Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Oras buvo malonus, temperatūra kilo, buvo šilta ir saulėta. Grįžusi į svetainę Kasija paskambino Ju. Tos dienos popietę ketvirtą valandą susirinkusi direktorių valdyba turėjo balsuoti ir nuspręsti dėl Žui filmų kūrimo įmonės. Ji panoro, kad Ju Čijangas prieš susirinkimą užeitų pas ją.

Ju Čijangas netrukus atvažiavo; Kasija jo laukė pusiausėda ant žemos sofutės, apsivilkusi kasdieniais drabužiais, atsipalaidavusi. Ji girdėjo, kaip Ju savo raktu atsirakina duris ir pasisveikina su Li Ju. Netrukus jis pradėjo lipti laiptais. Kasija nesikėlė, kol Ju nepriėjo koridoriaus. Tada atsistojo prie durų. Kai tik Ju prisiartino, žengusi žingsnį suspaudė jį glėbyje, tada atbula įsivedė vidun. Kol juodu ėjo, Kasija nuvilko jam švarką ir nusitempė ant didelės lovos.

Ju nustebęs paklausė:

– Nebegali sulaukti nakties? Po pietų irgi nori mylėtis?

– Laikyti iki nakties tu per geras!

Kasija jį paleido ir ėmė traukti nuo savęs drabužius.

– Šįkart per ilgai buvau išvykęs. Nereikėjo taip daryti.

– Tai kaipgi šiandien galėčiau tave paleisti? Tu triušis, kuris pats pasidavė tigrui, – nusijuokė Kasija. – Kai baigsiu vaidinti, bus vėlu, o tu – niekad nesupaisysi, kur tu būsi; be to, namie turi baidyklę žmoną.

Ji užtraukė užuolaidas ir atvertė baltą dygsniuotą antklodę, kuri jau buvo patiesta. Bet, Kasijai dar nespėjus atsigulti, Ju Čijangas griebė ją ir sviedė į lovos vidurį. Jo veidas buvo įdegęs saulėje, akys geidulingai žvelgė į Kasiją, ir nuogą kūną užliejo subrendusio vyro aistra. Staiga jis užgulė ją stipriau nei kada nors. Kasija gulėjo apačioje.

– Juk žinai, kad mano santuoka motinos buvo suplanuota dar mudviem negimus. Brolijoje paklusnumas tėvams laikomas svarbesniu už viską, todėl man teko susitaikyti.

„Tai dabar išsiskirk!“ – norėjo išrėžti Kasija, bet vis dar negalėjo tų žodžių ištarti garsiai. Šis reikalas jai daug metų nedavė ramybės, ji vis galvodavo ir galvodavo. Vien jau galvojimas buvo kankynė. Ji negalėjo visko apsvarstyti aiškiai, nes negalėjo pažvelgti tiesai į akis. Instinktyviai nujautė padėtį.

Ju Čijango namuose Kasija tebuvo vienintelį kartą – reikėjo akis į akį skubiai aptarti vieną reikalą, o jis buvo persišaldęs ir negalėjo išeiti iš namų.

Jo žmona su Kasija elgėsi itin pagarbiai, sakė, kad žavisi ja, yra jos gerbėja. Ji paruošė arbatos, atnešė žemės riešutų ir atkakliai prašė Kasijos likti pavalgyti. Bet jųdviejų vienų nepaliko. Jie tegalėjo aptarinėti reikalus, apie jausmus vienas kitam nebuvo kaip užsiminti. Kai juodu pasikalbėjo, Kasija pakilo ir atsisveikino, o moteris ją palydėjo iki pat gatvės galo.

Dabar Kasija dėjosi neišgirdusi, ką Ju pasakė. Paglostė jį ir pasilenkė, kad galėtų pažiūrėti iš arčiau.

– Žinau, kas tau patinka, – pasakė jis. – Nesijaudink, laiko dar yra.

Nusijuokę juodu kartu griuvo ant lovos, abu kaip niekad susijaudinę. Ji leido Ju nutraukti sijoną, nujuosti juostą. Liko nuo pusės nuoga, juosta nukaro nuo liemens. Kasija nė sekundę nepamiršo, kad yra stebima, kad kartu glamonėjamos krūtys. Nuo to ji apsvaigo, tad užsimerkė ir prisiminė tą pirmą kartą, kai Ju buvo jos persirengimo kambaryje: jis glamonėjo krūtis – pirma suėmė į delną dešiniąją, tada paglostė kairiąją. Kai palietė spenelius, ji sudejavusi panoro prispausti jo rankas sau prie krūtinės, bet tos jau buvo nuslydusios žemyn, prie liemens ir šlaunų. Ji instinktyviai priešinosi, bet kūnas jau buvo atsidavęs jam.

Kasija užsimerkė, kad nematytų Ju šypsenos. Tada jis skubiai įsigavo vidun. Ji prisitraukė jo rankas, ir jis glostė jai veidą, karštas liežuvis suko ratus apie stangrėjančius spenelius; ūmai ji apkvaito.

– Jei mes nesiliausim, man reikės nusiprausti, tada nusigrimuoti, o laiko užtektinai nėra... – sumurmėjo ji ir atleido rankas.

