Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Kaipgi?

– Visus užmušk! – išpoškino ji žvelgdama nuožmiu žvilgsniu, tada staiga prajuko: – Ar bent jau pavaryk visus šalin! Leisk man toliau linksmintis, džiaugtis šokiais.

– Tai tu tenori juos įbauginti, sukelti triukšmą! – nusijuokė Kasija ir parodė į vyrą, tyliai kiūtantį tamsoje ant sofos. – Šitas tai gerai moka.

Lili nustebusi atsisuko ir pamatė Ju, sėdintį sau ir rūkantį. Pribėgusi pradėjo kumščiuoti.

– Ak, tu! Koks nedorėlis! Žiūrėjai, kaip aš čia apsikvailinu!

Ju atsistojo ir liepė Lili liautis išdykauti.

– Paprašyk mamos, kad surengtų tau šeimos pobūvį, – pasiūlė jis. – Jis bus saugus ir didelis, ir bus pakviesti visi svarbūs Šanchajaus žmonės.

Kasija nusiminusi paaiškino:

– Jau kadai sakiau, kad surengsiu tokį pobūvį, bet jai nerūpi. Ji nori eiti į šokių sales pasipuikuoti.

Lili sušuko:

– Matai, mama vienintelė žino, kas man širdy. Aš tenoriu kasdien vaikščioti į „Paramount“ šokius! Taip, „Paramount“! – džiaugsmingai pakartojo ji. – Jei mama nori, kad tu ten nueitum ir juos įbaugintum, turi eiti! – Nelaukdama Ju atsakymo, ji pridūrė: – Tai pusę aštuonių vakare, sutarta!

Kasija su Ju Čijangu, iki tol žiūrėję sustingusiais veidais, matydami jos džiūgavimą nesusilaikė nenusijuokę. Lili stryktelėjusi uždainavo, tada stvėrė rankinę ir jau buvo bedumianti pro duris.

Kasija suabejojo:

– Deja, turbūt neturėčiau leisti tau taip šėlioti. Ei, Lili, kada gi tu sutiksi studijuoti Europoje?

– Žinau, tu nori, kad įkūnyčiau visą eleganciją ir rafinuotumą, kurį turėtų suteikti europietiškas išsilavinimas, betgi, mama, aš Kinijoj kaip vidurdienio saulė, kodėl turėčiau būti nuobodi ponia?

– Važiuok į Angliją studijuoti Šekspyro, tada grįžk namo ir reformuok Šenčiu.

– Na ne! Mūsų laikų menas yra kinas. Drama senamadiška, atgyvenusi, – pareiškė Lili Čang. – Mes dėl to jau tiek kartų ginčijomės. Daugiau nebesipeškim. Tai nuobodu.

„Paramount“ šokių salėje, kur sukinėjosi kinai ir vakariečiai, kinų buvo daugiau nei vakariečių. Kai kurie kinai ir kinės buvo poroje su vakariečiais, jų rankos buvo aukštai iškeltos, elgesys nenatūralus.

Pro duris įėjo Lili raudona suknele. Lapių kailinius numetė durininkui. Atrodė, kad ji čia dažna lankytoja, žinanti kelią. Skambant muzikai ji, kūnu gerdama visą linksmumą, perėjo per salę. Čis pasklido garsūs kuždesiai; daug šokėjų sukosi į ją pažiūrėti, kai kurie net supainiojo žingsnelius. Tik orkestras buvo tikrų profesionalų, toliau grojo valsą.

Lili atsisėdo prie stalelio ir prie jos iškart pribėgo padavėjas. Kai ji jau buvo beužsisakanti gėrimų, priėjo kažkoks vyras ir padavėjui pasakė viską rašyti į jo sąskaitą. Lili paėmė nuo stalo cigaretę, įsidėjo į ilgą kandiklį, tada kitas vyrukas pripuolė pridegti. Kaip tik nutilo muzika, prie jos stalelio susirinko daugiau vyrų, bandančių patraukti jos dėmesį.

Į šokių salę įėjo Ju Čijangas su skrybėle. Tarp tų išsigražinusių vyrų vakarietiškais kostiumais jis atrodė nerangus ir senamadiškas: juodas kostiumas, rudas kaklaraištis, juoda liemenė. Jo pasirodymas nepatraukė dėmesio. Kaip trisdešimt aštuonerių metų vyras, jis atrodė senokas, paniurėlis, tuo labiau kad visi aplinkui buvo patrauklūs jaunuoliai. Kažkas ištarė: „Tai meistras Ju!“ ir visi atsisuko pažiūrėti, per salę tarsi vėjas per mišką nuošė šnibždesiai: „Tikrai meistras Ju! Tas pats!“

Ju Čijangas šyptelėjo ir pamažiukais žengė prie Lili stalelio. Žmonės pagarbiai prasiskyrė. Ju, regis, jų nematė, ir nė vienas nedrįso su juo pasisveikinti. Jis atsisėdo prie Lili, skrybėlę padėjo ant stalelio, išsitraukė cigaretę. Po kelių minučių visi vyrai jau buvo pasitraukę nuo stalelio, užtat prie jo artinosi daug moterų, tarp jų ir kelios užsienietės.

