Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Tris naktis praleidus ligoninėje, Kasijai vis dar negerėjo. Ji kasdien miegodavo, bet pusiaumiga per sapnus vėl kartojosi tie patys košmarai. Regis, kažkas kalba, liejasi žodžiai, o ji nesupranta. Užstrigo tik vienas sakinys, pasakytas vyro balsu:

– Šiaip ar taip, ji mūsų duktė.

Kasija pabudo ir suprato, kad balsas buvo Čang Lisiongo. Jau taip seniai jį besapnavo. Vis tas pats: jei tik liga, nelaimė ar krizė, sapnuoja jį.

Skruostais ritosi ašaros, bet ašaroti ji nenorėjo. Meistrui Čangui nepatikdavo, kai ji verkdavo.

– Nuo šiol turi nebesimatyti su Lili! – prieš daugelį metų rūsčiai pareiškė Madam Emeralda ir liepė prisiekti. Daugel metų, kol duktė augo, Kasija nedrįso eiti jos aplankyti, tik už mergaitės išlaikymą atiduodavo pinigus, uždirbtus pardavinėjant kūną. Kasija negalėjo Lili pamatyti net tada, kai toji pradėjo eiti į mokyklą, tai buvo baisu! Dabar ji gali matytis su Lili kada panorėjusi – ji laisva kaip paukštis. Kas gi ją suturėtų? Ar jai praverti tuos geležinius vartus, kurie taip aklinai uždaryti?

Galų gale vartus ji pastūmė, bet jie girgžtelėjo per garsiai. Kasija vėl nubudo, burnoje buvo kartu. Ji pasivertė.

– Panele Kasija, prie durų laukia mergina – nori jus pamatyti, – pasakė vyriausioji slaugė. – Klausiau, kuo vardu, bet ji nesako. Spėju, dar viena gerbėja. Ji buvo atėjusi ir prieš kelias dienas. Šiandien ilgai laukė, liepėm jai išeiti, ji ir išėjo, bet dabar grįžo ir nori jus pamatyti.

Kasija buvo bepuolanti į paniką; ji paklausė, kaip ta mergina atrodanti.

– Labai panaši į tą populiariąją kino žvaigždę vardu…

Kasija giliai atsiduso ir paliepė:

– Įleiskit.

– Bet jūs ištisas dienas nieko neįsileidot, net žurnalistų! – nustebo vyriausioji slaugė.

– Negi atsakysiu kino žvaigždei? – kreivai nusišiepė Kasija. – Ar kam kitam, kas atrodo kaip kino žvaigždė.

Netrukus koridoriumi atbildėjo Lili. Dar nepribėgusi durų šūktelėjo: „Mama!“ ir jau ketino pulti ant Kasijos lovos. Bet ūmai sustojo, gniaužydama gėlių puokštę. Ji nežinojo, ką daryti. Įdėmiai sekė motinos veido išraišką.

Kasija į dukterį žvelgė abejingai. Lili sunerimo. Kasijai dirbtinai nusišypsojus, Lili vis dar nežinojo, kaip elgtis, tad stovėjo trupučiuką virpėdama.

Ištiesusi ranką, Kasija sušnibždėjo:

– Lili.

Švystelėjusi gėles į orą, apsipylusi ašaromis toji pripuolė apkabinti motinos. Kasija ją apglėbė ir švelniai braukė per pečius; springo ašaromis, bet neverkė.

– Mama... Aš... Aš labai atsiprašau! – raudojo Lili.

– Nieko nesakyk. – Kasija tvirtai spaudė jos pečius, bet žvilgsnį nusuko į šalį. Kaip įmanydama ramiau tarė: – Nieko nesakyk. Mamytė viską žino.

Lili pratrūko dar garsiau sriūbauti:

– Mam, turi man atleisti!

Kasija pagalvojo: kaip nuostabu – vos susapnavo meistrą Čangą, iškart atgavo dukterį.

Įbėgo vyriausioji slaugė. Buvo aišku, kad ji jau žino, kas ši mergina. Slaugė pranešė, kad prie ligoninės laukia automobilis, turintis parvežti Lili į filmavimo vietą, – ji išėjusi ilgai užtruko ir turi grįžti. Pasiuntinys jau dukart apie ją klausęs, todėl slaugė ir turėjusi ateiti. Lili į ją nekreipė dėmesio.

– Mama, aš neisiu į jokį prakeiktą filmavimą. Noriu likti čia, su tavim!

Kasija, dukters rankas glausdama sau prie krūtinės, tarė:

– Klausyk savo motinos: turi eiti. Tavo karjera svarbi.

Lili buvo priversta išeiti, bet išeidama vis gręžiojosi.

Vėliau, tą patį vakarą, Kasija gulėjo išsekusi. Įėjusi vyriausioji slaugytoja pamatavo pulsą ir kraujo spaudimą. Tada švelniai pasakė Kasijai:

– Sakėte, kad norite pasrėbti ryžių tyrės. Jūsų tarnaitė atnešė, srėbkit, kol šilta.

Kasija pamėgino keltis, bet slaugė beregint sulaikė.

