Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kasija suprato, kad jis jau daug laiko apie tai galvoja.

– Argi ne to nori vyrai?

– Man šitai patinka. Bet kiti norėtų, kad jų moterys būtų santūresnės. Net prostitutė turi pažinti gėdą ir drovėtis; jos taip elgiasi, kad įtiktų vyrams.

– Aš tenoriu, kad tu manęs geistum. Kiti gali eiti ir susirasti drovią moterį! – pareiškė ji ir stipriai jį apkabino. Juodu vėl pasibučiavo. Vėliau negalėjo prisiminti, kiek kartų tąsyk mylėjosi. Mylėjosi ir mylėjosi, visą popietę, be atvangos, tarsi norėdami atsigriebti už visus mėnesius ir metus praeity ir visus mėnesius ir metus ateity.

Kažkas ieškojo Kasijos, bet buvo sulaikytas Li Ju. Sunerimusi, kad dar kas nors belsis, vėliau ji atsinešė kėdutę ir atsisėdusi prie durų ėmė lukštenti saulėgrąžų sėklas. Ieškantiesiems Kasijos sakė:

– Mano šeimininkė aną naktį neišsimiegojo, todėl dabar ilsisi. Jai šįvakar reikės vaidinti.

Saulės spinduliai nuo medinio minkštasuolio nukrypo ant tualetinio stalelio ir paraudo. Li Ju teko atsakinėti vis daugiau Kasijos lankytojų. Ju Čijangas, išsprūdęs iš Kasijos glėbio, ėmė rengtis.

– Kasija, čia aš negaliu dažnai vaikščioti.

Kasija vos girdimai atsiliepė:

– Žinau.

Ji nepažiūrėjo, bet suprato, kad jis kalba taktiškai. Tai buvo pirmas ir galbūt paskutinis kartas.

Ju Čijangas atsidusęs tarė:

– Tai likimas.

– Žinau.

– Ir manęs nekaltini?

– Niekaip negalėčiau gailėtis dėl tokios popietės kaip ši.

– Metas eiti.

Kasija, pasisukusi ir padėjusi galvą ant pagalvės, čiulpdama plaukų sruogą klausėsi, kaip jis rengiasi. Kambaryje buvo tylu, todėl girdėjosi žingsniai ir žmonių balsai. Kasija žinojo, kad saulė nusileidusi į Huangpu. Negi Ju galėtų neiti? Juk visi jo laukia, kad būtų galima pradėti vestuves! Atsisukusi ji pamatė, kad jis jau pasirišęs kaklaraištį ir pasilenkęs rišasi batraištį.

Jis pašukavo rankomis plaukus, iš drabužių krūvos išsitraukė švarką ir apsivilko.

Ju priėjo prie durų. Kasija stebėjo. Kažin ar jis atsisuks. Ju stabtelėjo, žingsniai buvo neryžtingi ir nerimastingi. Staiga jis pasuko raktą ir išėjo. Ji nusigręžė ir išsitiesė lovoje. Lubos buvo per aukštai, kad pasiektum.

– Ko taip kremtiesi? – sušuko ji pavymui. – Juk ne pasaulio pabaiga. Betgi eik... eik, jei turi eiti. Neimsiu tavęs dėl to neapkęsti. – Žiūrėdama į paskutinius saulės spindulių likučius ant medinio minkštasuolio, Kasija sau panosėje sumurmėjo: – Aš galiu gyventi be tavęs. Galiu be tavęs daryti viską, ko man reikia.

19 skyrius

Tą vakarą Ju vedė. Kasija vaidino teatre. Po vaidinimo nenusivaliusi grimo grįžo tiesiai namo. Susirado dviratį ir važinėjosi juo iš pradžių palei namus, paskui vis tolyn ir tolyn. Daug kas tą vakarą matė jauną dviračiu važinėjančią moterį, paprastai apsirengusią, bet labai prisidažiusią. Ji lyg ryškios spalvos blyksnis pralėkdavo pro juos tarp skėtrų ir užsienietiškų namų.

Jo vestuvių puota vyko Hušangsiango restorane. Išskyrus Huang Peiju, beveik visi vyresnieji Hongo brolijos nariai gėrė iki soties. Kad brolija galėtų gerai pasilinksminti, nebuvo pakviesta nė vieno verslo partnerio. Huang Peiju neišbuvo iki galo, turėjo skubėti į susitikimą su vyru, ką tik grįžusiu iš Japonijos. Madam Emeralda irgi nedalyvavo, Kasija dėl to nusistebėjo.

Trečią dieną Madam Emeralda, eidama pro šalį, užsuko į teatrą aplankyti Kasijos. Atrodė gerėliau, nei atrodydavo pastaruoju metu.

– Ten buvo žmonių, kurių nenoriu matyti, – paaiškino Madam Emeralda. – Kai kurie Hongo brolijos nariai negerbia meistro Čango moterų.

Kasija šyptelėjo. Ten turbūt buvo dar daugiau narių, kurie negerbia ir jos! Kasija pakvietė Madam Emeraldą pasilikti ir pažiūrėti jos vakarinį vaidinimą, bet toji atsakė:

– Šiandien ne, kitąkart. Šįvakar turiu reikalų.

