Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Tada ir prisiminiau Liu Dzi prašymą. Tad pasiprašiau trumpam atleidžiama ir kelių dienų algą paaukojau tam, kad galėčiau pasėdėti bibliotekoje ir atidžiai peržiūrėti laikraščius nuo Respublikos laikotarpio pradžios. Jei jau moters reputacija tokia bloga, ji turėjo padaryti kažką, ko tų laikų visuomenė negalėjo priimti, galbūt kažką, kuo būtų nepatenkinta net šiuolaikinė visuomenė.

Jei yra noro, būdas atsiras. Kasdien knaisiodamasi po šūsnis laikraščių sukaupiau daugybę medžiagos. Kasijos gyvenimas traukė mane kaip magnetas, taip, kad prisilietusi prie tos medžiagos nebegalėdavau atsitraukti.

Nors apsčiai pasakojama apie Liu Dzi jaunystės meilės nuotykius, jo reputacija tarp ketvirtojo dešimtmečio literatų buvo išties neprasta. Vis dėlto visuomet sukiojosi naujojo meno būreliuose.

Laikui einant, Liu Dzi tapo įžymybe, garsiu Kinijos kultūros istorijos veikėju, kairiojo sparno teatro sunkiasvoriu. Jis niekada nebuvo pareigūnas, bet buvo daug išmintingesnis už daugumą nurodinėjančių pareigūnų. Liu Dzi mokėjo saugotis ir anomis politinių pokyčių dienomis nenukentėjo daugiau nei kas kitas. Po pilietinio karo jis neberašė, bet buvo daugelio kino ir teatro komitetų narys ir nuolat lankydavosi Politinės patarėjų valdybos susirinkimuose. Kai kas vadino jį Kinijos moderniosios dramos tėvu.

Kai jis išgarsėjo ir buvo pripažintas, apie ankstesnį jo bendradarbiavimą su Žui trupe niekas nebeužsimindavo, jis pats šios temos irgi neplėtojo.

Liu Dzi paprastai neužsimindavo apie nieką, dėl ko jam būdavo nemalonu; jei jau jis atsisakydavo apie ką nors kalbėti, vadinasi, tai jam būdavo ypač nemalonu.

Esu tikra, kad giliai širdyje Liu Dzi buvo slapčia įsimylėjęs Kasiją, nors jam trūko drąsos apie tai pasakyti. Mano įrodymas štai koks: kai jis meldė manęs parašyti apie Kasiją, pasakęs, kad ji įsimintiniausia moteris iš visų jo sutiktų, pridūrė: „Ir pati gražiausia“, tyliau, tarsi bijodamas ką nors įžeisti.

Gal jis nenorėjo, kad tai išgirstų žmona Dani, nors jos tuo metu ir nebuvo palatoje.

Bet tas puse lūpų ištartas pareiškimas mane sukurstė. Galbūt giliai širdyje aš šiek tiek pavyduliavau. Liu Dzi per gyvenimą turėjo ryšių su daugybe garsių moterų, o Kasija buvo išties graži, ko gero, gražiausia. Vis dėlto ji niekad nebuvo vadinama pirmąja dvidešimto amžiaus Šanchajaus gražuole. Liu Dzi pagyrimas, aišku, buvo subjektyvus ir sentimentalus.

Prieš jo mirtį mudu buvome pažįstami ilgiau nei metus. Per tą laiką apie savo darbus jis kalbėjo tik vienintelį kartą – girdamasis, kaip išvertė žodį „modernus“ į kinų kalbą. Tuo metu turėjęs pasiūlyti savą vertimą. Jis tą žodį transliteravo, pasiūlė Mo’deng , ir jis pasidarė madingas. Iš tiesų jis galvojo apie budistų šurangamos sutroje minimą geidulingą moterį vardu Prakriti, kuri viliojo Budos mokinį Anandą ir vos neatėmė iš jo skaistybės.

Modernybė yra moteris suvedžiotoja, atimanti skaistybę, kaip viena pagarsėjusi tų laikų dama. Staiga pagautas įkvėpimo, jis pasiūlęs vertimą. O dabar, atrodo, jis turįs gilesnę prasmę.

Tada jis nuoširdžiai užsikvatojo, taip garsiai, kad aš pabūgau, jog prisikvatos.

Esu tikra šimtu procentų, kad ta modernioji moteris, kurią jis turėjo galvoje, buvo Kasija.

Pirmą dieną po pertraukos grįžusi į darbą vyriausiajam redaktoriui įteikiau straipsnį apie Kasiją. Mūsų žurnalo skaitytojai buvo juodo darbo nedirbanti smulkioji buržuazija. Žurnale buvo speciali skiltis, kurioje būdavo aprašomi legendiniai praeities žvaigždžių ir įžymybių gyvenimai, o aš vyliausi, kad mano biografija ir literatūrinė, ir pilna ryškių veikėjų.

Namo iš redakcijos tyčia ėjau pro Liu Dzi namą, jausdamasi mažumėlę nuliūdusi. Atrodė, kad jis dar gyvas ir laukia, kada baigsiu rašyti apie Kasiją. Juk jis mane su ja supažindino. Jo kabineto langas buvo į sodo pusę, ir žiūrėdama, kaip lange vėjas plaiksto užuolaidą, aš pasijutau taip, tarsi jam dėstyčiau, kad po daugelio sėkmių ir nesėkmių pagaliau pati atradau Kasiją. Man pasisekė, kad kai paskambinau, ji buvo geros nuotaikos, taigi paėmė ragelį ir su manimi pasikalbėjo.

