Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Mums reikia pasikalbėti, – pasakė jis.

Ji iš visų jėgų stengėsi susitvardyti, neleido sau praskysti. Ji vėl atstūmė Ju. Kai padėjo telefono ragelį, jai atrodė, kad visa sapnavo. Ju pas ją daugiau nebegrįš. Ji prarado jį visiems laikams.

Kaip toli horizontas. Ji pažvelgė arčiau, į apačioj plytinčius stogų šlaitus, į tamsių kinų namų stogų iš čerpių ir plokščių vakarietiškų stogų margumyną. Priėjusi prie balkono krašto, dirstelėjo tiesiai žemyn, į žmonių ir automobilių pilnas gatves, į šitą gyvybingą pasaulį, amžiais judantį ir krutantį. Ką jie visi veikia? Pakerėta ji nusiavė, nusimovė kojines ir, vieną koją perkėlusi per turėklą, atsisėdo raita ant Šanchajaus nugaros. Darkart žvilgtelėjo žemyn.

Gatvės apačioje pasirodė nugrimzdusios dar žemiau, iki jų buvo dar toliau. Kasija vaizdavosi, kad į gilią bedugnę paniręs kitas pasaulis – toks, kuriame ją slegiančių sunkumų ir rūpesčių nėra. Tai buvo tas Šanchajus, kurį ji pirmąkart išvydo būdama šešiolikmetė, kai atkako iš Čuanšos, ant pečių tempdama neštuvus. Kai stabtelėjusi Ludziadzui prieplaukoje per Huangpu upę ilgesingai žvelgė į Šanchajaus miestą.

Ten, po pilkais ir juodais stogais, ji patyrė pirmuosius džiaugsmus, gyvenimo džiaugsmą, kuriuo juodu su meistru Čangu dalijosi lovoje. Kasija užsimerkė ir pagalvojo apie Lili, savo brangiausią dukrelę. Rodės, girdėjo pirmuosius Lili riksmus, kuriuos ji išleido atėjusi į šį pasaulį. Kasija stipriai spaudė prie savęs naujagimę, skruostais ritosi ašaros. „Mūsų niekas niekada neišskirs“, – prisiekė dukteriai. Bet Madam Emeralda atėmė mažąją Lili ir uždraudė Kasijai matytis su savo vaiku.

Parduota į Nefrito paviljoną, Kasija jautėsi kaip lavonas. Ji taip ilgėjosi dukters, kad pradėjo slinkti plaukai, lūpas išbėrė pūslės. Ji neužmigdavo naktimis. Kartais eidavo prie Kunigaikštienės paviljono, kad kitapus vartų bent jau nugirstų mažylės balselį. Bet, žinoma, Madam Emeralda jos ten nelaikė. Vos tik Kasija sužinojo, kad duktė atiduota į krikščionišką mokyklą, skriete nuskriejo ten, nors puikiai suvokė, kad jai nebus leista pamatyti savo vaiko. Vien jau ta vieta jai teikė paguodą ir atgaivą. Kaipgi ji galėjo gyventi be savosios Lili?

– Lili, mamytė tavęs labai ilgisi, – sušnibždėjo.

Kasija perkėlė ir kitą koją, dabar jau abi pėdos buvo anapus turėklų.

Ji matė basas, dailias pėdas, pamynusias visą Šanchajų. Pobūvis apačioje buvo gerokai įsismarkavęs, Kasija aiškiai girdėjo muziką, tarsi ji grotų čia pat. Atsistojusi muzikos ritmu sušoko kelis mažus šokio žingsnelius palei akmeninį stogo kraštą. Šokant virš masinančios bedugnės žingsneliai buvo itin lengvi. Ji jau seniai nesijautė tokia nerūpestinga. Dangus buvo bekraštis, žemė – plati; dabar ji išties galėjo būti laisva.

Staiga ji įsikibo į turėklus ir apimta baimės paklausė savęs:

– Tu, begėde didelėm pėdom, nejau gailiesi savęs?

Kažkas viršutiniame aukšte pastebėjo Kasiją vaikštančią už turėklų ir įbėgo vidun šaukdamas:

– Ponia Siao ketina šokti nuo stogo!

Būrys žmonių su viešbučio valdytoju priešakyje uždusę užbėgo viršun. Valdytojas pasidairė į turėklus, bet nieko nepamatė. Tada pripuolęs prie jų pažiūrėjo žemyn, į gatvę apačioje. Ten buvo daugybė žmonių, neatrodė, kad kas būtų nutikę. Pro dangoraižių properšas ant miesto leidosi raudona kaip kraujas saulė, jos spinduliai akino.

Jis atidžiau pažiūrėjo žemyn ir suprato, kad ten tik minios žmonių, bandančių prasibrauti į viešbutį.

Suglumęs viešbučio valdytojas priėjo prie vyro, kuris paskelbė pavojų, bet tas negalėjo paaiškinti, kas nutiko. Valdytojas pasiuntė savo darbuotojus apieškoti pastato.

– Patikrinkit ponios Siao miegamąjį viršutiniame aukšte!

Ten irgi nieko nebuvo.