– Tad šiandien tuo ir baigsim.

Ju atsisėdo, Kasija taip pat. Bet vos išvydę vienas kito nuogą kūną vėl įsiaudrino. Puolė vienas prie kito ir ėmė aistringai bučiuotis, raičiodamiesi ant lovos.

Po ilgo laiko Kasija jo paklausė, ar nebuvo apalpęs.

– O tu?

– Taip, aš buvau kone paralyžiuota, – prisipažino ji laimės akimirką.

– Aš ir pats jaučiausi kaip paralyžiuotas, – atsiduso Ju.

Žvilgtelėjusi aukštyn, ji pamatė, kad laikrodis ant sienos rodo trečią valandą. Atnešusi Ju Čijangui drabužius, nuėjo į drabužinę pasiieškoti, kuo apsirengti pačiai. Juodu buvo pagrindiniai Žui įmonės akcininkai. Sprendimas, dėl kurio turėjo būti balsuojama, iš tikrųjų priklausė nuo jų. Tačiau jie vis tiek turėjo atlikti tą procedūrą, juk laukė šitiek žmonių. Kasija susirado čipao su žydromis gėlėmis.

Ju ją sulaikė.

– Nesivilk, leisk man darkart į tave pažiūrėti.

– Mudu šitiek metų pažįstami, prisižiūrėjai į mane pakankamai.

Jis suėmė jos veidą rankomis, pažvelgė į akis ir pasakė:

– Ne, toli gražu.

Juodu vėl sukibo ir iškart pajuto, kaip suvirpa sielos, o po visą kūną bėgioja šiurpuliukai.

– Nagi, jau ketvirtis po trijų.

Jis pakraipė galvą.

– Kaip čia yra, kad mes kaskart mylimės kaip pirmą sykį? Tai nuostabu.

– Išties – kaipgi? – Kasija jį aistringai pabučiavo. – Aš tavęs dar nepaleisiu.

Jų kūnai vėl susiliejo, abudu bejėgiškai pažvelgė į laikrodį, tada sumišę nusikvatojo. Po dešimties minučių juodu važiavo automobilyje. Šįkart vairavo Kasija, laikydama rankas ant vairo žiūrėjo į kelią.

– Mudu kartu jau dešimtmetis? – tarstelėjo ji.

Ju Čijangas, meilingai pažvelgęs į Kasiją, patvirtino:

– Taip, jau dešimt metų. Nuo 1915-ųjų. – Jis pamatė, kaip mikliai ir ryžtingai Kasija pasuka vairą, ir automobilis staigiai metasi į kairę. Ju patikino: – Tau per trisdešimt, bet tu tik gražėji ir gražėji! Liemuo toks pat lieknas, speneliai tokie pat stangrūs, o veidas toks pat mielas. Esi graži kaip niekad.

Kasija susijuokė.

– Daugiau nebekalbėk, mes gi automobilyje. Vėl sujaudinsi mane. O tu kaip niekad nemoki meilikauti moterims. – Ji prisimerkusi pažiūrėjo į jį, tada tuoj pat nukreipė akis į kelią. Nustojo juoktis ir, regis, giliai susimąstė. Galiausiai lyg sau sumurmėjo: – Po dešimties metų mes vis dar kartu; man vien jau šito pakanka.

24 skyrius

Šokių salėje elegantiškas generolas ir žavinga šokėja šoko įmantrųjį fokstrotą – šokį, kuris tuo metu buvo toks populiarus Amerikoje.

Tai buvo „Skraidančiosios herojės“, pirmo Žui filmų kūrimo įmonės sukurto filmo, įžanginė scena. Režisierius ir scenarijaus autorius – Liu Dzi. Operatorius – įžymusis Jang Džidžongas, dirbęs su „Ryškiąja žvaigžde“. Montavo Li Šikangas, Amerikoje buvęs specialiųjų efektų kūrėju ir dirbęs su tokiais garsiais amerikiečių režisieriais kaip D. V. Grifitas. Montavimo technika buvo išskirtinė, prilygstanti pačiai pažangiausiai technikai pasaulyje.

Pagrindinį vaidmenį atliko, žinoma, Lili Čang. Prieš kuriant filmą Liu Dzi paprašė jos pirma suvaidinti keletą vaidmenukų kelioms filmų kūrimo įmonėms, todėl dabar Lili jau buvo neblogai susipažinusi su kamera. Pagrindinis aktorius buvo žymusis Džang Hui, perviliotas iš „Ryškiosios žvaigždės“. Jis garsėjo išvaizda bei vyrišku šaunumu, o tai derėjo prie Lili grožio ir vikrumo.

Prieš pateikiant filmą viešumai bulvariniai laikraščiai pranešė, kad toji Lili Čang, kurią nori išpopuliarinti Žui filmų kūrimo įmonė, yra „Šenčiu karalienės“ duktė. Vienas bulvarinis laikraštis padirbėjo dar uoliau ir išsiaiškino, kad naujoji kylanti žvaigždė yra Čang Lisiongo, Hongo brolijos didžiojo meistro, palikuonė, gimusi po jo mirties. Staiga apie Lili, kuri iki tol buvo visiškai nežinoma, prakalbo visi. „Pramoga“ parašė net šitaip: