Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

22 skyrius

Kad laikas eina, žmonės paprastai pastebi tik išvydę, kokį poveikį jis padarė kitiems. Štai sumani maža mergaitė virsta patrauklia moterimi, ir žmonės šūkčioja: ar tikrai jau praėjo dešimtmetis?

Juan Šikai galios praradimas, kova dėl valdžios tarp Dži, Vano ir Fengo, tų trijų Šiaurės vandenyno armijos grupuočių, Sun Jatseno mirtis ir jo viso gyvenimo svajonės žlugimas, Šiaurės ekspedicija siekiant atsikratyti Kinijos karo vadų ir įkurti nacionalistinę vyriausybę, vėliau Čiang Kaišeko atėjimas į valdžią, net Šanchajų valdyti siekiančių karo vadų galios mainymasis: nuo Feng Guodžango iki Džang Dzongčango, tada Lu Jongsiangas, Či Siejuanas, Bi Šučengas... nesvarbu, užėmė jie Šanchajų ar neužėmė, visi miesto pakraščiuose paliko didžiules krūvas lavonų. Bet visa tai buvo tik tarytum besisklaidantis dūmas – žiūrėk, dar rūksta, bet išnyks amžiams. Koncesija tebeklestėjo: žydų juvelyrinių dirbinių krautuvės, japonų vaistinės, prancūzų kavinės, baltųjų rusų viešnamiai, vokiečių ligoninės ir kitkas Šanchajuje dygo kaip grybai. Miestiečiai girdėdavo tolumoje artileriją, bet tik dar įnirtingiau žaisdavo mahdzongą.

Tik kai žiūrite į žmones, ar pastebite, kaip greit viską pakeitė laikas: štai jie važinėja bestogiais automobiliais transporto priemonių prigrūstomis gatvėmis.

Išties, jei kas panorės rašyti apie Šanchajų 1925-aisiais, žinoma, aprašys apgailėtiną Čilu karą tarp klanų vadų; bet po šito Šanchajaus apylinkėse vyko ir daugiau tragiškų karų; reikėtų parašyti ir apie Gegužės 30-osios judėjimą, kaip dėl to, kad vakariečių pajėgos nužudė streikuojančius darbininkus, kilo didžiuliai protestai; bet vėlesnė revoliucija ir kontrrevoliucija buvo dar didesnio masto; derėtų parašyti ir apie tais metais Šanchajuje iškilusius naujus dangoraižius, nors vėliau buvo pastatyta dar daugiau pastatų, ir didesnių, todėl Šanchajaus panorama pasikeitė – didingas europietiškas paupio miestas virto amerikietišku dangoraižių mišku.

Tai kaip mums perteikti tą su niekuo nesupainiojamą 1925-ųjų atmosferą?

Padėti tegali viena – žmonės, apie kuriuos rašau. Jų neperkelsi į jokį kitą laiką. Armuotas betonas stovės per amžius, klausimai, dėl kurių sopėjo galvas politikams, metų metus tebekels galvos skausmą. Bet žmonės po metų – po 1925-ųjų – jau nebebus tokie, kokie buvo.

Aš neketinu girtis, anaiptol. Akys nušvinta. Žiū, kaip jis dumia! Palei Bundą kaip pašėlęs lekia naujutėlis, išblizgintas, spindintis ševrolė.

* * *

Buvo 1925 metų vasario, ankstyvo pavasario, šeštadienis, maždaug penkta valanda vakaro. Saulė dar nebuvo nusileidusi. Automobilis vikriai nardė tarp pėsčiųjų – tie irgi labai saugojosi nepapulti po ratais. „Po velnių! – plūdosi jie. – Tai pamišėlis.“ Automobilis praskriejo pro Sinhu teatro fasadą, kur blykčiojo neoninių šviesų užrašas:

Kasija vaidina pagrindinį vaidmenį garsiajame aistringame spektaklyje „Orchidėja dykumos slėnyje“.

Ten automobilis nestabtelėjo – staigiai pasuko į siaurą gatvelę ir sucypinęs padangas sustojo prieš nedidelius vartelius. Vairuotojas išlipo iš mašinos, užtrenkė dureles ir nusiėmė vairuotojų vyrų dažnai nešiojamą odinę kepurę su snapeliu ir tamsius akinius. Šio žmogaus lūpos, net ir nepadažytos, atrodė gaivios ir blizgėjo – tai buvo mergina. Vilkėjo odinį švarką.

Ji atidarė duris. Sargas, ją išvydęs, pagarbiai pasisveikino sudėjęs rankas, bet ji prašvytravo aukštai iškėlusi galvą, vargu ar išvis jį pastebėjo.

Du aktoriai, išėję įkvėpti gryno oro, šnekučiavosi ir juokavo, vienas iš jų buvo beprisidegąs cigaretę. Jie pamatė merginą odiniu švarku, bet, kaip ir kiti „menininkai“, tik užmetė į ją akį; pro šias užpakalines duris vaikščiojo visi aktoriai ir aktorės.

