Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kasija, laikydama tą laikraštį, ilgai mąstė. Jei vardas būtų likęs nepaminėtas, ji nieko nedarytų; net jei žmonės būtų susigaudę, kad kalbama apie ją, ji būtų leidusi viskam tekėti savo vaga. Būtų leidusi šnekėti kitiems. Bet dabar laikraštis verčia prašnekti ją, todėl reikėjo apmąstyti, ką pasakys.

Tada paskambino Ju Čijangas. Jis buvo susirūpinęs labiau nei ji; jau spėjęs pasitarti su Lisiongo banko teisininku. Tas siūlęs pasiremti įstatymais: koncesijų teismas vadovaujasi angliškąja teise, o pagal įstatymą šmeižto bylose pareiga pateikti įrodymų tenka tik tam, kuris paskelbė žinią; tas, apie kurį žinia paskelbta, neprivalo įrodyti jos klaidingumo. Kadangi pateikti patikimų įrodymų paprastai būna sunku, angliškasis įstatymas palankesnis ieškovui.

Kitą dieną laikraštyje „Šenbao“ Kasija paskelbė tokį pranešimą:

Jau kelios dienos „Pramoga“ įžeidinėja mane žodžiu: kaltina, kad mano praeitis žema ir nepadori. Šis kaltinimas yra grynas prasimanymas – paskelbtas šmeižtas, tai yra padarytas nusikaltimas. Aš teikiu ieškinį koncesijų teismui ir reikalauju žalos atlyginimo už sugadintą reputaciją – 30 000 juanių.

Bet „Pramoga“ nesnaudė. Laikraštis tuoj pat atsakė savu skelbimu: „Kasija buvo eilinė prostitutė, šis faktas pagrįstas svariais įrodymais. Bylinėsimės teisme.“

Šis ginčas virto ypatinga žiniasklaidos naujiena ir kurį laiką laikraščiuose buvo spausdinamos tokios bjaurios antraštės:

Spalvinga žymios moters vėliava iškelta aukštai!

Žavi moters praeitis pranyksta, užtat jos pačios žavesys išlieka!

Ju Čijangas jau labai niršo; jis būgštavo, kad Kasijai dabar bus sunku pasirodyti viešumoje. Bet Kasijai labiausiai rūpėjo, kaip šis triukšmas paveiks Lili Čang. Tiesa, pati Lili nustūmė laikraščius į šalį ir nesuko sau galvos. Lili naujienomis laikė tik tas, kurias skelbė anglakalbiai Šanchajaus laikraščiai. Jai visas šis triukšmas atrodė juokingas, bevalgant ji kelis sykius net užsikvatojo. Kasija aprimo.

Jos nuostabai, ir Šanchajaus meno pasaulio, ir miesto moterų organizacijos paskelbė smerkiančios „Pramogą“, kad su panieka žiūri į menininkus. Užuot peikęs šalies vadovą, kuris iš tikrųjų yra banditas, ar policijos vadą, kuris iš tikrųjų yra chuliganas, jis nusitaikė į aktores ir paliejo pagiežingų apkalbų, taip įžeisdamas jų asmenybes pornografinio pobūdžio naujienomis.

Kasija visados manė, kad kolegės menininkės jai pavydi, kad dorybingos moterų judėjimo veikėjos žiūri į ją iš aukšto, ypač po to, kai ji pareklamavo „Hardeman“ cigaretes segėdama gerokai per ankštą, gerokai per plačiai akis ganyti leidžiantį užsienietišką sijoną ir tardama vylingus žodžius: „Esu užtraukusi visokių, bet šitos geriausios.“ Paskalos apie ją netilo jau daugel metų, ir dažniausiai apie ją būdavo atsiliepiama tokiu tonu kaip „Pramogoje“, jei ne dar pagiežingesniu. Bet dabar, kai reikalas pasidarė viešas, visi susivienijo kovoti jos pusėje, bent jau taip skelbė. Kasijai šitai patiko.

Tuo metu Kasija gaudavo daug laiškų iš savo žiūrovų. Dauguma būdavo pristatoma į teatrą, kasdien vis po naują krūvą. Ji turėdavo vežtis juos namo ir prašyti Siu Fang peržiūrėti. Daug vyrų siuntė nepadorius ir įžeidžiamus laiškus, Siu Fang sudegino jų visą kalną. Retkarčiais Kasija užmesdavo akį – iš tų laiškų atrodė, kad vyrai tikrai nudrėbti iš vieno purvo: jų seksualinės fantazijos, užrašytos ar nupieštos, visos buvo kaip viena ir labai vimdančios. Užtat gerbėjos moterys rašė kur kas įdomesnius laiškus. Dauguma jaudinosi, kad ji nepajėgs viso šito šaltakraujiškai pakelti, kad gali net nusižudyti; jos stengėsi ją kaip įmanydamos guosti. Daugybėje vaidinimų jai tekdavo žudytis, todėl dabar jos publika nerimavo, kad ji nepasielgtų taip, kaip jos herojės.

