Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kasija tokiems sunkiems žodžiams rengėsi. Kyštelėjusi ranką į rankinę, ji kažką ištraukė ir priėjo prie stalo, kur sėdėjo vyriausiasis patarėjas ir trečiasis meistras.

– Noriu jums šį tą parodyti – nuotrauką, padarytą pernai per aštuonioliktąjį Lili gimtadienį.

Patarėjas paėmė nuotrauką. Regis, buvo fotografuota bažnyčioje. Toje nuotraukoje prie Lili, kuri buvo apsirengusi kaip princesė iš pasakos, stovėjo be galo žavinga moteris. Ji teikė Lili dovaną, o už jų buvo Kasija vakarietiška suknia. Šalia jų stovėjo ir kunigas su Biblija rankose.

Vyriausiasis patarėjas ir trečiasis meistras suglumę spoksojo į nuotrauką. Kasija tarė:

– Šita gerbiama viešnia yra panelė Song Meiling.

– Ką tai reiškia? – nesuprato trečiasis meistras.

Bet patarėjas šį tą prisiminė.

– Panelės Song tėvas Song Jaoru kitados buvo vyresnysis brolis ir geras, artimas meistro Čango bičiulis.

Kasija įvertino:

– Vyriausiasis patarėjas išties gerai išmano visus brolijos reikalus.

Vyriausiasis patarėjas buvo nekvailas. Jis žinojo, kad tą trečiąją Songų šeimos dukterį ketina vesti Šiaurės ekspedicijos armijos vyriausiasis vadas Čiang Kaišekas. Ką tik paskelbta apie jų sužadėtuves. Šiandien Kasija broliams atiduoda tokį gardų kąsnelį kaip žuvų turgus Fusingo saloje, ir jie privalo jai parodyti pagarbą. Ji išties nusipelno padėkos! Vyriausiasis patarėjas tuoj pat atsistojo, sudėjo rankas sveikindamas Kasiją ir prašneko:

– Net Songų šeima neužmiršta rūpintis meistro Čango kūnu ir krauju. Tai didelė laimė Hongo brolijai! Nuo šiol mes visi klausysim ponios Siao nurodymų. – Jis pašaukė vyrus: – Eikšekit, broliai, ateikit ir atsiprašykit ponios Siao!

Visi kieme nusilenkė sudėję rankas ir sveikindami Kasiją. Trečiasis meistras irgi pakėlė sudėtas rankas.

– Aš kvailys ir buvau nemandagus. Ar ponia Siao man atleis?

Kasija ištiesė rankas. Maldavo vyresniųjų brolių, kad nebūtų tokie mandagūs.

– Mes visi buvome meistro Čango broliai. Atvirai kalbant, kas galėjo žinoti, kas išeis iš Songų šeimos. Bet dėl vieno aš tikra: jei mes, Hongo brolija, negalėsime tarpusavyje dalytis ir laime, ir negandomis, jei kovosime tarpusavyje ir juokinsime kitus, tada brolija tikrai žlugs. Neužmirškit, kad mūsų didžiai neapkenčia Čingo brolija, dabar prancūzų koncesijoje ji stipresnė už mus! Būdama tik moteris, – pridūrė ji, – nežinau, ką dar galėčiau pasakyti, tik tikėtis, kad vyresnieji broliai išmano daugiau už mane, tiesa?

Nedidelis būrelis pritariamai linktelėjo ir vienas po kito priėjo prie jos taikytis. Įtampa išsisklaidė, viskas nurimo. Staiga Kasija suglumo: šitie broliai truputį per lengvai nugalimi. Tarp jų nebesklando didvyrių dvasia, net įsiūtis. Ju Čijangas, kaip naujasis Hongo brolijos didysis meistras, turbūt šiek tiek per švelnus. Jei toks verslininkas kaip Ju Čijangas gali veikti kaip brolijos vadas, pasaulis tikrai turėtų būti taikus. Bet jei kada nors pasaulis pareikalaus negailestingo nusikaltėlio, Hongo brolija greičiausiai išnyks iš Šanchajaus pogrindžio.

* * *

Kaip ji neklydo! Po kelių mėnesių, balandžio 12-ąją, suvaidinusi tam tikrą vaidmenį įvykiuose, vėliau pavadintuose Šanchajaus žudynėmis, Čingo brolija įgijo daugiau įtakos. Jie sudarė paktą su Čiang Kaišeku ir nacionalistais, tada atliko jiems kruviną darbą – pašalino buvusius Čiango sąjungininkus komunistus, išviliojo juos iš slėptuvių ir nukapojo jiems galvas. Dėkinga nacionalistų partija tada Čingo broliją užtikrino, kad tai ji, o ne Hongo brolija valdo Šanchajaus nusikaltėlių pasaulį.

Vartydama šimtus biografijų, kurios pastaraisiais metais išleistos apie įvairių sektų vadus – Huang Dzinrongą, Du Juešengą, Džang Siaoliną, – Kasija šaipėsi:

– Šitie nereikšmingi Čingo brolijos veikėjai tebuvo drąsūs darydami piktus darbus. Niekad dėl jų per daug nesukau galvos. Kodėl gi jie taip pagerbti istorijos?

