Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Ju panoro užsirūkyti, bet pamatė, kad nebėra cigarečių. Pasisuko – kiemas buvo nedidukas, dosniai užlietas mėnesienos. Kasija šnekėdavo siųsianti dukterį į Europą, kai Lili dar net nebuvo grįžusi į Šanchajų. Tai jis kaltas dėl šios scenos. Tai jis padarė taip, kad Lili galėtų būti kino aktorė Šanchajuje. Jis pasijuto nuskriaudęs Kasiją ir panoro viską sutvarkyti. Bet kartu jautė, kaip visa tai kvaila, ir vargiai beišmanė, kaip viską paaiškinti. Norėjo pasakyti, kad Kasija – vienintelė moteris, kurią jis yra mylėjęs. Taip pat norėjo paneigti Lili įtarimus dėl motinos tikslų – tai vaikiškas piktnaudžiavimas. Bet jam dar neradus tinkamų žodžių Lili rankos apsivijo jo kaklą.

– Mano motina – moteris. O aš ne? Argi aš ne gražesnė? Juk laikydavai mane apkabinęs, kai buvau maža, tai kodėl dabar neapkabini?

– Liaukis! – suirzo Ju. – Tavo motina nori, kad ją vesčiau! – tiesiai išdrožė.

Lili veidas išbalo, ji nuleido rankas, treptelėjo.

– Ir tu sutikai? – Ji apsipylė ašaromis. – Tu man meluoji, ar ne?

Ju Čijangas rimtai atsakė:

– Aš svarstau. Lili, liaukis paikioti. Dabar vešiu tave namo. – Jis ir toliau atrodė toks rūstus, koks tik begalėjo būti. – Aš tikrai rimtai svarstau vedybų su tavo motina klausimą, todėl nekvailiok!

___

Buvo po vidurnakčio, bet šviesa Kasijos namuose Džesfildo kelyje tebedegė.

Lili perbalusiu veidu užbėgo laiptais. Kasija išėjo iš savo miegamojo vien su chalatu. Buvo akivaizdu, kad ji nebuvo sudėjusi bluosto. Paklausė dukters, kas nutiko.

Lili, netarusi nė žodžio, nukaukšėjo į savo kambarį kitame koridoriaus gale ir trinktelėjo durimis.

Ju stovėjo apačioje prie plačių laiptų, veidas buvo niūrus.

Kasija palypėjo žemyn.

– Ju, kas nutiko? – paklausė.

– Jie tikrai norėjo pagrobti Lili. Bet penktasis iš anksto atsiuntė žinią ir mes surengėm jiems pasalą. Sučiupom menką žuvelę – aktorių. Jis pasakė, kad sąmokslą sumanė vyriausiasis patarėjas ir trečiasis. Pirma Lili, tada tu.

Kasija linktelėjo ir tarė:

– Atrodo, viskas susiklostė taip, kaip mes ir tikėjomės. Ačiū, kad apsaugojai Lili. – Ji nulipo žemyn. – Ar trečiasis sužeistas?

– Mes nešaudėm, bet jo mašina mažumėlę nukentėjo; jis turbūt gydosi įbrėžimus nuo sudužusių stiklų. Džang Hui mes tik pamokėm, vargu ar jis išdrįs kreiptis dėl to į policiją.

Kasija pritarė:

– Gerai, čia jokios bėdos. – Ji priėjo prie Ju ir paėmė jo ranką. – Ju, ir patarėjas, ir trečiasis už tave vyresni, tad turėtum parodyti kiek kilnumo ir pasirūpinti, kad broliai nelaikytų pykčio užanty. Pasidalyk su jais pelnu. Tu turi šiek tiek nukentėti dėl to, kad esi pirmasis. Šitas įvykis su Lili buvo per arti namų. Geriau nekelti erzelio.

Ju nieko neatsakė. Jam nepatiko, kad Kasija šitaip pamokslauja. Paskui jis tarė:

– Betgi jie nekenčia tavęs, taikėsi akivaizdžiai į tave.

– Tai gerai, – padarė išvadą Kasija. – Tai rodo, kad jie nekvaili žmonės.

Ju taip supyko, kad panoro išeiti. Žengęs kelius žingsnius pagalvojo ir suprato, kad nedera būti tokiam impulsyviam. Kasija visada su juo taip kalbėdavo, daugiau kaip dešimtmetį ji kalba su juo per daug nesirinkdama žodžių. Tik maždaug prieš kokį pusmetį tai ėmė jį erzinti. Bet jis visada apsikęsdavo, niekad nesiginčydavo. Gal ir šį kartą turėtų nuleisti negirdomis.

– Ką gi, tas, kuris užriša mazgą, turi jį ir atrišti, – pasakė jis.

Kasija žengė keletą žingsnių ir sustojo priešais. Žiūrėdama į įtampos iškreiptą jo veidą švelniai tarė:

– Turbūt būtų geriau, jei tai sutvarkyčiau aš. Visa šita – dėl įžeistų tavo organizacijos vyresniųjų brolių jausmų. Jei eisi tu ir prasidės rūsti šneka, mes visai nebeturėsim veikimo laisvės.

