Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Automobilis sustojo prie namų keliuko, padėjėjai sulipo. Netrukus pasirodė vyriausiasis patarėjas ilgu apdaru. Kai jis įlipo, automobilis nuvažiavo tiesiai prie Jongfengo pirties. Šeimininkas, pamatęs Huang Peiju su patarėju, priėjo pasisveikinti. Tada nulydėjo juos per didžiulę triukšmingą pirtį, pilną baltų, mėsingų pavidalų, kuriems masažuotojai rankšluosčiais daužė per nugaras. Šeimininkas Huang Peiju ir patarėjui atidarė duris, vedančias į mažesnę pirtelę, maždaug pusės pagrindinės salės dydžio, pilną karštų garų. Ji buvo skirta ypatingiems svečiams, šią popietę čia daugiau nieko neturėjo būti.

Juos aptarnavo du jaunuoliai, maždaug dvidešimtmečiai; jie sukabino drabužius atsargiai, kad nesugadintų medžiagos. Nuo to priklausė, kaip bus vertinamos jų paslaugos. Huang Peiju paltas buvo iš leopardo kailio, o patarėjo – iš kiaunenų, tas dar vilkėjo tigro odos liemenę. Abu vaikinai nugaras vyriausiajam patarėjui ir jo viršininkui trynė iš visų jėgų. Be drabužių Huang Peiju atrodė sulysęs ir pasenęs. Jis atsiduso ir susirūpinęs kreipėsi į patarėją patarimo:

– Nenaudėliai užmatė mano piniginę ir įsigeidė mano pinigų – jau seniai to tikėjausi. Bet dabar įsipainiojo užsieniečiai. Ką man daryti?

Vyriausiojo patarėjo veidas ir kaklas buvo raukšlėti. Nukaręs pilvas liulėjo. Bet jo sveikata buvo puiki. Patarėjas klausėsi Huang Peiju, bet pats tylėjo. Nusiprausę jie nuėjo atsigulti – dar masažas ir pedikiūras. Tik atsigulęs patarėjas pagaliau prabilo:

– Ką gi, pagrobtas ne tavo sūnus ir ne motina. Tik meilužė. Iš tikrųjų mums nereikėtų dėl to sukti galvos, bet Kasija Šanchajuje labai garsi ir laikraščiai dėl jos kelia per didelį triukšmą, kad galėtume nekreipti dėmesio.

Patarėjas jaunajam masažuotojui paliepė nuo kabyklos atnešti jo drabužius. Tada ištraukė kelis sulankstytus laikraščius ir parodė antraštes Huang Peiju, gulinčiam ant kito suolo:

Pagrobėjai šantažuoja žymius Šanchajaus asmenis

Tikėtinos raizgios intrigos

Gražuolei iškilo pavojus – kur didvyris?

Kaip didvyris gali neišgelbėti gražuolės?

Paduodamas vieną lapelį, vyriausiasis patarėjas pasakė, kad čia dar blogiau. Huang Peiju paėmęs jį perskaitė:

Huango namiškiai atskleidė: nebus sumokėta nė grašio, gražuolės nereikia gailėtis.

– Kas čia dabar? – paklausė Huang Peiju.

Patarėjas pasiūlė perskaityti straipsnį, Huang Peiju skubiai permetė jį akimis. „Šįryt Huango namus pasiekė siuntinys. Viduje buvo kojos pirštas. Kažkas iš šeimynykščių patvirtino, kad jis Kasijos, kurios pėdos nerištos. Šenčiu žvaigždė daugiau niekad nebevaidins...“

Huang Peiju neteko kantrybės dar nebaigęs skaityti.

– Tai turbūt antroji sugulovė, ji rištomis pėdomis. Bjaurybė, ji vis turi kaip įgelti. Nejau jai visai nerūpi mano reputacija? Išvarysiu jų visą krūvą.

Patarėjas paramino:

– Taip jau yra, kad moterys viena kitai pavydi, nesinervink dėl to. Argi pasaulyje neužtenka moterų? Svarbiausia – kaip išgelbėti savo kailį.

Huang Peiju atsidusęs pasakė:

– Visą gyvenimą rūpinausi tik tuo, kaip pasirodysiu. Tikrai, jei neišgelbėsiu Kasijos, Šanchajuje manęs nebegerbs... Jeigu jai turi kas atsitikti, tegu atsitinka, kai mes išsiskirsim. Kitaip labai nesmagu.

– Vyras privalo rūpintis savo garbe, – pritarė patarėjas.

Huang Peiju gerai pagalvojo ir apsisprendė. Jis nemokės išpirkos, kad neįžeistų užsieniečių, bet suras ir išgelbės Kasiją, kad užčiauptų laikraščius.

Patarėjas pasakė, kad svarbiausia nesipykti su užsieniečiais. Jei neteks pritarimo koncesijose, kaip jie išlaikys savo padėtį Šanchajuje?

