Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Tavęs pasveikinti atėjo galybė žmonių, – pasakė jis.

– Ir visi laikraščiai čia. Aš dabar tiek užimta filmavimu, kad jau seniai bevaidinau naujame spektaklyje. Gerai, kad atėjai, reikia pasikalbėti apie kai ką svarbaus. – Surimtėjusi Kasija perspėjo: – Po kelių minučių ateis žurnalistas, tada nebebus kada kalbėtis.

Kai Ju atsisėdo, Kasija paėmė iš jo skrybėlę ir padėjo ant stalo.

– Ju, – tarė, – ar meni, ką esi man sakęs?

– Aš daug ką esu sakęs, – mestelėjo Ju, išgirdęs jos balse atšiaurias gaidas ir pasijutęs nesmagiai. – Nejau būsi kaip Lili, sakysi, kad aš negaliu nesilaikyti žodžio? – nusijuokė.

– Ne, šįkart tu jo laikysies. Sakei: jei susiklostys tokia padėtis, kad teks pralieti kraują, žudyti, tu neleisi man, moteriai, į tai veltis.

– Na, aš ir nebetempiu tavęs ten, kur kas nors sprogs, jei apie tai šneki. Žinoma, tau negalima veltis.

– Pasirodo, šis tas nutiko. Jei nenori, kad aš pati velčiausi, ką man daryti? Prašyti tavo pagalbos?

Ju Čijangas susirūpino.

– Kas atsitiko?

– Pas mane į Šanchajų atvažiavo mano dėdė, dėdienė ir jų sūnus – visi trys.

– Na ir kas. Nesusitik su jais.

– Paprašiau juos įkurdinti užeigos namuose; nutiko taip, kad Li Ju juos apgyvendino Singlongo užeigos namuose, ten, kur aš pati gyvenau, kai subūrusi Žui trupę pradėjau dainuoti vietines balades. – Kasija pasisukusi sužiuro į Ju Čijangą veidrodyje. – Nereikia nė sakyti – kaime teko uždaryti krautuvę ir jie užsimanė pinigų iš manęs. Jie čia jau trys dienos, nors aš su jais ir nesusitinku, ir nė neužsimena ketinantys išsinešdinti.

– Duok jiems šiek tiek pinigų ir siųsk namo. – Pastebėjęs Kasijos žvilgsnį, Ju pridūrė: – Iš tikrųjų nieko baisaus, jeigu ir neduosi; tie giminės iš kaimo visad vienas vargas.

– Ne pinigai svarbu, – atšovė Kasija. – Kai prisimenu, kaip nežmoniškai jie su manim elgėsi vaikystėje, kaip mušdavo, kokius sunkius darbus vertė dirbti, ir kaip galiausiai pardavė viešnamiui... Nuo jaunystės esu davusi priesaiką vienąkart jiems atkeršyti.

Ju, mažumėlę nustebęs, atsistojo.

– Tu visuomet buvai skirta didiems darbams. Kodėl dabar mąstai kaip prasčiokė? Išplūsk juos ir išvaryk namo.

– Ne. Aš turiu atkeršyti.

– Argi būtina? – Ju jau nekantravo, ruošėsi eiti.

– Jie nužudė mano tėvus. Tarp jų mirčių – viena savaitė. Dėdulė man sakė, esą jie mirė nuo nežinomos ligos. Jiems iš burnos, nosies, akių ir ausų plūdo kraujas. Klaikuma.

– Jei taip, kas kita. – Ju Čijangui teko pasilikti ir pasiaiškinti. – Ar turi įrodymų?

Kasija papurtė galvą ir pasakė:

– Daugiau kaip dešimt metų nevažiavo į Šanchajų manęs ieškoti, o dabar, kai labai prireikė pinigų, atsibastė. Vadinasi, turi ką niūraus slėpti – toks ir įrodymas.

Ju tylėjo.

– Argi tu teisėjas? – paklausė Kasija. – Kam tau įrodymai?

Ju paklausė, ko gi ji norinti.

Kasijos veidas apsiniaukė.

– Padėk man su tais dviem atsiteisti... bent jau nukapok po dešinę ranką! Vaikas niekuo dėtas, jį gali palikti ramybėj.

Ju išklausė, bet nieko neatsakė. Pasiėmęs skrybėlę, pasuko prie durų. Už jų kažkas šūktelėjo:

– Panele Kasija, jums liko dešimt minučių!

Kasija dėjosi neišgirdusi. Priėjo prie Ju Čijango, pamatė, koks jis niūrus, ir sustojo. Kurį laiką kambaryje tvyrojo slogi tyla. Tada ji paklausė:

– Tai nori man padėti ar ne?

Ju nieko neatsakė.

– Nukirsk nykščius, ne rankas. Ar gerai?

Ju tylėjo.

Kasija priėjo prie lango.

– Jei to nepadarysi, daugiau nebevaidinsiu.

Ji nusivilko kostiumą.

– Ką darai? Visi žurnalistai laukia. Nebūk kvaila!