Kasija paprašė Siu Fang atrašyti guodžiamųjų laiškų autorėms. Anuomet Siu Fang rašydavo geresnius laiškus nei šiais laikais.

Ju Čijangas kelis sykius atėjo aplankyti Kasijos ir įsitikino, kad ji laikosi gerai. Jis pasijuto buvęs pernelyg globėjiškas. Juodu aptarė reikalą. Priešininkas negalės pateikti jokio įrodymo. Galbūt dauguma iš ją pažinojusiųjų tais laikais, kai ji buvo antrarūšė prostitutė, įtars, kad didžiai gerbiama aktorė Kasija Siao yra ta pati moteris, bet argi tai įrodymas? Vienintelis asmuo, kuris galėtų būti tikras liudytojas, yra Madam Emeralda, bet ta jau buvo aplankiusi Kasiją. Madam Emeralda tvirtino, kad vienas vyrukas buvo atėjęs pas ją ir siūlė didžiulę sumą už liudijimą, bet ji iškeikė tą bjaurybę ir liepė nešdintis. Ji nieko prieš iškeikti tuos supuvusius vėžlio kiaušinius ir teisme, jei prireiktų.

Vieną dieną paskambino moteris, prisistatė esanti advokatė Gu Jujin; ji grįžusi po studijų Anglijoje ir dabar verčiasi savarankiška advokatūra Šanchajuje. Kasija buvo apie ją girdėjusi, žinojo, kad ji ir žymi, ir įtakinga. Gu Jujin esanti labai pasipiktinusi tokiu elgesiu su Kasija ir noriai ginsianti ją teisme. Jos sutarė susitikti Dongkango restorane. Išvydusi akiniuotą pagyvenusią moterį, einančią artyn, Kasija iš sykio pamanė ją kažkur mačiusi. Moteris taip pat pasakė, kad, jai regis, jos buvo kažkur susitikusios.

Jiedvi susėdo ir, užuot iškart ėmusios kalbėtis apie reikalą, kaip įmanydamos stengėsi prisiminti, kur galėjo viena kitą matyti.

Galiausiai prisiminė abi beveik tuo pačiu metu. Gu Jujin buvo ta moteris, kuri Džango sode viešai skelbė moterų lygybę su vyrais. O Kasija buvo ta jauna moteris, kuri uždavė kalbėtojai keistą klausimą. Abi patenkintos nusijuokė.

Kasija tarė:

– Atsiprašau, kad tas mano klausimas buvo toks stačiokiškas.

– Ne, ką jūs, – atsakė Gu Jujin, – kaip tik klausimas buvo labai vykęs. Aš jo iki šiol nepamiršau. Bet Kinijos visuomenėje niekas nedrįsta to klausti, net Vakaruose apie tai galima kalbėti tik akademiniuose sluoksniuose. Mano galva, net ir po šimtmečio Kinijoje vargu ar bus galima atvirai aptarinėti šį klausimą!

Tada Gu Jujin pasakė norinti atstovauti Kasijai todėl, kad siekia ginti visos Kinijos moteris. Jai net nerūpi, buvo Kasija prostitute ar nebuvo. Spausdinti tokį straipsnį – tas pats kaip šliūkštelėti pamazgų ant visų moterų: jei vyrui nėra gėdinga turėti tris žmonas ir lankytis pas prostitutes, kodėl visuomenė turi taip atidžiai stebėti moteris? Ji iš Kasijos net neimsianti užmokesčio – norinti kovoti už moterų lygybę.

Gu Jujin įkaito; Kasijai ėmė atrodyti, kad ta moteris gal kiek per daug idealistė, kad ji nėra tinkama kautis su kur kas nedoresniais priešininkais. Bet regėdama Gu Jujin užsidegimą negalėjo atsakyti. Negana to, ir pati palaikė mintį, dėl kurios kovojo advokatė.

1926-ųjų, penktųjų Respublikos metų, rugsėjo 24 dieną prasidėjo bylos nagrinėjimas Šanchajaus užsieniečių koncesijų teisme. Kone ištisą mėnesį bylą įnirtingai aptarinėjo laikraščiai, ji traukė ir pareigūnų, ir paprastų žmonių dėmesį. Tądien, kai prasidėjo nagrinėjimas, Dziudziango kelio pradžioje, kur stovėjo teismo rūmai, buvo pilna žurnalistų, Kasiją palaikančių moterų ir tiesiog vėpsotojų. Gatvė buvo sausakimša – susirinko tūkstančiai žmonių. Policininkai nenorėjo varyti moterų demonstracijos šalin, todėl turėjo nukreipti eismą kita linkme.

Kai pasirodė Gu Jujin ir Kasija, pasipylė šalininkų šūksmai:

– Panelė Kasija tikrai laimės! Tikrai!

Gu vilkėjo advokato uniformą, o Kasija – paprastą žydrą čipao, nei papuošalų, nei makiažo. Atrodė elegantiška ir rami, kaip darbininkė, silpna moteris. Perėjo per minią spausdama rankas. Moterys stvarstė ją už rankų ir ašarojo.