Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Huang Peiju įsikišo už juosmens ginklą, kitą paslėpė dėkle prie kojos. Rūkydamas cigarą paliepė vyrams ant stogo atidžiai žiūrėti.

Ju Čijangas laikė sunkų teleskopą, kelis kartus sufokusavo vaizdą.

– Tiesa, ten daugiau nieko nėra, tik moteriškė, panelė Kasija. Atrodo, ji negali paeiti.

Kiti irgi pažiūrėjo pro teleskopą ir patvirtino:

– Regis, ji tenai vienui viena.

Huang Peiju numetė nuorūką ir guviai tarė:

– Einu jos pasiimti ir galėsim visą šį reikalą baigti.

Vyrai nulipo nuo stogo. Trečiasis meistras pasisiūlė:

– Leiskit eiti man, didysis meistras neturi pats to daryti.

Ju Čijangas tarė:

– Leiskit mane, meistras Huangas turi būti labai atsargus.

Huang Peiju nužvelgė tuodu tiriamu žvilgsniu. Nors tikimybė, kad jie išdavikai, buvo menka, jis vis tiek niekuo nepasitikėjo. Praėjusią naktį gerai apgalvojo visus žingsnius, kurių reikės atsiimant Kasiją. Niekas iš vyrų nežinojo, kad jis vilki neperšaunamą liemenę ir kad jo skrybėlėje yra plieninis šalmas, kuris sulaikys šūvius ir peilių dūrius. Užpuolikas nespės nė susivokti, ir bus patiestas ant žemės.

Jis priėjo prie durų ir atsisuko. Nesuteikdamas progos prieštarauti išdrožė:

– Jūs visi laukiat čia. Eisiu pats. Nenoriu, kad pabaiga išeitų sumauta.

Huang Peiju paliepė vyrams užkirsti kelią iš miestelio. Kad būtų saugu, pasiuntė du vyrus ant stogo, kad pasiėmę ginklus ir teleskopus stebėtų teritoriją, jei netikėtai jis būtų užpultas. Kai viskas buvo paruošta, išėjo į kelią.

Už paminklinės arkos stovėjo dvi liaunos tuopos. Tolumoje jis pamatė ant tako stovinčią Kasiją, jos akys buvo užrištos raiščiu, rankos surištos už nugaros. Kasija, išvargusi ir išsekusi, regis, išgirdo jo žingsnius ir susijaudinusi pamėgino eiti artyn. Jos veidas buvo kruvinas. Ji kluptelėjo ir pargriuvo, tada pabandė atsistoti.

Huang Peiju tuoj pamatė, kad vieta visiškai saugi. Vėl išvydęs Kasiją, tuolab tokios būklės, ūmai jai pajuto švelnumą. Kad ir kaip būtų, ši moteris mokėjo padaryti jį laimingą, kitoms tai nesisekdavo. Be to, turėdamas šią moterį jis galėjo būti Šanchajaus valdovu – didvyriui reikalinga gražuolė.

Šis reikalas per ilgai užtruko ir pakenkė jo vardui. Bet tuoj viskas baigsis. Per tas kelias sekundes Huang Peiju toptelėjo, kad jis galbūt buvo pernelyg šaltas Kasijai ir sukėlė jai kančių. Jis gerai rūpinsis šia moterimi, kaip kartą pažadėjo.

Taigi jis skubinosi prie jos, bet kai tik praėjo pro tuopas, užkliudė bombos laidus. Į dangų šoko ugnis.

Kasija griebėsi už galvos ir griuvo ant žemės. Tarp jos ir sprogimo vietos nuvirto medžio kamienas. Liepsnose ją užklojo dulkės ir tuopų lapai.

Pasklido dūmai ir kurį laiką nieko nesimatė.

Visi pasileido bėgti šaukdami: „Meistre! Meistre!“, bet dar nenusėdus dulkėms pamatė, kad Huang Peiju ištaškytas į skutelius, tik mėsgaliai ant poros nuogų medžių šakų kybo. Galva, vis dar su plienine skrybėle, nuriedėjusi į lauką. Geležinis šarvas keistai sulinkęs, jo viduj styro kruvini šonkauliai. Visi vyrai prie kruvinų vaizdų buvo pratę, bet net jie perbalo.

– Dangau, koks velniškas būdas žudyti!

– Kaip bosas galėjo būti šitaip apmulkintas?

– Kokie pagrobėjai galėjo būti tokie patrakę, kad surengtų šitokią pasalą, užsimotų žudyti ir įkaitę, ir meistrą?

Ju Čijangas Kasiją rado gulinčią ant žemės, nuo smūgio apalpusią, nuklotą dulkėmis ir aptaškytą kraujo lašais. Apvertęs kūną pamatė, kad abi rankos, surakintos antrankiais ir grandinėmis, pritvirtintos prie seno rąstgalio, ant akių raištis. Ju skubiai nutraukė raištį. Jos plaukai buvo nurėžti, drabužiai sudraskyti, veidas suodinas. Bet atidžiau apžiūrėjus paaiškėjo, kad gilių žaizdų nėra.

