Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Dumk, nunešk Mamutei pinigų Naujiesiems metams. Pinigų jai reikės; nepamiršk saldainių ir naujų drabužėlių, kuriuos nupirkau tam vaikui.

Li Ju atsakė:

– Panele, prašom nesijaudinti, rytoj viskuo pasirūpinsiu.

Kasija norėjo dar šį tą pasakyti, bet susilaikė.

Tais metais ruduo baigėsi ir žiema prasidėjo lapkričio pirmoje pusėje. Visi lengviau atsikvėpė; šis metų laikas buvo palankus pramogų verslui. „Jaunosios šeimininkės vėduoklė“ jau buvo rodoma metus ir mėnesį, bet vis tiek į kiekvieną vaidinimą būdavo išperkami visi bilietai. Visa Žui trupė tikėjosi gerų metų ir didelių raudonų vokų, prikimštų pinigų. Bet Kasijai „Jaunosios šeimininkės vėduoklė“ jau buvo atsibodusi. Juodu su Liu Dzi aptarė, kokie galėtų būti nauji spektakliai, ir pervertė daug pjesių, kurias jai buvo parašę kiti. Tačiau Kasijai niekas netiko. Liu Dzi nutarė:

– Tada aš pats turėsiu ką nors parašyti. Bet man trūksta laiko. Turėsime rasti išeitį.

– Gal galėtume paimti seną kostiuminę pjesę ir ją sumoderninti, – pasiūlė Kasija. Juk sakoma, kad užsieniniuose buteliuose gali būti vietinio vyno, o senuose – jauno.

Liu Dzi pagalvojo – anądien jis matė Ju Čijangą.

– Tas šaunus vaikinas iš Hongo brolijos praėjusią savaitę man užsiminė, kad vienas jo bičiulis, ką tik grįžęs iš užsienio, rašo scenarijus teatrui.

– Ar šįvakar susitiksi su Ju?

– Juk tai jo vestuvių vakaras. Negi nežinojai?

– A, buvau pamiršusi, – atsakė Kasija. – Vis dėlto prieš eidama gerti vestuvių vyno turiu baigti skaityti pjesę.

Staiga ji susikrimto. Ju jai nepranešė naujienų. Ir nieko nuostabaus. Ji visiškai suprato kodėl. Kasija paliko Liu Dzi kalbėtis su kitais. Vos išėjusi patraukė tiesiai į persirengimo kambarį. Paprašė, kad Li Ju gerai saugotų duris. Aną naktį ji nemiegojusi, todėl norinti gerai pailsėti.

Prisibijodama pramigti, duris ji paliko praviras – Li Ju galės užeiti ir ją pažadinti.

Kambaryje buvo angliškas langas su dviem medinėmis langinėmis. Pro jį sruvo šviesos lopinių raštas. Kasija, nerimdama ant medinio minkštasuolio, užsimerkė, kad užmigtų. Ant jos kūno ir veido krito saulės spinduliai, ir po kelių minučių ji pagaliau kietai užmigo.

Kažkas pasibeldė. Kasija išgirdo, kaip kažkas uždaro duris. Išgirdo žingsnius, kažkas paėjėjo ir sustojo. Netrukus žingsniai priartėjo, ir ji pajuto, kad žmogus visai šalia.

– Li Ju, kas nutiko? Ak, kelinta valanda? – paklausė Kasija, mieguista ir apsiblaususi.

– Dar anksti, – atsakė vyriškas balsas.

Nuo išgąsčio miegai kaipmat išlakstė.

– Ju?

Ne, to negali būti, pamanė. Šiandien jam ypatinga diena, jo vestuvės, be to, jis mane beveik pamiršęs.

– Tai aš. – Tas pats pažįstamas balsas, kiek pakimęs, toks pat žemas.

Ji nekalbėjo. Dešinė ranka nusliuogė mediniu minkštasuoliu ir įsikibo į didelę, stiprią jo ranką. Širdis tuoj pat sušilo ir ji, vis dar užsimerkusi, ištarė:

– Kodėl tu čia, kodėl nevykdai jaunikio pareigų?

Jis suspaudė jos rankas ir pabučiavo į galvą. Kasijai sudrėko akys.

– Ne... – pratarė Ju.

Kasija jį pastūmė.

– Tavo gailesčio nenoriu. Nešdinkis!

Jis pasakė norėjęs ją pamatyti prieš tas prakeiktas vestuves.

– Aš tave suklaidinau, turi išeiti! – Kasija atsimerkė.

Ju Čijangas prisiglaudė, jų veidai kone lietėsi.

– Negi manęs nenori?

– Ne, niekada nenorėjau! – Jos balsas buvo tvirtas, bet rankos, nepaklusdamos protui, apsivijo jo kaklą. Veidas tirštai nuraudo, ji puolė į ašaras. – Žinoma, noriu, tegu tik vienąkart gyvenime! Jei jau noriu, niekas nesutrukdys!

Ju Čijangas užčiaupė ją lūpomis ir nebeleido kalbėti. Kasija, staiga ištrūkusi iš jo glėbio, atsistojo. Iškėlusi galvą atrodė išdidi. Pamažu ji pradėjo po vieną mesti nuo savęs drabužius, Ju atsistojo ir taip pat ėmė rengtis. Varstydami vienas kitą akimis juodu žinojo, kad vienas kitam meta iššūkį ir kad abu tą iššūkį priima – jie ketino padaryti tai, ko tiek metų nedrįso.

Dabar jau niekas nebegalėjo jų sustabdyti, nes jie buvo pradėję lenktyniauti. Ju Čijangas žiūrėjo, kaip Kasija, užkišusi rankas už nugaros, nusimeta paskutinį apatinį drabužį. Jos krūtinė pūpsojo tarsi statulos, krūtys, apie kurias jis tiek daug metų svajojo, buvo stangrios, speneliai styrojo atsikišę nelyg kariai. Dabar, be jokių apatinių, kūnas atrodė tvirtas ir įtemptas kaip lankas.

Jis irgi atrodė kur kas tvirtesnis nei su drabužiais. Kūnas dailių proporcijų, krūtinė, neskaitant rando dešinėje pusėje, be priekaištų. Plaukai susitaršę, akys dega aistra; net Adomo obuolys virpčioja. Jie nuščiuvę žiūrėjo vienas į kitą, paskui ji žengė artyn. Kūnai staiga susiliejo tarsi dvi sutekančios upės. Ji giliai įsikirto nagais jam į nugarą, o jis, sučiupęs jos rankas, primygo ją prie grindų. Sceniniai kostiumai ir jos kasdieniai drabužiai sukrito į krūvą ant žemės; jie spaudė vienas kitą. Kartais Ju užguldavo Kasiją, bet tuoj pat būdavo nustumiamas, ji atsidurdavo viršuje. Nė vienas nenorėjo skatinti įsiskverbimo, tarsi tai būtų panaikinę troškimą, kurį taip ilgai jautė vienas kitam. Bet kuo labiau jie priešinosi, tuo labiau geidė susilieti.

Jis bučiavo jos veidą ir stangrias, apvalainas krūtis, tada apgamą tarpkrūtyje. Kasija tyliai suaimanavo – tai buvo skausmingiau nei tiesioginis įsiskverbimas. Jos dubuo pradėjo kilnotis.

Tačiau jam įeiti ji neleido, o jis neleido suimti savo standaus vyriškumo. Kai tik ji apglėbdavo jį rankomis, Ju jas atitraukdavo. Jis juto, kaip išpampusi jo savastis glaudžiasi prie jos ir brauko per karštas, sudrėkusias lūpas.

Ji jau juto atsiveriant ir užsiveriant įsčias, net prasidėjo spazmai. Palaima jau lyg ir turėjo prasidėti, bet ji vis dar negalėjo sugriebti nieko apčiuopiamo.

Kasija taip kamavosi, kad vėl ėmė dejuoti. Ūmai kūnu jį įsiurbė, apžiojo keliasluoksnėmis lūpomis ir pamažu pradėjo jį ryti. Jos kojas purtė traukuliai, ji spardėsi, todėl Ju, norėdamas patekti į pačią gelmę, kojas prispaudė.

O tada jų kūnai šovė į dangų. Lyg du banginiai į gilią jūrą, buvo gražu, kaip nuščiuvę valandėlę žiūrėjo vienas į kitą. Staiga abudu nėrė į vandenyną, pasiekė uolėtą dugną – visi padarai, nustebinti tokio dramatiško jų pasirodymo, išlakstė į šalis, palikdami jiedviem visą didelę jūrą. Vėl išnirę iš vandens, juodu virto dviem besivejančiomis vijomis, augant troškimui, besisukančiomis į spiralę.

Kasijos dejonės virto šūksmais ir klyksmais, kūnas pašėlusiai plakėsi į jo kūną, o Ju šnopavo ir gaudė kvapą, iš gerklės veržėsi keistas gokčiojimas.

Staiga Kasija prieš save išvydo miglotą pavidalą. Suprato, kad sugrįžo fantazija, kurios ji laukė tokią daugybę metų. Ji girdėjo, kaip jos pačios kaulai sutraiškomi ir sutrinami į miltus. Prisimerkusi įsivaizdavo, kad visa tai vyksta scenoje. Ją stebi galybė žmonių, matydami poros pasitenkinimą jie susijaudina iki ašarų. Nuo tos minties jai pačiai akyse susitvenkė ašaros, ji pajuto, kad ryški, šilta popietės šviesa srūva vien tik jiems.

Saulės spinduliai skverbėsi pro langą ant nuogų kūnų. Jie tysojo ant grindų. Ju pasisukęs pervėrė ją keistu žvilgsniu.

Kasija paklausė:

– Kas yra? Niekad nematei moters? Tu, vyras, užaugęs viešnamy?

– Ne... – atsakė jis. – Tokios moters kaip tu niekad nesu matęs.

– Ką turi galvoj? – susidomėjusi pažiūrėjo ji.

Ju paaiškino:

– Tokia santūri ir ori scenoje, užtat tokia nesutramdoma lovoje.