Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Koridoriuje padvelkė naktinių žiedų kvapas ir Kasija įžengė į savo miegamąjį. Ant lovos atsirėmusi į pagalvę, žiūrėdama į apvalų veidrodį bronziniu rėmu, paklausė:

– Ar čia nutiko kas nors nemalonaus?

Siu Fang atsakė, kad neatidėliotinų reikalų nėra.

– Daug ką mes sutvarkėme, o jūs atsigriebsite pasveikusi.

Li Ju, kuri buvo grįžusi dirbti pas Kasiją, atnešė ženšenių ir vištienos sriubos, pasirūpino, kad šeimininkė ją suvalgytų, o tada prigultų. Tik tada pranešė rytą buvusi aplankyti Madam Emeraldos, bet sužinojusi, kad Madam Emeralda grįžo gyventi į senuosius namus Kunigaikštienės paviljone.

– Argi Mamutė prieš dešimt metų to namo nepavertė užeiga? – pasmalsavo Siu Fang.

Kasija linktelėjo – ji apie tai žinojo.

– Ji ten buvo pasilikusi kambarį. – Li Ju pasisuko, padėjo prie lovos siuvinėtas šlepetes ir pridūrė: – O dabar persikraustė ten gyventi.

– Taip ilgėjosi tos vietos? Ką gi, matyt, laikai Kunigaikštienės paviljone buvo geriausi jos gyvenime.

– Ji pasakė, kad jos gyvenimas baigiasi ir ji kraustosi ten laukti savo valandos.

– Nejau ji miršta? Juk jai tik šešiasdešimt, – apstulbo Kasija, suskaičiavo pirštais. Ji prisiminė, kad kai buvo atgabenta iš kaimo į paviljoną, Madam Emeraldai buvo ką tik suėję keturiasdešimt; praėjo dvidešimt metų, vadinasi, Madam Emeraldai dabar tik šešiasdešimt. Ko jai galvoti apie mirtį?

– Ji atrodė nekaip, turbūt žino, kodėl taip sakė, – paaiškino Li Ju.

Kasija pasirėmė abiem rankomis ir atsisėdo.

– Šit kaip, – pratarė.

Li Ju kartą buvo sakiusi, kad nė viena tuo besiverčianti ilgai negyvena. Atrodo, net Madam Emeralda neišvengs tokio likimo.

Li Ju atrodė rimta.

– Bijau, kad ji gali mirti bet kurią akimirką.

Kasija žinojo, kad Li Ju visuomet į tokius dalykus žiūri blaiviai, ji neperdeda. Pagaliau juk ji vyresnė ir išmintingesnė už pačią Kasiją.

– Tai ruoškitės, noriu ją aplankyti, – nusprendė Kasija. – Tikiuosi, nepavėluosime.

Li Ju nė nemanė, kad Kasija taip sunerims.

– Nejau taip greit ir eisite? – paklausė ji.

– Pati ką tik sakei, kad ji gali mirti bet kurią akimirką. O jei nespėsiu aplankyti? – Kasija pridūrė: – Be to, praėjo dvidešimt metų. Aš jai daug skolinga.

___

Sutemus Kunigaikštienės paviljone, dabar visiškai nutilusiame ir praradusiame savo geidulingą atmosferą, tvyrojo vienuma ir liūdesys. Metų metus jis buvo apleistas, todėl nuo medinių stulpelių luposi dažai, sienose ir tarp grindų lentų žiojėjo plyšiai ir skylės. Kieme, tarpuose tarp grindinio akmenų vešėjo žolė ir samanos. Paviljonas, vadinamoji užeiga, be atsitiktinių smulkių verslininkų, priverstų apsistoti ne namuose, turėjo vos vieną kitą klientą. Iš virtuvės kilo menkas dūmelis, o laiptai prie laukujų durų per daug metų buvo pajuodę nuo purvo.

Kasija girgždančiais laiptais užlipo į antrą aukštą. Eidama koridoriumi staiga sustojo: kambario, kuriuo ji kitados dalijosi su meistru Čangu, nebebuvo. Jo vietoj – du kambarėliai su atskiromis durimis.

Ji praslinko pro juos ir, dirstelėjusi pro plyšį koridoriaus sienoje, pamatė, kad persiko taip pat nebėra, o žuvų tvenkinėlis paverstas skalbykla.

Kadaise ji čia gyveno, klausydavosi kerinčios Dziangnano styginių ir medinių pučiamųjų muzikos, grojamos gražuolių ryškiomis suknelėmis, – tos, virpindamos stygas, švelniai dainuodavo. Kaip ją žavėjo jų elegancija, kaip maloniai ūkvedys vardais šaukdavo merginas, pakviestas kur nors vakarienės! „Tavo akys – kaip katės: iš pažiūros švelnios, bet be jokio mergaitei būdingo drovumo.“ Šitame pačiame koridoriuje Madam Emeralda kartą pasakė šiuos žodžius jai, šešiolikmetei.

