* * *
Savaitraščio „Naujieji geri draugai“ redakcija buvo įsikūrusi sename vakarietiškame name, jo koridoriai ir kabinetai buvo išklijuoti Šanchajaus ketvirtojo dešimtmečio leidinių reprodukcijomis. Nors šis pilnas nuotraukų moterų žurnalas ir neatitiko mano skonio, gerai žinojau, kad jis puikuojasi pačioje pramogų verslo viršūnėje. Stengsiuosi kaip įmanydama.
Vieną dieną į kabinetą, kuriame dirbome mes, žurnalistai, įėjęs vyriausiasis redaktorius nusiskundė, kad žurnalas turįs didelę bėdą – negalįs gauti interviu iš Dani, „žymiausios Šanchajuje moters rašytojos iš smulkiosios buržuazijos“. Jis paklausė, ar kas nors neturime sumanymų, kaip tą interviu būtų galima gauti. Kiti du atsisuko į mane, nes abu jau buvo mėginę ir abiem buvo atsakyta. Atėjo mano eilė išbandyti laimę.
– Pamėginsiu, – nenoriai pasakiau.
Vyriausiasis redaktorius užsiminė, kad jei man pavyks, gausiu apvalią sumą.
Kai jis išėjo, kolegos subruzdo pasakoti, kad jiems ne šiaip nepasisekė gauti interviu. Štai ką jie paporino:
– Aš mačiau, kad Dani veidas netikras, ten vien makiažas!
– Jai turi būti beveik penkiasdešimt, sakoma, kad jos motina rašydavo seniesiems „Geriems draugams“ ir dirbo su Džang Ailingu, tuo žymiuoju rašytoju.
– Ta moteris įsivaizduoja esanti Džang Ailingo reinkarnacija, kodėl turėtų tau apie save pasakoti?
Tiesą sakant, man šitai patiko. Dani buvo ponia Liu Dzi. Jei ji ir nepanūs suteikti garbės man, vargu ar atsisakys šitokios galimybės patekti į viešumą. Nujaučiau, kad mudvi ilgai šnekučiuosimės.
Kaip ir spėjau, Dani išties pakvietė mane kur nors pasiplepėti.
Ji vilkėjo naujovišką čipao ir buvo labai prisidažiusi. Tačiau oda atrodė puiki, o nagai nulakuoti naujausiu ryškiaspalviu, spindinčiu laku. Jos žodžiais, jos senelė iš motinos pusės prieš komunistų išsilaisvinimo karą buvo ištekėjusi už banko valdytojo ir turėjo didžiulį mėlyną triaukštį namą prancūzų koncesijoje.
Sėdėjome kavinėje Žuidzino gatvėje. Ji gyrėsi, kokiame Europos mieste pirko suknelę, kalbėjo, kokiais paryžietiškais kvepalais kokiu metų laiku kvepintis, pasakojo įspūdžius iš įvairių Europos šalių. Kaip tik tokio straipsnio viršininkas iš manęs ir norėjo, todėl nesupratau, kur bus suklydę mano kolegos.
Žinojau, kad aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Liu Dzi staiga tapo „išskirtine kultūrine relikvija“ ir sulaukė daugybės kvietimų iš užsienio. Per dvidešimt metų jis apkeliavo visą pasaulį, visada su Dani, tik pastaruoju metu nebeįstengdavo. Bet aš buvau apdairi – Liu Dzi neminėjau.
„Žymiausia Šanchajuje moteris rašytoja iš smulkiosios buržuazijos.“ Tiesiai paklausiau, iš kur kilęs toks apibūdinimas.
– Žinoma, aš pati savęs taip nevadinu, – nusišypsojo ji. – Bet ir nesigėdiju taip vadinama, – linksmai pridūrė. – Tokį apibūdinimą sugalvojo šių laikų „mažosios seserys“, kad būtų įprastas. – Priėjo padavėjas, ir aš užsisakiau alaus, o Dani paprašė šaltos kavos. Tada pasakojo toliau: – Visuomenės klasės ir skonio nesuklastosi. Į skonio turėtojus gali pretenduoti tik tada, jei prieš tave buvo trys turtingos kartos. Amerikiečiai turtingi ištisus šimtą metų, bet jie vis tiek prasčiokai! Šanchajuje šiais laikais tarp smulkiosios buržuazijos moterų madinga žiūrėti amerikiečių serialus, skaityti tokius žurnalus kaip jūsiškis, nors iš tikrųjų jis prastas.
Laikydama alaus bokalą, kita ranka paskubomis užsirašinėjau, ką ji sako. Staiga pagyvėjusi ji paklausė:
– Betgi jūs neatrodote kaip šanchajietė?
Linktelėjau. Aš ir nebuvau šanchajietė. Tada ji įvertino mano charakterį tiesiog remdamasi vakarietišku horoskopu.
Paklausė, kada mano gimtadienis.
Paaiškėjo, kad aš Mergelė.
– Šio ženklo žmonės jaučia nenugalimą potraukį prie paslapties, nežinomybės, pavojaus ir net smurto, – pasakė ji. – Smalsumas gali nuvesti juos prie kūrybos, kita vertus, jis gali nuvesti lig pragaištingos kraštutinybės ir palikti beviltiškoje padėtyje. Jei Mergelė imasi meno, ji tampa perfekcioniste, net iki absurdo.