Tada ji prašneko apie ką kita, pasiguodė, kad labai nerimauja išsiuntusi įdukrą į užsieniečių mokyklą. Šią savaitę ją aplankė jau du kartus.

Kasija nusišypsojo. Atrodo, ši moteris bus davusi tvirtą priesaiką niekad nežiūrėti jos vaidinimų; jau geriau būti su mažyle. Ji pasigėrėtinai pastovi. Kasija paklausė, kada jai bus leista susitikti su vaiku. Bet Madam Emeralda tylėjo.

– Mamut, prašau, pasakykit man! – nerimo Kasija.

– Iš to niekam nieko gero nebus... – suniurnėjo ji.

– Prašau!

Bet Madam Emeralda vėl nukreipė šneką, juodvi išsiskyrė nejaukiai.

Užglaistyti padėties ir išlydėti Madam Emeraldos už Kasiją atėjo Li Ju. Kasija viena stovėjo koridoriuje. Jai prieš akis iššoko driežas, vos neužkabino nosies. Kasijai nuo to ėmė smarkiau plakti širdis. Driežas įsmuko pro tarpelį po durimis, Kasija, jam iš paskos įėjusi į kambarį, pagalvojo, kad mato prieš veidrodį ropojantį šešėlį, bet priėjusi arčiau driežo neišvydo. Visur jo ieškojo, bet niekur nerado.

Prisiminusi senus namų papročius, kuriuos jau daug laiko buvo pamiršusi, ji pribėgo prie lango ir jį atlapojo. Giliai alsuodama, pažiūrėjo į vakarinį dangų, atsiklaupė ir tris kartus nusilenkė iki žemės.

Tą vakarą automobiliu grįžtant namo Kasija pasakė Li Ju, kad nori užvažiuoti į Ličos viešbutį išgerti kavos. Jiedvi susėdo kavinėje pirmame aukšte. Palei langą žingsniavo vyras, prekiaujantis lotosų galvutėmis su sėklomis. Ant prekeivio ir bambukinio krepšio jo rankoje krito gatvės žibinto šviesa. Pro langą padavusios pinigų, jos nusipirko vieną dziną galvučių.

Galvutės buvo žalios ir baltos, trapios ir traškios, vos karstelėjusios. Bekramtant darėsi saldžios. Li Ju plonais, dailiais pirštais mitriai išlukšteno sėklas. Tada lupo jas ir vieną po kitos dėjo ant lėkštės.

Kasija, gurkšnodama kavą, kalbėjo apie žodžio „Hong“ kilmę. Dieną prieš mirtį meistras Čangas jai sakė, kad hieroglifas „Hong“ (...) padarytas iš hieroglifo „Han“ (...), senos kinų giminės vardo. „Hong“ (...) gautas iš brūkšnelių „Han“ (...) dešinėje paėmus elementus „Džongtu“ (...), kurie reiškia „vidurio žemė“. Li Ju akys nušvito ir ji pasakė, kad meistras Čangas išties gebėjo smarkiai jausti.

Jos nė nepamatė, kaip sukrimto visą dziną galvučių ir pažvalėjo.

Kasija iš mažytės rankinės išsiėmė šilkinio audeklo ryšulėlį. Nuvyniojusi audeklą, parodė nedidelį durklą tamsia rankena, inkrustuota nefritu.

– Štai kuo gindavosi meistras Čangas. Visuomet jį nešiojuosi, – prisipažino ji. Padavė durklą Li Ju ir pasakė, kad pažiūrėjusi į jį saulės šviesoje ji pamatytų ašmenyse išgraviruotus žodžius: „Nugalėk Čingus ir prikelk Mingus“.

Kasija buvo pasilenkusi prie meistro Čango, kai jis dovanojo jai durklą. Kai padavė ginklą jai, susižavėjusi apžiūrėjo jį iš visų pusių. Li Ju, stovėdama prie durų, stebėjo juos ir viską aiškiai matė. Dabar ji nepatenkinta suraukė nosį ir nusisuko.

Kitą dieną, penktą popiet, Kasijai vėl atėjo metas sėstis prieš veidrodį. Ji turėjo įprotį pirma apsivilkti kostiumą, tada susisukti plaukus ir galiausiai nusigrimuoti. Ant stalelio suskambėjo telefonas, ji pakėlė ragelį.

– Šeimininke, kaip čia yra, kad jau kelias dienas tavęs neregėjau? Juk žadėjai, kad šią savaitę ateisi manęs palaikyti! Turi ateiti šįvakar!

Iš ragelio atsklido pasiteisinimo žodžiai.

– Bet kuo gi būsi taip užsiėmęs, kad užtruksi iki vidurnakčio? – kaip išlepintas vaikas sudejavo Kasija. – Taip, taip, suprantu, nereikia nė aiškinti. Šįkart tave bus sugundžiusios kažkokios žavingos būtybės. Nežinai, ką reiškia kasnakt laukti tuščioje lovoje. Kai tavęs nėra, negaliu išsimiegoti!