Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Na, gerai, papasakosiu, kaip ją pirmąkart pamačiau – tą akimirką aš nutylėjau tyčia.

* * *

Ji ėjo šalta, tuščia gatve. Negalėjo suprasti, kaip kelias, naktį toks neįtikėtinai šurmulingas, gali būti šitoks tylus. Atrodė, buvo čia vienintelė būtybė. Prie pastatų tebekabėjo iškabos, tebemirgėjo ryškūs žibintai su viliojančiais merginų vardais, bet klientų nebuvo matyti. Garsas sklido tik iš pastato su dvejomis raudonomis durimis. Ten skambėjo juokas, jai rodės, kad girdi meistro Čango ir Ju Čijango balsus. Išgirdo ją kviečiantį Madam Emeraldos balsą:

– Eikš, mažoji Kasija, eikš vidun, ką ten darai, ko slankioji apie duris?

Meistras Čangas buvo miręs, taip pat ir Madam Emeralda. Tų žmonių su ja jau nebuvo. Ju – taip, jis tebebuvo gyvas, bet širdyje Kasija jam buvo surengusi laidotuves. Visuomet jį nešiojosi širdy, nuo tada, kai išvydo pirmą kartą. Ji nieko taip nemylėjo, kaip jį. Dėl tos meilės buvo pasirengusi pasiaukoti.

Ji stovėjo prie durų, bet nenorėjo jų praverti. Nusisuko, pamėgino nusiraminti. Tada vėl atsisuko ir pasižiūrėjo vidun.

Išvydo save su didžiuliu pilvu. Madam Emeralda buvo liepusi grįžti čia – ji padėsianti gimdant. Neilgai trukus, kaip Madam Emeralda ir buvo nuspėjusi, jai prasidėjo sąrėmiai. Kai atskubėjo pribuvėja, ji jau stanginosi, veidas buvo išrasojęs nuo prakaito ir ašarų.

– Stumk! Stumk stipriau! – ragino pribuvėja.

Jai nežmoniškai skaudėjo, ji šaukėsi pagalbos. Pašonėje pagelbėdamos tūpčiojo Li Ju ir Siu Fang. Madam Emeralda nekantraudama laukė Fenikso salėje. Staiga ji išgirdo garsiai, aiškiai sušunkant:

– Mergytė, kaip puiku!

Pribėgo Madam Emeralda.

– Oje! Meistro Čango duktė!

Kasija apalpo. Pajuto, kaip siela pakyla nuo kušetės ir pasuka koridoriaus link. Ji nulipa laiptais ir praveria didžiulius vartus. Dabar Kasija stovėjo čia, tarsi būtų stovėjusi anuomet, jausdama, kad naktis niekada nebuvo tokia tamsi ar tokia mėlyna. Kai nutilo paskutinis panaktinio dūžis, pabiro žmonės: pėstieji, gatvės prekeiviai, moterys – visokios, visokių profesijų, po kelias ir po vieną, net moterys profesionalės. Ir rašytojos kaip aš.

Ji perbraukė sau per veidą, vis dar tokį švelnų ir gaivų. Žinojo turinti išeiti. Žengė pro vartus ir prisidėjo prie mūsų. Ji žinojo, kad jos laukiu.

Post scriptum

Prieš kelerius metus aš netekau darbo žurnale. Buvau atsidavusi žurnalistė, tame pačiame žurnale dirbau nuo universiteto baigimo, bet kaip tik per tą savo atsidavimą ir patekau į bėdą. Aplinkybės sudėtingos, bet dabar visa tai prisimindama suprantu, kad tokia moteris kaip aš anksčiau ar vėliau vis tiek turbūt būtų turėjusi išeiti ir kad vien dėl redaktorių gerumo nebuvau atleista anksčiau.

Tą dieną, kai buvau atleista, pasijutau tarsi trenkta žaibo. Pakliuvau į išties keblią padėtį – netikėtai tapau visuomenės atstumtu vaikeliu: nei darbo, nei draugų, nei pinigų. Negalėjau sau leisti nuomotis būsto, vadinasi, neišvengiamai tapsiu bename.

Bet užuot pakavusi savo negausią mantą, aš nudribau ant lovos, išjungiau šviesą ir palikau šį triukšmingą konkuruojančiųjų pasaulį užmigdama. Nė manyti nenumaniau, kad tąnakt mano gyvenimas pasikeis.

Kai gerokai įdienojus nubudau išpilta šalto prakaito, perbraukiau per stalelį prie lango. Jis buvo trupučiuką sudrėkęs, turbūt nuo ryto rasos. Bet mano veidas, kurį pamačiau pažvelgusi į veidrodį, buvo sveikai raudonas. Būrėja kartą buvo sakiusi, kad mano likimas stiprus, kad man nėra reikalo saugotis blogio, bet ji pasakė ir tai, kad blogis nesisaugos manęs.

– Tu negali jo apeiti, – kitąkart sapne tikino moteris, keistai merkdama akį. – Tai gal geriau apsidairyk, ir jei jį pamatysi, čiupk!

Atidariau langą. Diena buvo rami kaip naktis. Priešais stūksojo siena, bet iškišusi galvą pamačiau posūkį – už jo stovėjo vakarietiškas namas. Jo sienas buvo apraizgiusios vijoklinės rožės, žiedų kvapas svaigino. Aš savąją aplinką pastebėdavau ir anksčiau, bet tik tuomet suvokiau, kokia ji pribloškianti.

