Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Po kurio laiko šalia didžiųjų vartų prasivėrė mažesni varteliai ir išėjo Madam Emeralda žylančiais smilkiniais. Ji vedėsi maždaug aštuonerių metų mergaitę. Ta vilkėjo vakarietiška moksleivės uniforma, į kasą buvo įpintas kaspinas. Atrodė labai guvi.

Mergaitė, pamačiusi Ju Čijangą, meiliai puolė jam į glėbį.

– Dėde Ju! – sušuko ji.

Ju Čijangas užsisodino ją ant sprando ir pamažėle priėjo prie automobilio.

– Kur tu mane vešies? Žadėjai, kad vėl važiuosim į Gaočiao paplūdimį. Turi tesėti žodį!

Prabilo Madam Emeralda:

– Jau sakiau, kad šiandien važiuosim kitur.

– Bet aš nevažiuoju niekur, kur nelinksma, – purkštavo vaikas.

Jie perėjo kelią. Atidarius automobilio dureles, mergaitė pastebėjo ant užpakalinės sėdynės sėdinčią Kasiją.

Nė kiek nesidrovėdama mažylė įlipo, atsisėdo ir įsmeigė akis. Drąsiai, užtikrintai išdrožė:

– Kažkur esu tave mačiusi. Tikrai mačiau!

Madam Emeralda, kuri irgi įsigrūdo ant užpakalinės sėdynės, sudraudė:

– Lili, tu jos nematei, tai...

Kasijos akys jau buvo sklidinos ašarų, bet ji tramdė jas ir žiūrėjo į mergaitę.

– Mačiau, mačiau, – klykė mergytė, – mačiau, kaip žiūrėjai į mane pro mokyklos vartus. Tai tu ta praeivė, kuri vis dirsčioja vidun! Ar tu geras žmogus, ar blogas? Jei blogas, tai paprašysiu dėdės Ju, kad tave nudėtų.

Madam Emeralda priekaištingai pažiūrėjo į Kasiją.

– Matai? Ar matai? Sakiau, kad nereikia, o tu neklausei!

Bet išvydusi graudulingą Kasijos veidą nutilo.

Nenustygstanti mergaičiukė patapšnojo per galvą priekinėje sėdynėje sėdinčiam Ju Čijangui.

– Dėde Ju, tu gi sakei: jei aš kada sutiksiu blogų žmonių, tikrai padėsi man juos mušti. Negali išsiginti savo žodžių.

Ju Čijangas, nulenkęs galvą žemyn, tylėjo ir kramtė lūpas.

– Lili, liaukis, – susigriebė Madam Emeralda ir nutvėrė mergaitę už rankų. – Pažiūrėk, į ką ji panaši? – paklausė.

Ju Čijangas paleido variklį. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje jis matė, kad gražiosios Kasijos akys pritvinkusios ašarų.

– Į ką?

– Į tave! Pažiūrėk atidžiau.

Mergaitė iš arti apžiūrėjo Kasijos veidą.

– Na, šiek tiek. Bet ji gražesnė. – Ji niukstelėjo Kasijai. – Ei, kaip drįsti būti gražesnė už mane?

Kasija teatsakė:

– Kai paaugsi, tu būsi gražesnė net už savo mamytę!

– Mamytę? Senelė Emeralda sakė, kad mamytė išvažiavusi ieškoti tėčio. Mano mamytės pavardė Čen, o aš vadinuosi Lili Čen – kol rasiu tėvelį, – be paliovos čiauškėjo mergaitė. Visu kūneliu palinkusi į priekį, pliaukštelėjo Ju per viršugalvį. – Tiesa, dėde Ju? – Tada pasisukusi stvėrė Madam Emeraldos ranką. – Ar ne tiesa, senele Emeralda? – Buvo akivaizdu, kad mergaičiukė labai prisirišusi prie Ju Čijango ir dar labiau lepinama Madam Emeraldos.

Kasija daugiau nebeištvėrė. Čiupo mergaitę į glėbį, pagaliau prasiveržė ašaros.

– Mamytė pagaliau rado tėvelį ir dabar grįžo pasiimti tavęs. – Užsikūkčiojusi nebegalėjo kalbėti.

Už ją prašneko Ju Čijangas:

– Tavo tėvo pavardė Čangas, jis buvo vardu Čang Lisiongas. Buvo tikras didvyris!

Madam Emeralda, irgi pravirkusi, rimtai pasakė mergaitei:

– Vadink ją mamyte, ji tavo mama. Tavo mamytė dėl tavęs daug prisikentėjo.

Mergaitė, išplėtusi akis, tylėdama kramtė pirštukus. Galiausiai pažvelgė į Kasiją ir paklausė:

– Jei tu tikrai mano mamytė, tai gal nusivesi mane pas tėvelį?

Kasija jau buvo aprimusi. Nosine švelniai nusibraukė ašaras ir nušluostė sudrėkusį vaiko veidelį.

– Mamytė nusives tave pas tėvelį. Rytoj Čingmingas, mirusiųjų diena, mudvi eisime nušluoti tėvelio kapo ir pasmilkyti smilkalų. Nuo dabar tu vadinsies tikru vardu, Lili Čang.