Dar man nespėjus atsakyti ji iš savęs pasijuokė:

– Juk aš aktorė. Kaip galėjau pamiršti, kad visi scenoje vaidinami personažai yra arba vienokie, arba kitokie – arba be galo dori, ištikimi didvyriai, arba visiški niekšai.

Būdama nuovoki ir išmintinga, ji išgelbėjo mane nuo bandymo pateikti paaiškinimą.

Tepasakiau, kad tos knygos – paviršutiniškos, skirtos masinei rinkai, tiesiog pavartyti pavalgius ir atsigėrus. Aš apie Šanchajaus brolijas norėjau parašyti tikrą tiesą.

– Neguosk manęs, – nusikvatojo Kasija. – Man pasisekė, kad nenusmukau taip žemai kaip jie.

29 skyrius

Ju Čijangas susirūpinęs atskubėjo į Džesfildo kelią. Dar nė neprisėdęs paklausė:

– Ar šeimininkė grįžo?

Siu Fang papurtė galvą.

– O tie žmonės, kurie buvo su ja?

Siu Fang atsakė nemačiusi parvažiuojančio automobilio; jos paruošti pietūs jau ataušę, valgį ji nunešusi atgal į virtuvę, pašildys, kai jie grįš. Ji jau buvo beeinanti atnešti jam puodelio arbatos, bet Ju Čijangas ją sulaikė; jis viliąsis, kad nieko blogo nenutiko. Jei būtų nutikę, kas nors juk tuoj būtų atlėkęs pranešti. Kadangi niekas neatidūmė, tikriausiai viskas gerai.

– Tikiuosi, ponia gyva ir sveika, – savo rūpestį išsakė Siu Fang.

– Turėk kantrybės, – paramino ją Ju, tada nusijuokė iš savęs – pačiam nelabai ramu.

Ju atsisėdo, Siu Fang atnešė jam arbatos. Paėmęs iš jos puodelį, jis išgirdo iš viršaus atsklindant Lili balsą:

– Dėde Ju, motinos nėra, užtat esu aš. Jei nesunku, ateik su manim pasikalbėti.

Ju nebeliko kas daryti, tik lipti viršun. Laukdama Ju, Lili su šilkiniu chalatu stovėjo atsirėmusi į savo miegamojo duris. Pamačiusi, kaip jis koridoriuje sustojo, ji nekaltai šyptelėjo.

– Juk neketini nuo šiol su manim nebesikalbėti, tiesa?

– O kodėl turėčiau nebesikalbėti? – tarė Ju. – Tu man lyg tikra dukterėčia. Esu pakankamai senas būti tau tėvu. Mačiau, kaip tu užaugai!

– Taip, tavo dukterėčia užaugo. Kai motina įsimylėjo mano tėvą, tarp jų buvo trisdešimt ketverių metų skirtumas! Ji anuomet išdrįso mylėti, tai kodėl dabar aš turėčiau nedrįsti? – Lili palinko artyn. – Nemaniau, kad mano dėdę gali ištikti baimės priepuolis.

Ju šyptelėjo.

– Aš ne bailys!

– Tą ir norėjau išgirsti! – Lili, ryžtingai sukandusi dantis ir sugriebusi už rankų, apstulbindama įsitempė jį į kambarį. Chalato diržui atsirišus drabužis nukrito. Po juo Lili nieko nevilkėjo. – Ar tau patinka, ką matai?

– Ne, ne, liaukis! Ir dar čia!

Ju sunerimo; jis niekad nesitikėjo tokio Lili poelgio, tuo labiau tokioje vietoje ir tokiu laiku.

– Bijai, kad grįš mama? – Visas jos kūnas spinduliavo jaunystės žavesį. Lili čiupo Ju rankas ir priglaudė prie rausvai raudonų spenelių. – Aš tave jau sujaudinau, žiū kaip daužosi tavo širdis. Dėde Ju, noriu, kad tu manęs geistum. Nagi, imk mane kaip vyras. Aš tau skirta moteris, be to, myliu, ką noriu!

Ju taip suglumo, kad nežinojo, ką daryti. Lili tempė jį žemyn ant lovos tol, kol jis atsidūrė virš jos.

– Aš tik noriu tave mylėti nieko nebijodama!

Ju stengėsi neliesti nuogo kūno, bet kitaip nebuvo kaip išsivaduoti. Kuo labiau jis stūmėsi, tuo tvirčiau Lili gniaužė jo ranką ir kišo sau tarp kojų. Šitaip mygiamas jis nežinojo, kaip elgtis.

Lili niršiai išdrožė:

– Tenoriu, kad ponia Siao suprastų: ji labai galinga ir gali daug ką įsakinėti, bet tam tikrų dalykų valdyti ji negali!

Jos žodžiai dūrė Ju į širdį. Taip, jis kurį laiką piktinasi Kasija, ir kaip tik dėl to, ką pasakė Lili. Bet vis dėlto ji – jo dukterėčia! Nors iš tikrųjų jie ir ne giminės, jis visad elgėsi su ja taip, tarsi būtų giminės. Jam negalima to daryti. Ju stengėsi neliesti jos kūno ir svarstė, kaip pasprukti nesukeliant jokio triukšmo, kurį galėtų išgirsti tarnai.