Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Tąnakt vėjas buvo žvarbus, o rasa ledinė. Pravėrusi duris, ji įėjo ir užsidegė šviesą. Atskubėjo Siu Fang; buvo akivaizdu, kad ji ką tik iš lovos, nusičiupusi pirmą po ranka pasitaikiusią drapaną. Tai buvo vyriškas švarkas, vargiai ją tepridengiantis.

– Panele, sakėt, šiąnakt negrįšit.

– Dumk į savo kambarį, o tai dar persišaldysi.

Kasija suprato, kad Siu Fang pasikvietusi vaikiną. Šiemet jų turėjo kelis. Kasija tam neprieštaravo, tik buvo prašiusi, kad jie vaikščiotų pro sodą už namo, neitų pro priekinius vartus.

Siu Fang į santykius su vyrais žiūrėjo nerimtai, bet ne dėl savo kaltės. Pora metų vyresnei už Kasiją tarnaitei, dirbusiai viešnamyje, šiaip jau išvaizdžiai, pasitaikė gero būdo šeimininkė, niekad neklausinėjanti apie asmeninius reikalus – Siu Fang nuo vyro prie vyro lakstė kaip koks patrakęs žirgas.

Užsigalvojusi apie savo bėdas, Kasija pajuokavo, kad Siu Fang apsiramintų:

– Dumk atgalios. Jei vyras per daug susinervins, jam nesukietės! Gali visam gyvenimui likti impotentas!

Siu Fang šyptelėjo.

– Vis vien maža kuris moka suteikti moteriai malonumą. Bet šitas eržilas studentas, na, jis neblogai atrodo ir tinkamas naudoti...

– Šit kaip? – Kasija kiek pralinksmėjo. – Tinkamas? Gal galėčiau jį pamatyti?

– Jei tik mano šeimininkė pageidautų. Bet nežinau, ar po jūsų apžiūros jis bus kam nors tinkamas.

Siu Fang buvo pamaloninta, galbūt ir apsidžiaugė pralinksminusi Kasiją – juk matė, kokia rūškana grįžo. Bet kai ji ėmė temptis Kasiją į kambarį, ši kiek sunerimo.

Viduje degė lempelė. Kambarys buvo kvadratinis, jame stovėjo lova ir spinta. Lovoje gulintis vyras, pamatęs įeinant Kasiją, puolė slėpti veidą po plona dygsniuota antklode. Kasija, pasijutusi nejaukiai, tarė:

– Tęskit. Dėl manęs nesiliaukit.

– Panele, – išsišiepė Siu Fang, – matot, jis gėdinasi.

Nutraukusi antklodę, Siu Fang apkabino vyrą.

– Kas yra? Kodėl gi nebegali? Nerviniesi?

Ji atsisuko ir nusišypsojo Kasijai.

– Matot? Vienas žvilgsnis, ir jis niekam tikęs.

Kasija susizgribo, kad jei vyras jos bijo, gal ji turėtų padėti jam atsipalaiduoti. Ji atsisėdo prie lovos ir, ištiesusi ranką, perbraukė jam per nugarą. Jam tebuvo daugiausia dvidešimt, išties išvaizdus. Netrukus vyrukas susijaudino ir pradėjo mylėtis su Siu Fang.

Kasija žiūrėdama juto, kaip daužosi širdis. Prisiminė, kaip pati gulėjo su Čang Lisiongu, o Madam Emeralda žiūrėjo. Pamačiusi Madam Emeraldą, ji suprato, kaip siaubingai juodu elgiasi. Bet kuo siaubingesnis atrodė elgesys, tuo labiau ji jaudinosi. Laimės akimirka atėjo ir tąkart užtruko ilgai; nuo tada nė karto gyvenime ji nebuvo taip susijaudinusi.

Girdėti Siu Fang malonumo riksmą mylintis buvo gera. Jos veidas buvo išraudęs, krūtys stangrios ir dailios. Nuoga ji atrodė netgi gražesnė, mylėdamasi – dar žavesnė. Garsiai sukriokęs „Nebegaliu daugiau, nebegaliu!“, vyras ėmė stipriai daužytis į ją, o Siu Fang tik giliai ir tankiai kvėpavo.

Kai jie baigė, Kasija nusijuokusi pasakė:

– Spektaklis geras, bus ir apdovanojimas!

Juodu sėdėjo lovoje, du nuogi kūnai. Kasija juos smalsiai apžiūrinėjo. Dabar visi trys vienas kitam atrodė kur kas natūralesni, ir Kasija ėmė suprasti, kaip tądien jautėsi Madam Emeralda.

Klaidžiojant mintims ji išgirdo, kaip Siu Fang klausia:

– Panele, ar galėčiau jums patarnauti rengiantis ir gulantis ilsėtis?

– Nori pasakyti, padėsi man nusirengti! – Kasija iškart suprato, ką jai siūlo tarnaitė.

Bet buvo akivaizdu, kad Siu Fang pamanė, jog šeimininkė nesuprato; ji timptelėjo Kasiją už rankovės, pamerkė akį ir vyptelėjo.