Mergina, regis, gerai žinanti kelią, skubriai perėjo koridoriumi. Tie, kuriuos sutiko eidama, meiliai ją šnekino. Moterims ji siuntė oro bučinius, vyrams mojavo. Nuo scenos sklido Šenčiu muzika ir dainos. Koridoriaus gale, atidariusi duris, mergina rado ištikimąją Kasijos tarnaitę Li Ju.

Li Ju pastebėjo, kad Lili Čang apsirengusi vyriškais drabužiais. Kai ji nusivilko švarką, liemuo, suveržtas plačiu diržu, pasirodė liaunesnis, kojos ilgesnės, krūtinė iškilesnė. Li Ju pagarbiai tarė:

– Panele Lili, girdėjau, kad grįžote, kad Amerikoje baigėte mokslus.

– Žinoma, baigiau! Ir esu laisva! – Lili patapšnojo Li Ju per skruostą, nors ta buvo vyresnė net už jos motiną. – Kur mama?

– Scenoje, – atsakė Li Ju. – Šiandien popiet buvo jos premjera, pasveikinti atėjo galybė žmonių.

– Girdėjau – visi Šanchajaus turčiai milijonieriai, – nutaisė grimasą Lili. – Tai štai kodėl mama negalėjo atvažiuoti manęs paimti. Ką gi, tiek to, aš nepratusi, kad mane pasitiktų moterys. – Lili, klestelėjusi prie motinos tualetinio stalelio, pažiūrėjo į save veidrodyje: septyniolikmetė surištais plaukais, panaši į berniuką. Kambaryje buvo daugybė jos motinos nuotraukų iš scenos, bežiūrinėdama Lili jomis susidomėjo. Persirengimo kambarys buvo didelis, mažiausiai trisdešimties kvadratinių metrų. Prie lango stovėjo žemas medinis minkštasuolis ir aukštas senoviškas veidrodis iš rausvos medienos; šito veidrodžio stiklą rėme buvo galima reguliuoti. Ant veidrodžio kabėjo vyriška juodos odos skrybėlė. Vazone prie minkštasuolio žydėjo citrinmedis, o palei sieną stovėjo trys eilės drabužių kabyklų, ant visų buvo prikabinta įvairiausių rūbų, aplinkui kūpsojo krūvos scenos reikmenų.

Lili pasiėmė laikraštį ir ėmė skaityti. Jame buvo parašyta, kad „Orchidėja dykumos slėnyje“ yra meilės istorija, dviejų moterų, kovojančių dėl vieno vyro, tragedija. Menkai tesusidomėjusi Lili numetė laikraštį. Reikia kada nors nueiti ir pačiai pažiūrėti! Ji ėmė traukioti tualetinio stalelio stalčius.

– Panele Lili, – tarė Li Ju, paskubomis nuo stalo nukraustydama arbatos puodelius, – uždanga tuoj nusileis, aš turiu eiti padėti. Jūsų motina žmonių čia paprastai neįsileidžia – bijo, kad jie suvers daiktus.

– Žinau, žinau, – numykė Lili. – Bet nejau mamytė nepasitiki net manimi?

– Jūsų motina tik bijo, kad gali nerasti daiktų ten, kur paliko.

Li Ju jau buvo prie durų. Per petį dirstelėjusi į grimo priemones čiupinėjančią Lili, ji nenoromis išėjo.

Lili atsistojo paganyti akių po įvairiausius scenos kostiumus ir čipao. Nusimovusi odines kelnes, pasimatavo keletą drabužių komplektų, o galiausiai aptiko ypač ryškų berankovį čipao, gerokai prakirptą ties šlaunimis ir pečiais. Kai apsivilko, pamatė, kad jis kaip jai siūtas. Žiūrėdama į veidrodį džiaugėsi. Pasileidusi plaukus, ji paėmė Kasijos scenines nuotraukas ir jas atsuko, kad atsispindėtų veidrodyje. Tada atsisėdo ir pradėjo ant veido teptis grimą – taip, kaip nuotraukoje. Aplink pasklido skaistalai ir akių pieštukai.

Grįžo kažkuo nešina Li Ju, ir Lili atsisukusi atsistojo. Li Ju išsiblaškiusi pratarė: „Panele...“, ir ėmėsi dėlioti atsineštus daiktus. Staiga ji lyg kažką pastebėjo, tada pažiūrėjo į Lili atidžiau ir jai atvipo žandikaulis.

– Jūs, jūs... Kasija?

Ji buvo taip priblokšta, kad apalpusi su visais daiktais išsitiesė ant grindų.

Kasija koridoriuje šnekučiavosi su pažįstamais – tie buvo beeiną į persirengimo kambarį jos pasveikinti. Dėkodama jiems už nuolatinį palaikymą, Kasija pastebėjo keletą besiartinančių žurnalistų, ketinančių paimti iš jos interviu.

– Prašom valandėlę luktelėti, kol baigsiu valytis grimą, – nusišypsojo ji. Tada išgirdo neįprastus garsus persirengimo kambaryje. Pripuolusi atidarė duris.