Stovėjau šalikelėje ir žiūrėjau į tuščią stadioną už sienos. Paklausinėjusi senolio durininko išgirdau, kad šičia – profesinio rengimo mokykla. Nūnai ji tuščia, nes vasaros atostogos. Ar pirmiau čia buvo teatro mokykla, paklausiau. Taip, nustebęs atsakė senukas, bet nedaug žmonių tai žiną. Prieš septyniasdešimt metų žymi aktorė, nupirkusi šį sklypą, įkūrė pirmąją Šanchajuje teatro mokyklą. Kas rytą maždaug tokiu metu dailios mergaitės ir berniukai čionai subėgdavo mokytis dainuoti ir šokti, dešimt kartų be pertrūkio verstis kūlio.

Paklausinėjau jo daugiau:

– Kaip aktorė galėjo būti tokia turtinga? Iš kur ji gavo pinigų?

Senukas pasikasė pakaušį ir atsakė gerai nežinąs. Staiga atkutęs tarė:

– Jei pasiseks, gal netyčia sutiksite poną Liu Dzi – tas apie šią miesto dalį žino viską. Jis netoliese gyvena ir dažnai čia vaikštinėja.

– Šit kaip, – nušvito man akys. Visi kinai žino dramaturgą Liu Dzi, kaip visi anglai žino Šekspyrą.

Nuo tada verčiau save kas rytą anksti keltis ir eiti pabėgioti į senosios teatro mokyklos stadioną. Pagaliau vienądien ten pamačiau vyrą pasidabravusiais plaukais, su kinų mandarinų švarku, pasiūtu iš itin plono šilko. Jis avėjo medžiaginius batus ir, nors buvo paliegęs ir su lazdele, atrodė stilingas ir elegantiškas.

Aš priėjau. Žinoma, tokią įžymybę atpažinau. Vėliau, kai Liu Dzi užsimindavo apie mūsų pirmą susitikimą, visuomet prisipažindavo, kad aš jį nugąsdinau, kai pribėgusi išdrožiau:

– Pone Liu Dzi, ar žinote, ką man priminėte, kai jus pamačiau?

– Ką?

– Ją!

– Iš kur jūs apie ją žinot?

– Ji pati pasakė.

Aš turėjau omenyje „ją“ – moterį savo sapne.

Ponas Liu Dzi nusišypsojo ir ištiesė ranką.

– Mergyt... – Aš anaiptol ne mergytė, bet numanau, kad tam, kurio plaukai jau visai žili, atrodžiau mergytė. – Mergyt, mes iš tikrųjų turime šį tą bendro.

Jis gyveno Fumino kelyje, netoliese, ir jau seniai nebedirbo. Tokiam savo amato meistrui, tikram tautos lobiui, žinoma, nereikėjo galvoti apie pensiją. Man pasisekė, kad gavau susipažinti su šia kone legendine asmenybe.

Kaip tik tada aš nusprendžiau nusiraminti ir susirasti kitą darbą. Metams mane įdarbinti sutiko populiarus žurnalas, kurio redakcija buvo įsikūrusi Šanchajaus vakaruose. Po bandomųjų metų turėjo būti nuspręsta, ar aš būsiu priimta į nuolatinį darbą. To žurnalo darbuotojai rūpinosi tik kaip užsidirbti pragyvenimui, todėl ten viskas buvo paprasta. Aš susiieškojau vieno kambario butą sename name, kur nuoma buvo nedidelė, ir persikrausčiau.

Kitąkart su ponu Liu Dzi susitikau jo namuose. Pradėjusi jį šiek tiek pažinti, pamačiau, kad Liu Dzi visai nepanašus į senuką. Nors vaikščiojo kiek pastiręs, jo klausa ir rega vis dar buvo puiki, o humoro jausmas užkrečiamas. Pašonėje sėdėjo nedaug už mane vyresnė moteris. Ji ramiai klausėsi, kaip kalbamės. Iš pradžių pamaniau, kad ji – jo vaikaitė, bet paskui supratau ją esant jo jaunąją žmoną. Ji kaip reikiant į mane taip ir nepažiūrėjo, pirmąkart mudvi tepersimetėme tik keliomis mandagumo frazėmis.

Iš pradžių aš kiek sunerimau – mat įtariau, kad Liu Dzi priėmė mane kaip mokinę tik todėl, jog susidomėjo manimi kaip moterimi. Bet laikui bėgant tas senukas man padarė didelę įtaką, aš iš jo labai daug sužinojau apie gyvenimo tiesą.

Jis retai kada kalbėdavo apie tai, ką puikiai išmanė, labai mėgo liežuvauti, ypač apie vyrų ir moterų santykius. Jei būčiau surašiusi viską, ką jis man kasdieną pasakodavo, ir bent menką dalį būčiau išspausdinusi, esu tikra, kad visi naujausių laikų istorijos dėstytojai pašoktų iš nuostabos – didieji revoliucinės literatūros veikėjai, garsenybės, jaunystėje išdarinėdavo kur kas ypatingesnius dalykus, nei rašoma šiandieninėje jaunimo literatūroje!