Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Policininkų automobilis nuvažiavo, Huang Peiju nusispjovė pavymui:

– Šunsnukiai!

Patarėjas, stvėręs Huang Peiju, paliepė visiems trauktis. Jis parodė į kelis atvažiuojančius taksi automobilius.

– Matai? Atvažiuoja žurnalistai. Kaip greitai sklinda naujienos.

– Prakeikimas! – sugriaudėjo Huang Peiju, iš nevilties tėkšdamas skrybėlę. Tai bent pagrobėjai. Jis nepakankamai juos įvertino. Jie geriau už jį viską numatė ir turėjo greitesnių susisiekimo priemonių, net pasinaudojo laikraščiais! Huang Peiju šoko į automobilį, šis užriaumojo ir siauru keliuku prašvilpė pro mašinas su žurnalistais, regis, tyčia gąsdindamas.

Mirtinai išblyškęs Huang Peiju svarstė: turiu gerai pagalvoti, kas tie žmonės. Turbūt aplink mane sukiojasi jų šnipai. Hongo brolijoje yra išdavikų.

Kiti vyrai automobilyje, pabūgę jo tylėjimo, sėdėjo kaip pelės po šluota.

Huang Peiju apsiraminęs nužvelgė bendrakeleivius. Po kurio laiko pro sukąstus dantis iškošė:

– Neketinu būti paprastas juokdarys! Aš prisikasiu prie tiesos!

20 skyrius

Nors Huang Peiju žmonės kuo skubiausiai vykdė įvairius nurodymus, pats jis nesugalvojo, kaip pasistūmėti, ir jau įtarinėjo kelis iš saviškių. Jis žinojo, kad pirmiausia turi atskleisti vidinį šnipą. Kitaip bet koks judėjimas į priekį bus veltui. Pagrobėjai, vos ką sužinoję, tuoj pat pakeis savo planus.

Norėdamas būti vienas, Huang Peiju pirmąją kinų Naujųjų metų dieną persikėlė į namą Konoto kelyje. Dėl visa ko paėmė dar porą žmonių saugoti jo iš lauko. Siu Fang su Li Ju uoliai jam patarnavo, virė skanius valgius. Jos labai norėjo sužinoti ką nauja apie Kasiją, bet nedrįso klausti. Huang Peiju valgydamas kaskart gerdavo vyno, bet, kaip ir visi, kurie bando išblaškyti liūdesį gerdami, darėsi vis liūdnesnis.

Pietūs jau beveik baigėsi, o jis vis dar gėrė, prie maisto nė neprisilietė. Jau buvo beveik išgėręs dar vieną butelį ir vis klausė savęs: kas jie galėtų būti? Nejau jie nežino, ką Hongo brolija daro su išdavikais? Juk bausmė bus vieša, išdavikas bus sukapotas į gabalėlius, jam gyvam bus nulupta oda ir ištraukytos sausgyslės. Visi iki vieno brolijos nariai prieis ir atpjaus po gabalą išdaviko mėsos, kad visiems tektų atsakomybė už jo nužudymą.

Per tuos devynerius metus, kol buvo Hongo brolijos didžiuoju meistru, jam tik kartą teko vadovauti tokiam išbandymui, bet prisimenant tą kruviną sceną iki šiol pykindavo. Huang Peiju buvo tikras: jei tarp jų yra šnipas, jis turbūt nutrūktgalvis pamišėlis. Argi dėl kelių aukso luistelių verta taip rizikuoti?

Sėdėdamas ant kėdės jis padėjo valgomąsias lazdeles ir ilgai galvojo apie savo žmones. Įtarinėjo visus, bet nė į vieną nebūtų galėjęs durti pirštu ir sakyti, kad jam užtektų drąsos šitaip elgtis.

Pagrobėjai neskambino jau kelias dienas. Gal jie irgi švenčia Naujuosius metus. Huang Peiju kreivai šyptelėjo. Jam šventės visiškai sugadintos.

Lipdamas laiptais, koridoriuje matė gausybę Kasijos sceninių nuotraukų, iš visų ji žvelgė žavingai, visose atrodė graži ir meili, spinduliuojanti švelnumą ir meilę. Turėdamas tokią moterį jis turbūt vertė pavydėti visus Šanchajaus vyrus.

Bet dabar, gulėdamas ant jos lovos, Huang Peiju jautėsi keistai atitolęs. Atrodė, jos sielos čia nebėra. Ji jam nebesvarbi. Ta moteris jam pridarė per daug bėdos, pažemino jį namiškių ir viso Šanchajaus akyse. Jis turi čia slapstytis vienui vienas. Huang Peiju ėmė gailėtis įsitaisęs tokią rūpesčių keliančią moterį. Šeštoji sugulovė, ta tuščiagalvė meilutė, buvo įmesta į upę ir akimirksniu virto į nieką, bet Kasija atkakli moteris – jos taip lengvai neatsikratysi.

Huang Peiju prisidegė cigarą ir pasakė sau dabar jau žinąs, koks jausmas būti vienam.

Apačioje suskambo telefonas ir atlėkė susinervinusi Siu Fang, šaukdama:

– Meistre Huangai, skambina pagrobėjai. Nori kalbėtis su jumis!