Galiausiai mažylė padėjo galvą Kasijai ant rankų. Automobilis važiavo kiek triukšmingesne gatve, kur pamažu radosi neoninių šviesų, tirpstančių tarp gausybės kitų žiburių.

Vakare Kasija nusivežė dukterį į fotografo studiją. Ji sėdėjo dešinėje, duktė kairėje, tarsi tebevažiuotų automobilyje. Skirtumas buvo toks, kad dabar jiedvi atrodė artimos, džiugios. Ta nuotrauka – turbūt pati gražiausia iš visų, kuriose buvo nufotografuota Kasija. Ji spindėjo džiaugsmu. Per vieną vakarą iš meilės savo dukteriai virto nauja, dar žavesne asmenybe.

Po Huang Peiju mirties vyriausiasis patarėjas ir kiti turėjo daug darbo dėl koncesijos policijos tyrimo, padėjo detektyvams ieškoti pagrobėjų vadeivų. Savivaldos tarybos policijos viršininkas kelis kartus apklausė Kasiją.

Visi jos atsakymai buvo aiškūs: ji užrištomis akimis buvusi uždaryta mažame, visiškai sandariame kambaryje. Beveik nieko nemačiusi ir prisimena tik tiek, kad kartais girdėdavo du balsus, kartais tris, vienas iš jų buvo moters.

– Kas dar buvo tame kambarėlyje? Kaip jis atrodė, ką jūs girdėjote?

Gerai pagalvojusi Kasija atsakė, kad kambaryje buvo stalų ir kėdžių, dar langas, nors ir aklinai užkaltas. Atrodė, kad lauke buvo girdėti vandens teškenimas. Ji vis dar buvo sulysusi, nors violetinės mėlynės, kuriomis buvo nusėtas kūnas, pamažu ir nyko. Kasijos plaukai buvo nukirpti trumpai, vos iki ausų.

Policijos viršininkas pareikalavo, kad kinų policininkai nuodugniai apklaustų vyriausiąjį patarėją su trečiuoju meistru. Bet įvykio dieną kone visi vienas kitą matė, taigi atrodė neįmanoma, kad jie būtų dalyvavę grobiant įkaitę ir organizuojant žmogžudystę. Beje, niekam nebuvo aiškus žudikų tikslas: vienintelis galimas motyvas – Huang Peiju šantažas neišdegė, dėl to jie nusprendė griebtis žiauraus plano nužudyti ir įkaitę, ir šantažuojamąjį.

Policijos viršininkas su keliais tyrėjais atvyko į nusikaltimo vietą. Padėjėjo jis paprašė atkurti įvykius pasitelkus rūkstančias petardas. Policijos viršininkas, vengdamas sužeidimų, iškart griuvo žemėn, bet vis dėlto buvo apibertas popieriaus skiautelėmis. Padėjėjas pagalvojo, kad Kasiją galima įtarti.

– Matot, jūs apsisaugojot.

– Bet aš senas kareivis! Kovojau Būrų kare ir apsisaugojau nuo galybės patrankų sviedinių! Iš kur ta moteris gaus mano gebėjimus? – Policijos viršininkas sugriežė dantimis. – Tiesiog tarkim, kad tai Kasijai itin pasisekė!

Jis neturėjo jokių įrodymų, kad ta moteris būtų prisidėjusi prie sąmokslo. Žiūrint į nusikaltimo vietą atrodė, kad Kasija nuo sprogimo nežuvo vien per atsitiktinumą.

Sklido gandai, kad Kasija – prakeiksmas vyrams. Madam Emeralda dėl to buvo kreipusis į būrėją; ji išgirdo, kad Kasija bus prakeiksmas visiems vyrams: nelaimėliai mirs su ja pabuvę dvi tris savaites, o pats geriausias gali tikėtis pragyventi kelerius metus! Kunigaikštienės paviljone visi ta būrėja tikėjo. Nė viena iš linksminančių merginų nepanoro jos kaip tarnaitės, tad ji buvo priversta tarnauti Madam Emeraldai, kuri vylėsi, kad jai pasiseks prieš šitą prakeiksmą atsilaikyti.

Užsieniečiui policijos viršininkui būtų kvaila tikėti tokiais kinų prietarais! Vis dėlto, be abejonės, Huang Peiju neteko gyvybės dėl to, kad į meilužes įsitaisė tokią gražuolę kaip Kasija. O jei Kasija ir buvo prakeiksmas vyrams, tai ne jos kaltė!

Savivaldos taryba reiškė „gilų liūdesį“ dėl „netikėtos“ Huang Peiju mirties, bet tik po dviejų mėnesių oficialiai buvo paskelbta apie jo „kankinystę“. Tuos du mėnesius savivaldos taryba dievagojosi išaiškinsianti nusikaltimą, apie kurį liežuviais plakė visas miestas. Bet kad ir kaip stengėsi, neišaiškino. 1917 metų pavasarį byla buvo nutraukta. Huang Peiju mirtis ištiko teritorijoje, kuri buvo ne koncesijos žinioje, ir tai buvo nurodyta kaip bylos nutraukimo priežastis – jau geriau tokia, nei policijos nepajėgumas. Kinų policija buvo patenkinta galėdama pasielgti kaip užsieniečiai ir palikti bylą neištirtą. Tai viena iš tamsiausių neištirtų bylų Šanchajaus istorijoje.