– Surasiu Kasiją ir išsiųsiu ją į gimtąją Čuanšą. Ir ko tas Šanchajus taip sukruto dėl vienos moteriškės? – piktai pasakė Huang Peiju duodamas tarnams ženklą jį aprengti.

Huang Peiju paprašė patarėjo važiuoti su juo namo galutinai visko aptarti ir, kai pedikiūras buvo baigtas, juodu išvažiavo. Vos įėjo į namus ir tarnai atnešė jazminų arbatos, sučirškė telefonas. Įbėgęs namų prižiūrėtojas pašnibždėjo:

– Pagrobėjai!

Huang Peiju pažiūrėjo į namų prižiūrėtoją. Tas tuoj susiprotėjo ir pakvietė atsiliepti patarėją. Bet pagrobėjai reikalavo, kad su jais kalbėtųsi pats Huang Peiju, ir šiam nieko kito nebeliko, tik atsiliepti. Žodžiai, kuriuos jis išgirdo, buvo ganėtinai aiškūs:

– 158-as sandėlis, Ai’erkio kelias, Tilano tiltas, rytoj septintą ryto pasikeisim prekėmis. – Huang Peiju žiojosi kažką sakyti, bet žmogus kitame ragelio gale išdrožė: – Nėra kada gaišti. Penkiasdešimt aukso luistelių, ir nė vienu mažiau. Bent vieno trūks – mes nužudysim įkaitę! – Tada numetė ragelį.

Huang Peiju suvaldė pyktį ir padėjo ragelį.

– Aukso luistelius pasiimkim, bet pirma atgaukim ją, – nusprendė jis ir paprašė vyriausiojo patarėjo eiti paruošti aukso. Trečiajam meistrui paliepė pasirūpinti, kad būrelis vyrų pasislėptų kur nors netoli sandėlio. Tegu nepasislepia per arti ir per anksti nepasirodo. Kai Kasija bus išlaisvinta, jie nuseks paskui pagrobėjus ir nuošalioje vietoje juos pričiups arba nudobs ir susigrąžins auksą. Huang Peiju buvo tikras, kad net savivaldos taryba neprikibtų prie tokio plano.

Kitą dieną Huang Peiju ir vyriausiasis patarėjas atsikėlė anksti ir su dviem sargybiniais nuvažiavo prie Tilano tilto. Krito smulki dulksna ir, kai Huang Peiju su patarėju, nešini aukso luisteliais, prisiartino prie sandėlio, patarėjas tuoj pat suprato, kad kažkas ne taip.

Automobiliui įsukus į Ai’erkio kelią, iškart pasidarė aišku, kad kažin kas jų laukia. Prie sandėlio vartų lūkuriavo koncesijos policijos viršininkas, vyras vardu Arsanas, dėvintis jo padėtį rodantį raudoną turbaną, ir keli jo vyrukai. Pamatęs Huang Peiju automobilį, jis staigiai užkirto kelią ir liepė sustoti.

Huang Peiju sustabdė automobilį. Policijos viršininkas mostelėjo visiems išlipti. Tada tarė:

– Pats ponas Huang Peiju. Eikšekit, šį tą parodysiu.

Huang Peiju su patarėju nusekė paskui policijos viršininką, o šis atidarė sandėlio duris. Visi ginkluoti žudikai, kuriuos buvo pasiuntęs Huang Peiju, buvo suimti ir užrakinti. Negalėjai jų kaltinti, kad pasidavė; visi jie buvo oficialūs pareigūnai kinai, tarnaujantys policijos pajėgose, jie nedrįso nepaklusti policijos viršininko įsakymui, nors tas buvo tik indas.

– Ar šitie vyrai jūsų? – paklausė Arsanas.

– Taip. Jie – mano žmonės, kinai patruliai, – išdidžiai atsakė Huang Peiju. Kiti kinai gali bijoti indo, bet jis tai jau ne.

– Ką jie čia veikia?

– Ruošiasi suimti pagrobėjus.

– O ką čia veikia ponas Huangas?

– Aš čia todėl, kad vadovauju.

– Policijai pranešta, kad ponas Huangas atveš aukso kaip išpirką pagrobėjams. Gal ponas leis man apžiūrėti jo automobilį?

– Nesąmonė! – riktelėjo Huang Peiju. – Kokią jūs turite teisę tikrinti mano automobilį?

– Pone Huangai, ar tikrai neleisite patikrinti? – paklausė policijos viršininkas. Huang Peiju apsimetė negirdįs. Policijos viršininkas susiruošė eiti. – Ką gi, pone, viskas aišku, – pasakė kažką rašydamas bloknote. – Jei ponas Huangas neleidžia mums apžiūrėti jo automobilio, mes niekaip negalime to padaryti, tiesa? Tik turime įrašyti tai į raportą. Jei nesupyksite, pone, pagrobėjų mes nelauksime. Jei jūs vis dar tikitės, kad jie pasirodys, žinoma, laukite netoliese. Su savo linksmaisiais vyrukais. Likit sveikas, pone. – Ir jis nuėjo.