Huang Peiju basas išpuolė iš kambario. Suirzęs pagalvojo: koks ypatingas vis dėlto tas šnipas! Kad ir kur jis būtų, pagrobėjai seka iš paskos. Huang Peiju niekam nesakė, kad apsistos čia, Konoto kelyje, bet vis tiek jį surado.

O kai prasidėjo telefoninis ginčas, Huang Peiju įsiaudrino. Sėdėdamas ant sofos, ryžtingai išklojo:

– Jūs mane pažįstat, aš nejuokauju. Nemokėsiu išpirkos už paprastą moterį. Jei būčiau iš tų, kurie taip daro, pasaulis jau seniai nieko apie mane nebegirdėtų. Juk ji tik aktorė ir man tikrai nerūpi! Išėjau iš namų, nevaikštau po arbatines, atvažiavau čia dėl to, kad nenoriu turėti su jumis nieko bendro.

Vyro balsas ragelyje buvo keistas, atrodė, tyčia jį erzina:

– Tu tik apsimeti, kad tau nerūpi. O labiausiai stengiesi išvengti išsiskyrimo su savo auksu.

Huang Peiju pakilo nuo sofos, kalbėjo šaltu balsu. Jis pasakė, kad Šanchajuje nesunkiai gali prisirinkti būrelį tokių moterų kaip Kasija.

– Pirmyn, sukapokit ją į gabalėlius, pamatysit, ar man rūpi! Sakiau, kad neišpirksiu jos, ir tikrai neišpirksiu. Be to, jūs gerai žinot, kad savivaldos taryboje aš esu kinų valdytojas, todėl negaliu pažeisti įstatymo ir mokėti išpirkos. Nė viena moteris nėra tokia svarbi, kad dėl jos atsisakyčiau kinų valdytojo vietos savivaldos taryboje!

Li Ju, koridoriuje įdėmiau klausydamasi jo šnekos, sudrebėjo iš pykčio.

– Tas Huangas visiškai neturi sąžinės!

Siu Fang įsitempė ją į kambarį.

Gavęs tokį tvirtą Huang Peiju atsakymą, vyras kitame linijos gale, regis, buvo beapsigalvojantis. Jis ilgai tylėjo, paskui apsisprendė.

– Ką gi, suprantam, kad neketini jos išpirkti; mums pabodo laukti ir nenorim pakenkti panelei Kasijai. Tarkim, mes sugavom ne tą žmogų, nežinojom, koks kietas gali būti Huang Peiju.

Huang Peiju puolė pritarti:

– Tai jau kita šneka. Visuomet geriau atrišti mazgą. Jei ją paleisit, mes ir toliau būsim bičiuliai ir broliai.

– Panelė Kasija nekaip jaučiasi. Norim ją perduoti tiesiai į rankas pačiam meistrui Huangui, kad išvengtume galimų nesklandumų. Nenorim atsakomybės už jokias bėdas.

– Ką nori pasakyti? – susiraukė Huang Peiju.

– Tavo žmonės nepatikimi. – Balse pasigirdo sutrikimas: – Keliskart rengėme prekės perdavimą ir keliskart mums kažkas sutrukdė. Nė nenumanėm, kad bus taip sunku tvarkyti šį reikalą su meistru Huangu. Nejau neturi nieko, kuo galėtum pasitikėti?

Tai Huang Peiju buvo smūgis žemiau juostos. Jis dabar išties niekuo nebepasitikėjo.

Nenorėdamas daugiau apie tai kalbėti pasakė, kad pats atvyks susitikti.

– Rytoj šeštą valandą ryto mes paleisim įkaitę. Važiuok iš Dongčango miestelio į Pudongą, į rytus pro paminklinę arką. Pamatysi dvi tuopas maždaug vieno li 1dydžio žieminių kviečių lauke. Tuo metu ten nieko nebus, tik Kasija, galėsi ją pasiimti.

Huang Peiju sutiko.

– Viskas gerai. Į tokią dykvietę nieko negalėsiu atsivežti. Galit būti ramūs.

Tą vakarą Huang Peiju pasiėmė penkis vyrus, tarp jų trečiąjį meistrą ir Ju Čijangą, ir persikėlė per upę į Pudongą. Kitą dieną vos prašvitus būrelis atvyko į Pudongo pakraštį. Jie išsinuomojo palaikį namelį Dongčange ir paliko akylus žvalgus prie lango ir ant stogo. Tebebuvo žiema, bet oras jau šilo. Veidas nuo vėjo nebežvarbo taip, kaip prieš kelias dienas. Jie išėjo iš miestelio ir tikrai aplink nieko neišvydo. Naktį buvo paliję ir dabar vis dar dulksnojo.

Kaip ir buvo nupasakota, jie išvydo paminklinę arką ir dvi plonas tuopas maždaug li dydžio lauke. Medžių šakos buvo netankios, tarp tokių niekas nepasislėptų. Skersai tų dviejų tuopų ėjo siauras kelias. Aplink buvo tylu, niekas nekrutėjo, tik praskrisdamos kranktelėjo dvi varnos, paskui sutūpė ant tuopų. Laukas buvo tuščias, nesimatė jokios priedangos ginkluotiems vyrams.