– Kada gi aš buvau kvaila? Jei vaidinimas žlunga, tai mano bėda. Tu niekuo dėtas. Tu tik žiūri, kaip aš apsikvailinu!

Pasičiupusi nuo staliuko vatos gabalėlį ji pasivalė grimą – tas virto raudonomis ir juodomis dėmėmis.

Ju išmetė skrybėlę. Sugriebęs jos rankas, sušvokštė:

– Gerai jau, pažadu!

Kasija nusišypsojo – šypsnys buvo ir žavus, ir liūdnas.

– Tau tuoj reikės eiti į sceną, – priminė Ju. – Einu, patikrinsiu, ar viskas gerai. Vis dėlto turi suprasti, kad Šanchajaus brolijos – jau nebe nusikaltėlių gaujos. Dabar jos yra verslininkų klubai.

– Netikiu, kad visai nesigriebiat šautuvų ir peilių.

Kasija pakėlė skrybėlę, padavė Ju Čijangui, tada paskambino Li Ju ir paprašė visiems užkulisiuose pranešti, kad vaidinimas atidedamas penkiolika minučių.

– Tik jei ginčo negalima išspręsti nesigriebiant ginklų.

– Šitas toks ir yra! Derybų negali būti. Tau tai niekai, užtat man – ne. Jei nusileisiu, nebebūsiu verta savo vardo. Jeigu tu man nepadėsi, vis vien rasiu būdą, kaip juos pradanginti Šanchajuje.

– Tai eik ir jį sugalvok. Pasakyk man, kai bus laikas, ir aš atsiųsiu ką nors įgyvendinti tavo sumanymo.

Ju atsidarė duris ir išėjo negrįžtelėjęs.

Jis pajuto, kokie sunkūs tapo žingsniai. Paprastai Kasija yra tokia šauni moteris; kodėl gi šis reikalas daro ją tokią kaip kitos – trumparegę, sentimentalią ir kvailą? Jis jos nesuprato ir nusprendė nekreipti dėmesio. Pasikalbės, kai ji apsiramins. Jis dabar pramonininkas ir bankininkas, neturi jokio noro painiotis į beprasmius kruvinus reikalus. Su neprotinga moterimi vyras turi elgtis atsargiai. Neseniai Kasija šnekėjosi su juo apie vedybas. Ji žino, kad jis šiuo svarbiu klausimu dar neapsisprendęs. Tai kam iškelia temą, kuri viską gadina? Galbūt jo delsimas ją visiškai nuvylė, tad ji susitaikė su likimu, tik pasiryžo parodyti, kaip jai skaudu. Gal toks elgesys jai – vienintelis tinkamas veikimo būdas.

Kad ir kas ją skatina, taip darytų tik kvailos moterys, tokios kaip šeštoji sugulovė iš Huango namų. Kaipgi ta paika moteris gali būti tokia bejausmė, kai kalbama apie gyvenimo ar mirties klausimą?

Bet po šito nelemto pokalbio Kasija jam daugiau niekada nebeužsiminė apie dėdę ir dėdienę. Juodu telefonu dažnai pasikalbėdavo įvairiomis temomis, bet apie šį reikalą – niekad. Tarsi ničnieko nebūtų buvę.

* * *

Jei abu būtų tai pamiršę, būtų buvę daug geriau.

* * *

Po dviejų mėnesių Ju Čijangas laikraštyje perskaitė, kad Singlongo užeigos namuose vidury nakties kilo gaisras. Tas pastatas senojo miesto pakrašty buvo medinis, tad supleškėjo kaip popierinė dėžutė. Prie jo niekas negalėjo prisiartinti. Atvažiavusi gaisrininkų mašina stengėsi užgesinti gaisrą, bet terado lavonus – viešbučio savininko ir visų jo gyventojų, iš viso aštuonis. Niekas neišsigelbėjo.

Ju Čijangas, aišku, suprato, kad gaisras kilo neatsitiktinai. Kasija turbūt ką nors pasiuntė jo sukelti. Bet negali būti, kad ji būtų panorusi pražudyti aštuonis žmones. Negi nieko neišmano apie padegimus? Nejau nežino, kad degaus skysčio pastate reikia pilti tik tada, kai jau nugalabijai tuos, kuriuos norėjai nugalabyti, ir prie jų lavonų uždegei ugnį? Kai jau kyla gaisras, turi rėkti apie pavojų, būdamas tikras, kad tavo aukų lavonai sudegs ir visi įrodymai bus sunaikinti, o kiti turės galimybę pabėgti iš pastato.

Tikriausiai tas, kurį ji susirado darbui atlikti, buvo nepatyręs. O gal reikalai pakrypo kita linkme? Ju nusviedė laikraštį. Kasijos apie tai neklausinės. Laimė, kad pats neprikišo nagų.

* * *

Jei Kasija jums atrodo bloga moteris, tai šitai, žinoma, yra didžiausia jos piktadarybė. Bet jei net savivaldos tarybos policija negalėjo nustatyti, kas iš tiesų atsitiko, jei net Ju Čijangas nerado įkalčių – kas gi dar galėtų?