Gatvelėje, kurioje lankėsi Džang Hui, švietė ryto saulė. Sustojus automobiliui, išlipo Kasija, viena, ir ėmė dairytis shiku namo. Ji žinojo slaptą beldimo būdą, pabeldė triskart, kartą, dukart, taip tris sykius, tada ėmė tylomis laukti.

Kažkas pro akutę vartuose pamatė, kad Kasija atėjo viena, be sargybinių ar padėjėjų. Ji išgirdo žingsnius, kažkas nubėgo, matyt, pranešti. Netrukus durys atsidarė. Kasija įžengė vidun ir išvydo daug niršių vyrų, ginkluotų šautuvais ir peiliais.

Kasija perėjo per kiemą, sustojo prieš didžiąją salę ir garsiai pasisveikino su visais ten esančiais, nei kuklindamasi, nei didžiuodamasi:

– Aš tik moteris, man nedera eiti vidun, taigi sveikinu visus meistrus iš čia, nuo laiptų apačios. Kitados visi dalijomės valgiu iš vieno puodo, bet jau kuris laikas turiu mažiau progų su jumis pasišnekučiuoti ir dėl to esu pati kalta. Dabar šit jus sveikinu ir tikiuosi, kad man atleisite.

Vyriausiasis patarėjas ir trečiasis meistras sėdėjo salėje. Trečiojo meistro kakta buvo sutvarstyta. Kasija pridūrė:

– Atsiprašau, kad kai kurie broliai buvo netyčia sužeisti.

Prabilo trečiasis meistras:

– Ju surengė pasalą, liepė mušti ir net panaudojo peilius prieš mane. Po galais, kur dingo mūsų brolybės jausmas?

– Aš žinau, kas nutiko šiąnakt, – pripažino Kasija. – Kai kas išties buvo sužalotas, bet jis ne iš brolijos, tai tik piktas žmogus, kuris norėjo supjudyti brolius. Visa kita – nesusipratimas. Aš, Kasija, vėl pripažįstu savo kaltę. Ju čia niekuo dėtas. Tai aš parūpinau sargybinius savo dukteriai; prisiimu visą atsakomybę už tai, ką jie padarė.

Vyriausiasis patarėjas sukosėjo ir atsikrenkštė.

– Nemaniau, kad Ju išdrįs šitaip pasielgti! – ištarė pagaliau.

– Žinoma, ne. Ju itin gerbia savo vyresniuosius brolius ir vadus, – patikino Kasija. – Prašo manęs jo vardu pasakyti, kad labai norėtų pakviesti trečiąjį meistrą valdyti žuvų turgų Fusingo saloje. Tai dovanėlė, rodanti gerus jausmus.

Trečiasis meistras išpūtė akis.

– Ką, jis nori, kad pardavinėčiau žuvį?

Patarėjas jį tuoj sutramdė:

– Ramiau, ramiau.

– Aš kalbu apie visą žvejybos pramonę Rytų Kinijos jūroje. Šanchajuje trys milijonai žuvies valgytojų, – paaiškino Kasija. – Kasdienės pajamos iš žuvų turgaus Fusingo saloje...

Patarėjas paskubėjo prabilti už trečiąjį meistrą:

– Nekalbėkim apie pinigus. Kodėl pinigai turėtų ką lemti tarp brolių? Panelė Kasija iš tikrųjų kilni moteris, ji galvoja apie visos brolijos interesus. Ateity mes visi brolijoje privalome padėti vienas kitam ir paremti vienas kitą. – Jis mostelėjo ir kažkas atnešė Kasijai kėdę. Kai vyriausiasis patarėjas kreipėsi į Kasiją, jo balsas sušvelnėjo: – Panele Kasija. Net kai meistras Čangas buvo gyvas, tu buvai mūsų septintoji. Mes visi viena didelė šeima.

– Ačiū tau, patarėjau, – padėkojo Kasija. – Nelaužykim brolijos taisyklės: „Vyrai sėdi, o moterys stovi.“ Aš tik prašau vyresniųjų atleisti mano dukteriai ir nuo šiol garantuoti jos saugumą.

– Na jau! – šūktelėjo trečiasis meistras. – Ta raganiūkštė ištisomis dienomis staiposi gatvėse. Kaip kas nors gali garantuoti jos saugumą?

– Tiesa, – pritarė ir kiti, – mes to negalim garantuoti.

Kasija šypsodamasi atsakė:

– Tiesą sakant, ir aš, ir jūs žinom, kad jei brolija Šanchajuje nori garantuoti kieno nors saugumą, gali jį garantuoti. Mano duktė šalyje ilgai neužsibus, ji važiuos į užsienį mokytis ir ištekėti, taigi kalbame vos apie kelis mėnesius.

Bet trečiasis meistras nepasidavė:

– Tu kalbi apie kelis mėnesius? Aš negaliu garantuoti jos saugumo nė kelias dienas. Dėl mūsų jai nė plaukas nuo galvos nenukris, bet jeigu kas nors kitas padės ant jos akį, ką mes tada darysim? Dievai žino, kiek vyrų Šanchajuje ją įsižiūrėję.