– Panelei Kasijai išties pasisekė.

– Kurgi ne, paspruko tiesiai iš tigro nasrų!

Kasijos akys buvo kietai užmerktos, lūpos pamėlusios. Ju keliskart ją krestelėjo, bet ji neatsigavo. Pasiremdamas kinų medicinos žiniomis, Ju spustelėjo aukščiausią „tigro nasrų“ tašką – Kasija pagaliau atsimerkė. Išvydusi skerdynių vaizdą, Ju glėbyje vėl nualpo. Trečiasis meistras, kilstelėjęs šautuvą, šovė į grandines – vienas šūvis, ir jos nutrūko.

Privažiavo automobilis, ir jie įkėlė Kasiją vidun. Ištaškytų Huang Peiju kūno gabalų vyrai nedrįso liesti; keli jų buvo palikti saugoti sprogimo vietos. Kiti nuvažiavo į Dongčangą iškviesti policijos.

Ludziadzui prieplaukoje automobilis laukė kelto. Artimiausias keltas buvo varomas dyzelinu, todėl daug mažiau dūmijo. Kasija parimo prie atviro automobilio lango. Kartkartėmis kas nors užstodavo vaizdą ir ji užsimerkusi ilsėdavosi, bet kai kliūtis pasitraukdavo, vėl sužiurdavo į upę. Kitapus, Bunde, rikiavosi aukštų pastatų eilės. Dešimt li užsieniečių žemės toli gražu nebesiribojo dešimtimi li.

Vaiskiuose saulės spinduliuose raibuliavo upė. Automobilių kelto inkaras buvo pakeltas, sušvilpė švilpukas, ir keltas pamažėle pajudėjo kito kranto link.

Prieplaukoje vyriausiasis patarėjas aimanavo dėl Huang Peiju mirties.

– 1887-aisiais, dvidešimt trečiaisiais imperatoriaus Guangsiu valdymo metais, meistras Čangas peiliu ir krauju Šanchajuje atkūrė Hongo broliją. Trečiais metais po jos įkūrimo vykusi Kang Liango reforma brolijai padarė žalos, daug jos narių buvo suimta. Tačiau vėl turime dėkoti meistrui Čangui, kuris per visas negandas gebėdavo išlikti ramus – jo dėka mes išvengėme pražūties!

Nei jis, nei Čang Lisiongas netapo mokslininkais, bet vyriausiasis patarėjas, nors ir neturėjo Čang Lisiongo jėgos ir Rytų dvikovų gebėjimų, gerai išmanė istoriją, buvo studijavęs budistų ir daosistų raštus, negana to, gebėjo numatyti ateitį. Todėl ir tapo vyriausiuoju patarėju – jam buvo suteiktas Mažojo Džugės, žymaus senovės stratego, vardas. Hongo brolijoje didieji meistrai keisdavosi, bet jis, nors ir buvo vyresnysis, tegalėdavo tik padėti ir patarti, o ne valdyti.

Vyriausiasis patarėjas lenkė pirštus:

– 1907-aisiais, metai prieš imperatoriaus Guangsiu mirtį, meistras Čangas žuvo, bet šiuokart reikia dėkoti meistrui Huangui, kuris buvo užtektinai drąsus ir narsus, kad galėtų perimti broliją, – mes sausi išlipom iš revoliucijos balos. Kas galėjo pamanyti, kad po devynerių metų, dabar, 1916-aisiais, pats meistras Huangas mirs nesava mirtimi. Hongo brolijos istorijoje išties netrūksta kankinių. Kaip dabar mes tvarkysimės? – Vyriausiasis patarėjas sielojosi iki ašarų. – Dairausi tyruose – kurgi didvyris?

21 skyrius

Ju Čijangas vairavo T modelio fordą su minkštu stogu. Šalia sėdėjo Kasija, ant čipao vilkinti raudoną vilnonį megztinį, į mazgą surištais plaukais, be jokių papuošalų. Pavažiavę palei Sudžou upę, jie įsuko į plačią pietų pusėn vedančią gatvę, abipus kurios žydėjo raudoni cerciai, ir sustojo prie angliško stiliaus namo. Kiemas buvo didžiulis, su puošniais geležiniais vartais. Prieš namą augo aukštas medis, iš vidaus sklido angliškos vaikiškos dainelės, jas lydėjo palaimingas vaikų darželio klegesys. Prie vartų budėjo vakarietė vienuolė.

Kasija nesiryžo atidaryti automobilio durelių. Spausdama ranką prie krūtinės tarė:

– Ju, aš taip bijau.

– Šitiek metų, baimindamasi pakenkti meistro Čango kūnui ir kraujui, nedrįsai reikšti pretenzijų dėl savo dukters. Šiandien turėtum būti laiminga! – pasakė Ju Čijangas. Bet matydamas, kad Kasijos veidas išties perbalęs, paglostęs pečius pridūrė: – Nurimk. Einu jų atvesti.

Jis priėjo prie krikščionių vienuolės ir kažką pasakė. Ji įėjo vidun.