Dani kalbėjo, o aš puikiai supratau, ką ji nori pasakyti. Turiu prisipažinti, kad jos būrimas buvo visiškai tikslus: aš, Jangdzės upeivio duktė, visuomet būdavau iškritusi iš savo laiko.
– Bent jau gimėte ne Šanchajuje, – ginčytis neleidžiančiu balsu pareiškė Dani.
Ji pataikė kaip pirštu į akį. Kitapus upės viskas kitaip. Aš negimiau būti šanchajiete.
Dani dar pasakė esanti nustebusi, kad tokia kaip aš domisi smulkiosios buržuazijos tema. Sunerimau – ji ką nors žino? Kol vietinė buržuazija nebuvo išplitusi it parazitai, Šanchajuje vyravo moterys, kurių balsai ir veiksmai buvo reikšmingesni; mano nuomone, jos buvo tikrosios šanchajietės. Bet kaip ji galėjo tai žinoti man dar neparašius knygos?
Kai susipažinau su ponu Liu Dzi, jis netrukus buvo paguldytas į ligoninę. Slaugei įdavė laiškelį, kuriame kvietė mane jį aplankyti. Popietė buvo niūri, išdžiūvęs jo veidas atrodė dar labiau sukritęs, paakiuose – tamsūs pilkšvi ratilai. Ūmai suvokiau, kad jis ilgai nebegyvens. Regis, jis manęs seniai laukė. Nusitraukė deguonies kaukę ir atsisėdo. Aš mėginau sulaikyti, bet jis mostelėdamas mane nutildė.
Mirštančiojo žodžiai buvo prasmingi. Jis prabilo be jokios įžangos – galbūt jautė, kad žinau, apie ką kalba. Liu Dzi pasakė, kad tokie intelektualai kaip mes šiuolaikiniame pasaulyje niekada nepritaps. Vien paprasta liaudis gali gyventi dabartyje, kur tualetai su nuleidžiamu vandeniu ir naujoviškos vonios yra kasdiena. Joks revoliucinis ar politinis judėjimas to nepakeis.
Jis plačiai išsižiojo – norėjo nusijuokti, bet nepajėgė. Koks tragizmas: noro juoktis buvo, bet nebebuvo gebėjimo.
Šanchajus yra materialistiškas. Naujasis Šanchajus – apčiuopiamų daiktų sankaupa. Kaipgi jame mąstysi abstrakčiai, jei sėdi ant unitazų su nuleidžiamu vandeniu? Aš pasijuokiau už jį.
Atrodo, jis tik ir laukė, kad įkliūčiau į spąstus, kuriuos savo žodžiais paspendė. Nūn, paprašęs iš palovio paduoti brezentinę kuprinę, ištraukė didelį rudą voką. Jame buvo daugybė pageltusių, trapių laikraščių iškarpų, visos apie Šanchajaus operos dainininkę – Kasiją.
Matydamas, kad nustebau, jis prisimerkė ir lėtai paaiškino:
– Žinau, kad gebi rašyti, taip pat žinau, kad rašai apie menkniekius. Bet jei kada panūstum parašyti ką nors įdomaus, rašyk apie Kasiją, pačią įsimintiniausią moterį iš visų, kurias kada nors sutikau.
Staiga jis pasijuto pavargęs ir vėl atsirėmė į pagalvę. Pripuolusi seselė vėl uždėjo deguonies kaukę, o duktė davė ženklą man pasitraukti.
Tą popietę mes matėmės paskutinį kartą. Netrukus Liu Dzi mirė.
Tai, ką jis man patikėjo, išties liūdino. Ieškojau, kur tik galėjau: skaičiau Šanchajaus teatro, kultūros, ekonomikos istorijas. Net naršiau internete, naudodamasi paieškos programomis „Google“ ir „Baidu“, bet niekur negalėjau rasti Kasijos vardo. Kalbėjausi su keletu senojo Šanchajaus kultūros veikėjų – tie tokį vardą buvo girdėję, bet žinojo Kasiją kaip „blogą moterį“, „moterį banditę“, „netikėlę“, kai kurie ją net pavadino „ta Šanchajaus nusikaltėlių pasaulio paleistuve“. Niekas man negalėjo suteikti išsamios informacijos.
Todėl aš abejojau Liu Dzi perduotu palikimu ir iš tikro net per daug nebesistengiau toliau tirti tos istorijos. Po kurio laiko vėl tapau prislėgta, apatiška, į darbą eidavau tik tam, kad gaučiau algą, rašydavau apie tai, kaip aukštuomenės žmonės stumia laiką, po darbo išgėrinėdavau baruose, žiūrėdavau DVD ir be tikslo naršydavau internete. Tarytum viskas būtų buvę vis vien. Vėliau dėl menkniekio susikivirčijau su vyriausiuoju redaktoriumi, ir nors jis nepasakė žodžio „atleista“, pajutau, kad gyventi taip, kaip gyvenu, negarbinga.
Читать дальше