Vėl užgrojo orkestras, bet niekas nepriėjo kviesti šokio. Lili ištiesė ranką Ju Čijangui, tas nusišypsojęs ją paėmė.

Ju žingsneliai buvo vienodi, maži, jis gebėjo tik sekti paskui įmantriai besisukinėjančią Lili. Ji sušnibždėjo jam į ausį:

– Tik pažiūrėk į tuos kvailus nedorėlius! Tave išvydę visi spūdina šalin.

Ju Čijangas irgi šyptelėjo.

– Kas gi nebijo mirties?

Lili vos neįkando jam į ausį.

– Tu išties stipruolis! – pasakė ji prisiglaudusi veidu prie žandenų.

Ju mažumėlę sutriko.

– Nejaugi? – tarė jis. – Štai skraidančioji herojė – ta tikrai galinga!

Jis jau buvo besitraukiąs nuo Lili, bet ta apsikabino rankomis jo kaklą ir meiliai pažvelgė. Ju vengdamas Lili žvilgsnio nusuko veidą. Salėje visi matė, kad Lili Čang apsikabinusi žymųjį meistrą Ju ir šoka su juo; visi patyliukais kuždėjosi, spėliojo, liežuvavo. Lili nuo tų susijaudinusios minios spėlionių svaigo.

Galiausiai šokis baigėsi, šokėjai mandagiai paplojo orkestrui ir grįžo į savo vietas. Priėjęs padėjėjas kažką pakuždėjo Ju, tas davė ženklą, kad reikia išeiti pasikalbėti. Pakilęs paliepė Lili niekur neiti.

– Palauk manęs, tuoj grįšiu.

Ju grįžo į salę po kelių šokių, Lili jau buvo ne kartą pašokusi. Dabar pavyduoliai nebedrįso atvirai varžytis dėl jos dėmesio, bet vis tiek ją supo – ir kinai, ir vakariečiai. Pamatę Ju, vyrukai vėl išsisklaidė, nors keli bandė užmegzti pokalbį:

– Meistras Ju šiandien geros nuotaikos.

Ju Čijangas nusišypsojo, bet vis dar nenorėjo su niekuo šnekučiuotis. Kai prasidėjo kitas šokis, jis pakėlė Lili nuo kėdės. Bet šįkart leido jai tvirtai prisispausti ir kažką sušnibždėjo į ausį. Lili atvipo žandikaulis, ji išpūtė akis, bet greit susitvardė ir juodu meiliai šoko toliau.

Kai muzika nutilo, Ju Čijangas palydėjo Lili prie stalelio. Jis pasiėmė skrybėlę, regis, ketindamas eiti. Pasišaukė padavėją, apmokėjo sąskaitą palikdamas daug arbatpinigių, tada nusišiepė:

– Senstu, negaliu daugiau linksmintis. Aš išeisiu pirmas, o tu pasilik ir dar pasilinksmink.

Po kurio laiko Lili pareiškė taip pat esanti pavargusi ir padėkojo tiems jaunuoliams, kurie buvo dėmesingiausi ir elgėsi geriausiai iš visų ją merginusiųjų. Padavėjas atnešė kailinius, ji nulipo laiptais ir išėjo pro duris. Prie šokių salės įėjimo jau stovėjo automobilis. Ji atidarė dureles ir įlipo vidun. Tik uždėjo pėdą ant greičio pedalo, ir mašina šovė priekin. Bet kitapus kelio stovėjo kitas automobilis. Tas irgi pajudėjo ir netrukus Lili pamatė, kad automobilis, važiuojantis iš paskos, neatsilieka.

Ji įvažiavo į judrų miesto centrą – automobilis tebesekė.

Lili sudirgusi padidino greitį; mašina iš paskos irgi ėmė važiuoti greičiau. Abi perlėkė Bundu ir Simo keliu dūmė į vakarus. Lili ūmai pasuko į mažą skersgatvį, ir anas automobilis, šito nesitikėjęs, pramovė pro šalį, bet tuoj sustojo ir pavažiavo atbulomis, prieš eismą, nepaisydamas pasipiktinusiųjų signalų, kol pagaliau įsuko į siaurą tamsų skersgatvį paskui ją.

Automobilis buvo pavažiavęs vos trumpą galelį, kai ūmai iš šalikelės atskriejusios dvi plytos išbirbino priekinį langą. Tuoj pasipylė daugiau plytų. Automobilis stabdomas čiūžtelėjo ir netrukus galutinai sustojo. Žibintai abipus gatvės staiga užgeso. Iš tamsos išsiveržė keturi vyrai, du pirmi nešini durklais, du iš galo – šautuvais. Bet jie nieko nežudė, tik atidarė dureles ir vieną keleivį išvilko lauk.

Tie, kurie liko sėdėti automobilyje, jau buvo betraukią ginklus, bet kažkas iš jų sukomandavo:

– Patraukt rankas! Nešaudyt!

Išvilktasis iš automobilio spardėsi ir rėkė kaip pasiutęs, bet vairuotojas greit pavažiavo atbulomis nekreipdamas dėmesio, kad durelės vis dar atviros.