– Nesikelkit, leiskit man jus pamaitinti.

– Ryžių tyrė išties skanu! – sumurmėjo Kasija. Tą vienintelį kartą, kai buvo priartėjusi prie mirties, ji užeigos namų šeimininko paprašė dubenėlio ryžių. Tam, kurio gyvybė pigi, ryžių tyrė yra gyvybės eliksyras. Ji žiūrėjo, kaip slaugė išeina su dubenėliu, uždaro duris. Pastarąsias kelias dienas ji buvo gyva vien vaistais, valgyti nieko nevalgė. Jai baisiai sopėjo galvą. Palata visiškai nepraleido garsų, tad ji negirdėjo jokio triukšmo iš koridoriaus. Atrodė, tarsi būtų praėję labai daug laiko.

Durys vėl atsidarė ir įėjusi vyriausioji slaugė paslaptingai pranešė, kad prie ligoninės jau ilgai laukia vyras ir nesutinka eiti šalin.

– Žūtbūt nori jus pamatyti, sakė, užtruks tik kelias minutes. Bet paklaustas vardo nepasisakė.

– Dar vienas lankytojas, nesakantis savo vardo? – pasišaipė Kasija.

– Jis su barzda, gana aukštas, apsivilkęs ilgu drabužiu. Atrodo kaip...

– Kaip kas?

– Kaip keliaujantis prekeivis.

– A... – Kasijai staiga atlėgo galvos skausmas. Ji pasisuko į langą pažiūrėti į skėtrą, kurio šakos keistai panėšėjo į žmogaus rankas. Užsižiūrėjusi į lapus nerūpestingai tarstelėjo: – Aktorė, verslininkas – manau, turiu pasimatyti su jais visais.

Slaugė sumišusi paklausė:

– Argi nesakėte, kad nenorite nieko matyti?

– Tik šį vienintelį. Ne juokas važiuoti tokį kelią į Šanchajų tvarkyti verslo reikalų! – atsisukusi slaugei paaiškino Kasija.

Įžengė Ju, atrodė pavargęs. Gėlių neatnešė, tik krepšelį lotosų sėklų. Jo veido išraiška nebuvo niekuo ypatinga, jis tepasakė, kad tai praėjusių metų lotosų sėklos, kurias kažkas atvežė iš jo gimtojo miesto, ir kad jos itin maistingos išvirtos su vištienos sriuba.

Kasija žvelgė į jį sumišusi, jis žiūrėjo į ją. Staiga sugriebė jos rankas ir tuoj paleido. Bet ji tvirtai jį apkabino ir tarė:

– Ju, aš bijojau, kad nebeateisi manęs aplankyti.

Jis susigėdo. Kasija sukruto sėstis, jis paskubėjo jai padėti – pakišo pagalvę nugarai atremti.

– Kaip galėčiau neateiti? – nusistebėjo Ju. – Tai aš atvežiau tave į ligoninę, deja, tada mane išsikvietė vyriausiasis patarėjas. O štai dabar grįžau. – Žiūrėdamas į Kasiją jis paėmė ją už rankų. – Patarėjas išsikvietė mane apžiūrėti visų tų dokų palei Jangdzę. Ši išvyka reiškia, kad aš formaliai skelbiamas Šanchajaus Hongo brolijos didžiuoju meistru. – Jis šyptelėjo. – Tą jis turėjo padaryti dar prieš dvylika metų. Žinoma, jie to ėmėsi, nes ir patys išpeš naudos. Šituo titulu jie tik bando privilioti mane į spąstus.

Kasija nusišypsojo.

– Tad sveikinu tave, kad pagaliau tapai didžiuoju meistru, – pasakė ji.

Ju Čijangas atsakė:

– Visi žino, kad didžioji meistrė iš tiesų esi tu, Kasija. Tu vienintelė išsprendi grupuočių ginčus. Kol vaikščiojome, patarėjas vis kartojo, kad tu ir narsi, ir išmintinga, ir iškart įžvelgei, kokia bėda. Tu, regis, visiškai jį apkerėjai, sakė, kad visi pasižadėjo nuo šiol klausyti tavo nurodymų. – Jis ūmai nutilo netekęs ryžto. – Kasija...

Ji papurtė galvą.

– Tiesiog pasėdėk su manim. Nekalbėk apie kitus žmones ir kitus reikalus. Man neįdomu.

– Tu teisi, nekalbėkim apie kitus, – padvejojęs sutiko Ju. – Pakalbėkim apie mus. – Jis uždėjo rankas jai ant pečių, veidas raustelėjo. – Aš viską labai gerai apgalvojau. Be tavęs gyventi negaliu. Pirma nerimavau dėl savo reputacijos, būgštavau, ką pasakys žmonės. Bet be tavęs tesu tik tuščias kiaukutas. – Atrodė, jis apie šiuos žodžius ilgai galvojo, jie skambėjo nuoširdžiai.

Ji klausėsi ir tvardėsi, kad nepravirktų. Ju dar daug prikalbėjo ir galiausiai tarė: