Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Huang Peiju paaiškino, kad vienam iš jo vyrų pasimaišė galvoje ir jis kažką nudobė. Reikia nusiųsti žmones su pinigais laidotuvėms ir užuojauta, sutvarkyti visus su velioniu susijusius reikalus. Priklausyti Hongo brolijai reiškia rizikuoti gyvybe.

Veidrodyje Kasija matė save sustingusią, perkryžiavo kojas. Įėjusi Li Ju kažką pašnibždėjo jai į ausį. Kasija linktelėjo ir Li Ju išėjo.

– Ką gi, jei taip, šįkart tau atleisiu, kad praleidi vaidinimą. – Žiūrėdama į veidrodį Kasija apsiramino ir tarė: – Bet naktį turi ateiti – negali ir šįkart manęs nuvilti, kitaip daugiau nesirodyk. – Ji nusijuokė ir pridūrė: – Jei ateisi, šiąnakt tave nužudysiu lovoje!

Padėjusi ragelį, Kasija paėmė pieštuką akims paryškinti. Ant tualetinio stalelio buvo padėta lėkštė vakarietiškų pyragaičių. Kad pažvalėtų, prieš eidama į sceną ji paprastai išgerdavo kavos ir suvalgydavo pyragaičio.

Vakariniam spektakliui pasibaigus, Kasija sėdo į anglams priklausančios centrinės taksi bendrovės automobilį. Artėjo Naujieji metai, todėl oras greitai vėso. Reikėjo daugiau drabužių. Kasija pasistatė lapės kailio apykaklę, žavų, šypsningą veidą prisidengė baltu kailiu.

Kai taksi pasuko už kampo, staiga iš šalutinės gatvės išniręs kitas automobilis užtvėrė kelią. Abiejų automobilių stabdžiai sucypė. Iš mašinos iššoko trys vyrukai ilgais drabužiais bei skrybėlėmis su atbrailomis ir pribėgę nukreipė ginklus į taksi vairuotoją ir Kasiją. Jie kalbėjo žemais, nuožmiais balsais.

– Policija, ieškom kontrabandinio opiumo. Lipkit lauk!

Taksistas iškėlęs rankas išlipo ir pamatė, kad kiti du vyrai Kasiją tempia prie savo automobilio. Kasija atsisuko į taksi vairuotoją.

– Pasakyk meistrui Huangui, kad juos pamokytų!

Bet jai ant galvos tuoj pat buvo užmaukšlintas juodas maišas, automobilio durelės uždaromos trinktelėjo. Automobilis greitai nudūmė ir dingo iš akių.

Taksi vairuotojas kurį laiką drebėjo iš baimės, o aprimęs pamatė ant žemės gėlėtą Kasijos skraistę, stvėrė ją ir šoko atgal į automobilį. Nuvažiavo prie Konoto kelio 54-ojo namo, pasibeldė ir įėjo.

Siu Fang su Li Ju, išgirdusios naujieną, ėmė lieti ašaras. Huang Peiju, kuris jau buvo atvažiavęs ir kantriai laukė Kasijos, gėrė antrą puodelį arbatos. Avėdamas šlepetėmis jis nulipo laiptais, pamatė ant sofos gėlėtą skraistę ir įsiuto. Laikydamas skraistę rankoje, paliepė:

– Liaukitės sriūbauti, jūsų poniai nieko nenutiks!

Jis įsakė padėjėjams iškamantinėti taksi vairuotoją ir atnešti telefoną. Skambino daug kam, bet niekam neprisiskambino. Li Ju atnešė arbatos, bet Huang Peiju įtūžęs puodelį nutėškė nuo stalo. Li Ju tučtuojau atsinešė šluostę ir pritūpusi ėmė valyti grindis. Laimė, Huang Peiju žinojo opiumo rūkyklą, kur dažnai lankydavosi vyriausiasis patarėjas, tad užlėkė laiptais ir čiupo adresų knygelę. Ilgai paieškojęs, rado rūkyklos numerį.

Vyriausiasis patarėjas išties buvo ten.

– Taip jau atsitiko, – tepasakė.

– Paruoškit man dar vieną puodą arbatos! – suriko Huang Peiju trenkdamas ragelį.

Kol atbėgo patarėjas, ilgai užtruko. Jiedviem besikalbant atskuodė ir Ju Čijangas su trečiuoju ir penktuoju meistrais.

Jie visi buvo svetainėje. Huang Peiju nestygo vietoje. Visi kambaryje erzeliavo. Vienas siūlė kreiptis į policiją, antras manė, kad vertėtų paskelbti laikraštyje, o kiti nutarė, kad dar šįvakar arba rytoj sulauks žinių iš pagrobėjų.

Huang Peiju rūsčiai stebėjo bendrą pakrikimą.

– Nėra ko jaudintis. Kol kas policijai nieko nesakykim, kiek palaukim.

Mažumėlę virpančiomis rankomis jis nusičiupo cigarą ir prisidegė. Staiga sučirškė telefonas – visi kambaryje sužiuro į jį. Trečiasis meistras priėjęs pakėlė ragelį. Uždengęs ranka garsiakalbį, pasakė Huang Peiju:

– Pagrobėjai.

Huang Peiju pripuolęs stvėrė ragelį. Išgirdo garsų, griausmingą vyro balsą:

– Meistre Huangai, penkiasdešimt aukso luistelių, paruošk per dvi dienas, kitaip mes pamažu sukaposim panelę Kasiją į gabalėlius. Pirmiausia atsiųsim ausį, tada nosį.

Huang Peiju užriaumojo:

– Nesąmonė! Kaip jūs, padugnės, drįstat įžeidinėti tokį žmogų kaip aš? Kas Šanchajuje turi įžūlumo krėsti man tokius pokštus? Tuoj pat atvežkit man įkaitę, kitaip aš jus pamokysiu.

Vyras nusijuokė, ragelyje pasigirdo pagalbos besišaukiantis Kasijos balsas:

– Šeimininke, gelbėk! Maldauju, gelbėk! Negailėk pinigų. Aš bijau jų peilių. Ak, mano plaukai!

Pokalbis nutrūko, Huang Peiju pažiūrėjo į telefono ragelį, tada jį padėjo. Cigaras, kurį jis buvo prisidegęs, nukrito ant stalo prie telefono, jis vis dar smilko. Huang Peiju paėmė cigarą ir įtraukė dūmo.

Dabar, pirmąkart susidūręs su priešininku, jis aprimo. Tokius reikalus tvarkyti jam tekdavo mažne kas savaitę, bet jį patį pagrobimas palietė pirmą kartą.

Huang Peiju prašneko:

– Nesijaudinkit, jie niekur nepaspruks. Šanchajuje yra tam tikras skaičius mašinų. Per porą dienų išsiaiškinsim, kas tai padarė. Tada nuspręsim, ką daryti toliau. – Pakėlęs galvą ir nužvelgęs vyrus jis nurodė: – Kad niekas nesužinotų! Pirmiausia žiūrėkit, kad būtų sulaikytas taksistas!

Jie išgirdo, kaip lauke nurūko automobilis. Ju išpuolė lauk ir tuoj pat grįžęs pranešė, kad taksistas nuvažiavo automobiliu. Paspruko, kol visi blaškėsi ir niekas jo nesaugojo. Ju ketino jį vytis.

Pakėlęs rankas, Huang Peiju sustabdė beišeinantį Ju. Liepė paskambinti į taksi įmonę ir pasakyti, kad laikytų liežuvius už dantų. Šiąnakt Šanchajuje reikia pradėti paiešką, išnaršyti vieną rajoną po kito; per porą dienų būtina rasti siūlo galą.

Tačiau žinia pasklido tą pačią naktį. Atrodė, laikraščiai visi iki vieno palaikė ją ypatinga naujiena. Rytojaus dieną jie visi, dideli ir maži, pranešė apie įvykį didžiulėmis antraštėmis:

Panelė Kasija Siao, Šenčiu garsenybė, pagrobta vadinamosios koncesijos policijos kovos su kontrabanda būrio.

___

Huang Peiju, besėdinčiam savo namų susitikimų kambaryje, prieš nosį buvo paklota šūsnis laikraščių. Jis jau rengėsi juos skaityti, bet namų prižiūrėtojas atlydėjo trečiąjį meistrą.

– Meistre, – kreipėsi jis. – Skambino žmogus iš savivaldos tarybos policijos departamento ir pranešė, kad užsieniečiai sako, jog savivaldos taryba nesikiš į meistro asmeninius reikalus. Skambinantysis norėjo pabrėžti, kad būdamas kinų valdytojas savivaldos taryboje meistras Huang Peiju niekaip negali siūlyti pinigų banditams, kitaip Šanchajaus saugumui kyla pavojus.

Huang Peiju paklausė trečiojo meistro, koks užsienietis prašė jam tai perduoti.

Jo žmonos jau verkė ir klykė garsiau negu vaikai. Kai kurios beldėsi į duris ir šaukė, kad nori jį pamatyti. Huang Peiju suriko koridoriaus pusėn:

– Nutilkit, jau įgrisot! Ji tik niekinga prostitutė! Nesijaudinkit, neketinu dėl jos leisti nė skatiko!

Triukšmas tuoj nutilo. Huang Peiju namų prižiūrėtojui paliepė:

– Išnešk visus tuos laikraštpalaikius, tegu ta prakeikta boba supūva!

Namų prižiūrėtojas paėmė laikraščius. Jis buvo vidutinio ūgio, maždaug keturiasdešimtmetis, apskrito veido. Huang Peiju pastebėjo, kad jo namų prižiūrėtojas storėja. Atrodė, kad visi aplink jį stori, ir jų negraužia sąžinė! Visi vargai tenka jam!

Trečioji Kasijos pagrobimo diena buvo ta savaitės diena, kai Huang Peiju paprastai eidavo į Jongfengo pirtį savaitinių maudynių. Jis liepė padėjėjams paruošti automobilį.