Jei tik Liu Dzi tai girdėtų, labai džiaugtųsi. Vis dėlto aš žinojau, kad ten tebegyvena Dani, ir nėra reikalo drumsti jai ramybę, todėl praėjau pro šalį.

Vyriausiasis redaktorius į savo kabinetą mane pasikvietė rūsčiu veidu. Kolegos ėmė kuždėtis man dar nepriėjus prie jo durų, slapčia džiūgaudami dėl galimos nelaimės.

Atsidavusi Kasijos, anksčiau vadintos Šenčiu karaliene, biografijos rašymui, aš vis mažiau rūpinausi savo išvaizda. Smalsieji kolegos to nepraleido pro akis. Kai atidaviau rankraštį, vildamasi, kad žurnalas imsis spausdinti jį dalimis, apie tai jau žinojo visa redakcija.

Vyriausiasis redaktorius uždarė duris ir tiesiai išrėžė:

– Parašyta gerai, bet „Naujieji geri draugai“ nieku gyvu negali šito spausdinti. Prostitutės, nusikalstamas pasaulis, žmogžudystės – tokios temos nepageidautinos. Vargu ar pavadinsi Kasiją pavyzdžiu.

Dieve! Giliai įkvėpiau. Šiek tiek nustebusi paklausiau:

– Argi apie Šanchajaus žvaigždes neprirašyta biografijų, apie kiekvieną? Ruan Lingju turi net kelias, ir dar filmą!

Vyriausiasis redaktorius šokosi manęs raminti. Pripylė puoduką arbatos. Jis pakartojo, kad „Naujieji geri draugai“ dėmesį sutelkę į smulkiosios buržuazijos madą, jo skaitytojos yra baltarankės miestietės. Kasijos gyvenimo istorija jas per daug sukrės.

– Be to, – kalbėjo jis, – jei visos moterys būtų kaip ji, nebūtų taikos, kaip manai? Geriau siekime taikos.

– Sakote, kad jei kas nors išgąsdins liežuvautojų luomą, taikos nebebus?

Jis nusijuokė.

– Tavo žodžiai mane sugėdino, bet taip ir yra, aš tai ir turėjau galvoje.

„Tu, ko gero, labiau susirūpinęs, kad prarasi pinigų!“ – norėjau atkirsti jam, bet negalėjau. Nuo šito žurnalo priklauso mano pragyvenimas, todėl nėra ko per aukštai riesti nosies. Pasiėmiau rankraštį ir apsisukau jau ketindama mauti, bet vyriausiasis redaktorius mane pašaukė.

– Ketini rankraštį atiduoti kitiems žurnalams? Tada leisk tau dar šį tą pasakyti.

Nustebusi atsisukau. Atrodė, lyg būčiau grįžusi į tą žurnalą, kuris mane atleido, ir vėl prisidariusi bėdos. Bet šis vyriausiasis redaktorius buvo iš vadinamųjų „jaunų būsimųjų talentų“. Jam terūpėjo pinigai. „Naujieji geri draugai“ duodavo tiek pelno, kad jis jau buvo tapęs kylančia savo kartos žvaigžde.

– Didžiausią grėsmę pajus Dani. Nekartosiu jos žodžių, bet manau, kad ji viską paneigtų, jei tik koks žurnalas išdrįstų išspausdinti tavo darbą.

Buvau labai kvaila, kad net nepagalvojau apie šią galimybę. Supykau.

– Bet ką gi ji paneigtų?

– Aš tik kartoju, ką ji sakė. Žinoma, tik tavo reikalas, spausdinti ar ne. Bet tavo pačios labui turiu pasakyti, kad nors ponas Liu Dzi mirė, Dani ir pati turi daug ryšių tarp literatų.

Visi vyriausieji redaktoriai sako norį tik gero, net mano buvęs redaktorius, kuris aname žurnale iš esmės dirbo „minčių policininku“ ir atleisdamas mane dėjosi esąs dėmesingas.

Bet ką padarysi. Kasija visada bus, kas buvusi, taigi aš sudėjau ginklus.

Man neatrodė, kad smulkiosios buržuazijos moterys turėtų laiko pykti, blogiausiu atveju joms galėjo nepatikti mano rašinys. Tačiau supratau, kad Kasijos gyvenimo būdas papiktintų didumą skaitytojų vyrų – tie gali taip įtūžti, kad gal įsigeis sudeginti rankraščius. Aš nesitikėjau, kad visi žvelgs taip kilniai kaip ponas Liu Dzi.

Taigi nė vienas žurnalas nesiryžo spausdinti darbo dalimis, nė vienas leidėjas nedrįso leisti knygos. Iš įsiūčio, protestuodama pradėjau jį kelti į tinklaraštį, po keletą pastraipų per dieną, po skyrių per savaitę. Kartą per savaitę prieš skelbdama rankraštį internete pasitikrindavau jį su Kasija.