Dabar viso to nebėra. Matyt, netrukus net ir šiuos kitados klestėjusio rūmo griaučius pakeis betoniniai statiniai. Susigraudinusi Kasija nusuko tiesiai į kambarius, kuriuose kitados gyveno Madam Emeralda. Vis dar prisiminė, kaip spindėjo Fenikso salė.

Baldų svetainėje nebebuvo. Tuštuma – nebeliko nei paveikslų, nei sietynų. Miegamojo durys buvo praviros. Kasija jas stumtelėjo ir įėjo. Madam Emeralda gulėjo lovoje, dengiama ant pusės lovos užmesto tinklelio. Kambary buvo tamsu, Kasija žengė tiesiai prie lovos, pakėlė tinkliuką ir jį užkabino, kad netrukdytų. Atsistojo priešais Madam Emeraldą ir tyliai žiūrėjo.

Žilagalvė Madam Emeralda šiaip taip pramerkė akis, blausiai nusišypsojo.

– Kodėl pastaruoju metu aš vis jausdavau, kad paviljone kažko trūksta? Dabar žinau – trūko tavęs, mažoji Kasija!

Ji paėmė Kasiją už rankos ir paprašė atitraukti užuolaidas. Blykstelėjo šviesos spindulys, besileidžianti saulė, bet dėl to kambaryje pasidarė tik dar liūdniau.

– Šviesą... įjunk šviesą... – gaudydama kvapą sušvokštė Madam Emeralda.

Siu Fang su Li Ju, subėgusios iš koridoriaus, ėmė ieškoti jungiklio. Kasija grįžo prie lovos, atsisėdo prie Madam Emeraldos, o ši paprašė atsukti savo veidą į šviesą ir ilgai į ją žiūrėjo.

– Kasija vis dar graži. Esi moteris, kuri nesensta! – Ji paglostė Kasijai veidą. – Oda vis dar švelni ir balta! Tau jau turbūt trisdešimt šešeri!

– Aš pasensiu, – atsakė Kasija. – Madam, pasakykit man, pasakykit tiesą: ką turi daryti moteris, kai ji sensta?

– Mažoji Kasija, – atsiliepė Madam Emeralda, – tu pati protingiausia būtybė pasaulyje, todėl su tavimi būsiu atvira. Pradėjusi senti, moteris turi pasitraukti, kad niekam nepridarytų nepatogumų. Bet tau dar gerokai per anksti. Tu ne tik sustabdei laiką – tu tikrai išlaikei savo jaunystę.

– O kada gi moteris pradeda senti? – lyg pati sau sumurmėjo Kasija. – Kalbu ne apie išvaizdą. Klausiu, kada moteris turi prisipažinti senstanti?

Atrodo, Madam Emeralda suprato, kas dedasi Kasijos širdyje. Sugriebusi jos rankas, lėtai tarė:

– Kai ji pradeda savęs gailėtis.

Kasija ilgokai tylėjo. Galiausiai pratarė:

– Ačiū, Mamute. Jūs teisi.

Nuėjusi paėmė medines šukas, kurių vienas dantis buvo išlūžęs, ir pasisiūlė:

– Mamute, norėčiau sušukuoti jums plaukus.

Ji padėjo Madam Emeraldai atsisėsti, priglaudė prie savęs ir ėmė šukuoti.

– Atnešk veidrodį, – paliepė Madam Emeralda Li Ju. Jai padėjo Siu Fang, nes veidrodis ant tualetinio staliuko nebuvo lengvas. Jos abi laikė veidrodį taip, kad Madam Emeralda galėtų į save žiūrėti.

Kasija kaire ranka suėmė susivėlusius Madam Emeraldos plaukus, o dešine šukavo. Paskui susuko plaukus į mazgą. Paglostė raukšles ant Madam Emeraldos kaklo. Veidrodyje išvydusi, kad ta tyliai verkia, Kasija padavė jai nosinę.

– Iš laimės tos ašaros! – suniurnėjo Madam Emeralda.

– Žinau, Mamute, – patyliukais atsakė Kasija.

– Kaip Lili? – Madam Emeralda pasisukusi pažiūrėjo Kasijai į akis. – Taip noriu ją darkart pamatyti. Žinau, kad dabar jos nėra. Žinau, kad negali ateiti.

Kasija tvirtai spaudė Madam Emeraldos ranką. Labai norėjosi verkti, bet ji rijo ašaras.

– Lili tikrai ateis jūsų aplankyti. Ji jums artimesnė nei man. Žinot, kartais labai pavydžiu.

– Mano mieloji Kasija, – silpnu balsu, bet rimtai prašneko Madam Emeralda. – Aš kai ką... noriu tau šį tą pasakyti... Maldauju tavęs man atleisti, – išbėrė taip greitai, kad pritrūko kvapo.

– Mamute, lėčiau. Nagi, atsiremkit į mane, bus patogiau.

– Aš iš tavęs atėmiau motinystės džiaugsmą. Lili suteikė man tiek laimės – ji turėjo priklausyti tau. Ar man atleisi?

Kasija daugiau nebesulaikė ašarų. Madam Emeralda padavė jai nosinę.