Jie naršė toliau, kol galiausiai rado Kasiją apačioje, šokių salėje. Persirengusi baltu pasidabruotu čipao ji ėjo pobūvių salės link – krūtys stangrios, liemuo lieknas ir dailus.

Ją supo daugybė žmonių – kinų ir vakariečių. Vakarietiškai apsirengęs padavėjas su kaklaraiščiu atnešė jai gėrimo. Ji pakėlė taurę šampano; įraudusi ir spinduliuodama, buvo tokia kaip prieš dešimtį metų, kai sukėlė sensaciją įžengusi į Ličos viešbutį. Tada ji neturėjo nieko, tik vilkimą čipao, kurį buvo nusipirkusi už skolintus pinigus. Jai daug ko stigo, užtat ji iš tikrųjų gyveno. O dabar ją pažinojo, dievino visas Šanchajus, ji buvo turtinga ir įtakinga, bet nebuvo mylima, mylimosios dukters Lili – ir tos trūko. Širdis buvo tuščia, aistros nė liepsnelės; ji neišmanė, kur ją veda gyvenimas.

Šiame didingame pobūvyje pažiūrėti į Kasiją suėjo daugybė žmonių. Jie vienas po kito siūlė už ją tostus, vis kas nors priklaupdavo priešais ir sveikindavo ją iškėlęs kumščius aukštai virš galvos. Jos padėjėjai, sargybiniai ir kiti pavaldiniai, įskaitant ir trečiąjį bei aštuntąjį meistrus, ištikimai stovėjo viename pobūvių salės kampe. Padavėjas atnešė padėklą, pilną skaniųjų užkandžių dim sum , ir vietoj švelnios muzikos užgrojo ugninga.

* * *

Žinau, aišku, žinau, brangieji skaitytojai, kad jūs jau nekantraujate. Jums rūpi, kaip aš priėjau prie pačios Kasijos, kaip nutiko, kad tapau tokia artima jos drauge, kaip galėjau su ja šitiek kalbėtis.

Šanchajus tebestovi, kaip ir tie pastatai, ir daugybei moterų patinka Kasija! Bet laikai šitaip pasikeitė! Žmonės – pačios trapiausios būtybės, jie kuo lengviausiai išnyksta.

Keletą kartų regėjau Kasijos šešėlį. Sykį Nandzingo kelyje ji stovėjo nejudėdama ir žiūrėjo į parduotuvės vitriną, atrodė susimąsčiusi, paskui pranyko. Nieko nuostabaus, šiais laikais parduotuvėse maža gerų daiktų, tik apgaulingos vilionės. Moterys kaip Kasija tokiais pažadais bodisi, ji buvo žemiška šanchajietė ir nemėgo perdėjimo bei netikrumo. O jei kalbėtume apie madą, ką gi, ji veikiau kūrė madą, nei ja sekė.

Kitą dieną nepaliaujamai lijo pavasario lietus ir visą Šanchajų gobė gėlių žiedų kvapas. Ji, nuleidusi akis, pažiūrėjo į rankas, kurias aš laikiau. Be abejonės, ji žinojo, kodėl tyliu perskaičiusi jos delno linijas: buvo aiškiai matyti, kad jos gyvenimo linijoje daug kelių; ir nors žmogaus delnas laikui bėgant gali keistis, tas, kam neskirta būti paslaptimi, ja ir nebus.

___

Na štai. Ketinu šią knygą baigti. Kas nutiko mano veikėjams po 1927 metų pavasario, žino kiekvienas šanchajietis. Tie įvykiai tapo Šanchajaus istorijos dalimi – nėra ko jums apie tai pasakoti. Kiek verslų pradėjo Kasija? Ar Ju Čijangas galiausiai tapo jos gyvenimo draugu, per oficialią ceremoniją ar be jos? Ar Lili išvažiavo į Europą ir tapo Šekspyro žinove? Ar motina su dukterimi vėl susitiko?

Bet vis dėlto – jums, ko gero, smalsu žinoti mano profesijos paslaptį.

O gal sakysite: „Aš žinau – jūs poetė.“

Aš iš tikro rašiau eiles, kai mokiausi universitete Šanchajuje. Mane matydavo sėdinčią kavinėje už studentų miestelio teritorijos. Puodelis kavos, ir po poros valandų keturi puslapiai jau primarginti mano drąsių paistalų.

Tai poetai, pasak Platono, yra geriausi melo žinovai, nors Šanchajui dar ir toloka iki jo įsivaizduotos idealios visuomenės, beveik visi šio miesto poetai – tremtiniai.

Svarsčiau, gal pasitelkti kokį grožinei literatūrai būdingą vaizdavimo būdą, bet tiesa – pagrindinis biografijos principas. Gal šitaip rašyti ir nėra pakankamai efektinga, bet juk turėjau būti sąžininga – sau ir istorijai.

Žinau, kad iki knyga pasibaigs, turiu jums prisipažinti, kaipgi aš sutikau Kasiją ir kaip man pavyko tiek daug sužinoti apie jos asmeninį gyvenimą, apie jos neišsakytas mintis.