Kasija, visiškai atsipeikėjusi, papurtė galvą. Ji namų ponia. Nieku gyvu negali taip žemintis. Prisiminė citatą iš seno pornografinio romano „Jinpingmei“: „Ponas negali žemintis ir leistis į intymius santykius su savo tarnais, kitaip tvarka bus sutrikdyta...“

Ji atsistojo ir išslinko iš Siu Fang kambario. Laiptais lipo viena, bet tuoj pat už nugaros išgirdo Siu Fang žingsnius.

– Panele! – pašaukė tarnaitė, susirūpinusi, kad gal įžeidė šeimininkę.

– Eik ir pabaik savo reikalus. Jau vėlu, man reikia pailsėti, – atsiliepė Kasija.

Siu Fang buvo begriebianti ją už rankos, bet Kasija atsisukusi piktai subarė:

– Niekingoji kale, kuo tu mane laikai?

Siu Fang iš netikėtumo sustingo; laiptais nulipo nebe taip greitai, kaip užlipo. Kasija, krestelėjusi galvą, miegamajame įsijungė šviesą. Užtraukė užuolaidą ir susigraudino. „Šeimininko ir tarno įstatymo negalima pažeisti.“ Taip jai sykį pasakė Madam Emeralda, ir buvo teisi – tais metais jis buvo pažeistas.

Gulėdama lovoje Kasija pagalvojo, kad kambary per švaru ir per vėsu. Sklandė ne šio pasaulio nuotaika. Įdomu – vos jai dingtelėjo ši mintis, nepakeliamas geismas išgaravo.

18 skyrius

Keista – po šios neįprastos seksualinės patirties jos kūnas, regis, pats pagijo. Užtrukusi liga pasitraukė. Dabar ji atrodė sveika. Gydytojas kinas sakė, kad kalta sutrikusi in ir jang pusiausvyra – labai tiksli diagnozė. Suprantama, ji mylėdavosi su Huang Peiju, bet iš tikrųjų tik tenkindavo vyrą, pati malonumo nepatirdavo. Pamažu ir užmiršo esanti moteris.

O dabar Kasija pajuto, kad jos seksualumas stiprėja. Ji ir nudžiugo, ir sunerimo.

Suskambus telefonui, Kasija pakėlė ragelį. Skambino Lao Šuno arbatinės savininkas – jos papirktas šnipas. Tas vyras iš pažiūros atrodė sąžiningas ir apsukriai tvarkė reikalus. Pokalbis neužtruko, bet kai jis baigėsi, Kasija išsitraukusi nosinę nuo veido nusišluostė šaltą prakaitą.

– Senas lapinas! – nusikeikė.

Huang Peiju siuntė žmones jos šnipinėti; laimė, tą vakarą ji nepadarė nieko neapgalvoto, nepametė galvos. Aišku, Huang Peiju ji pasisaugodavo, nes žinojo, kad bus tikrinama kaip ir visos kitos sugulovės. Gal ir naujasis Siu Fang vaikinas buvo Huang Peiju tyčia atsiųstas jai išbandyti.

Jei tas vyras sugebėjo nugalabyti savo šeštąją sugulovę, ką jam reikštų kita jį įžeidusi moteris?

Kasija prisiminė, kaip kartą, tik kartelį, kai neįtiko Huang Peiju lovoje, jis paklausė: „Nebenori čia gyventi?“ Ji kaipmat atsipeikėjo. Mat dievino savuosius lapių kailinius drabužinėje, jau buvo bepriprantanti kasdien maudytis karštoje vonioje, balto porceliano tualetas su nuleidžiamu vandeniu irgi buvo prabanga, labai jau jai rūpėjusi. Tai buvo jos silpnybė. Šanchajuje plačiai sklido gandas, kad jos oda išskirtinė, nes ji kasdien maudosi piene. Gandas nebuvo visiškai laužtas iš piršto – į jos vonią dažnai būdavo įpilama bent kiek pieno.

Ji apsisprendė: „Esu begėdė. Negi dėl tos prabangos verta aukoti savo garbę? Aš atsisakau šito gyvenimo, net jei tai reiškia, kad neturėsiu progos išsimaudyti vonioje!“ Davusi, jos manymu, rimtą priesaiką, Kasija pamažu suprato, kad vėl gali sutarti su savimi.

Kasija išėjo į sodą genėti žydinčių rožių. Pamačiusi ją sode, atėjo padėti Li Ju.

– Kitą pavasarį turiu pasodinti vyšnaitę, – pasakė Kasija Li Ju. – Jei šičia tebegyvensiu.

Li Ju žvilgtelėjusi patikino:

– Esu tikra, kad galėsiu valgyti uogas; trupučiuką duosiu paragauti ir Mamutei.

Madam Emeralda prieš kurį laiką buvo įsivaikinusi našlaitę. Vaiką laikė sau, nerodydavo seniems bičiuliams. Kasija žinojo, kad tą mergytę Madam Emeralda laiko „slaptu lobiu, kurio niekam nedera rodyti“. Mergaitei ji buvo labai atsidavusi, žmonės kalbėjo, kad neseniai net išsiuntė ją į užsieniečių mokyklą įgyti vakarietiško išsilavinimo. Kasija pasičiupo bambukinį sodininko įrankį, persibraukė ranka per garbanas ir paliepė Li Ju: