Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Kaip gali būti su žvėrimi žmogaus veidu?

Kasija persigandusi pabudo ir pamatė, kad Huang Peiju tebeknarkia. Ji pajuto troškulį, išsiropštė iš lovos, basa nulipo žemyn ir įsipylė vandens.

Meistras Čangas niekad su ja taip nesielgtų, net sapnuodamas. Ji atsigėrė, bet burna tebedžiūvo. Tad atsisėdo ant sofos. Ant Kasijos krito mėnesiena, miego visiškai nesinorėjo. Susiradusi stalčiuje cigarą, ji prisidegė ir užsirūkė. Valandėlę užsimiršusi įtraukė dūmo, bet tik užspringo. Dešinė ranka buvo kiek nutirpusi ir apstingusi. Kairiąja ji pažnaibė dešiniosios pirštus ir tik tada pajuto, kad kraujas vėl teka laisvai.

Kasija susirado stalčiuje kažką, įvyniotą į šilkinį audeklą, ir išvyniojo. Tai buvo durklas – tas pats, kurį jai įdavė Čang Lisiongas.

Belaikant peilį, Kasijai į akis plūdo ašaros, ji pamažėle lipo laiptais.

Anapus durų išgirdo Huang Peiju riksmą. Durys girgžtelėdamos prasivėrė, ir Kasija, įsmukusi su puodeliu vandens, švelniai pažadino Huang Peiju. Jis buvo susapnavęs košmarą.

– Meldžiu, kad tai būtų netiesa, – sumurmėjo Huang Peiju.

Nuo tada Ju Čijangas nebesirodydavo teatre ir nebeatvažiuodavo jos paimti. Vieną dieną Kasija lydėjo Huang Peiju į Lao Šuno arbatinę. Ten buvo trečiasis meistras ir visa kita Hongo brolijos vyresnybė, išskyrus Ju, visi iš jo šaipėsi. Kažkas pasakė, kad Ju Čijangas išvis niekur nebeina, tik būna su savo pačia ir apie nieką nebegali galvoti, kaip tik apie vestuves.

– Jos numatytos kitą sekmadienį.

– Svečius priiminėsiu aš pats, – pareiškė Huang Peiju Kasijai.

Kasija, dėdamasi patenkinta, pažadėjo nusiųsti Ju deramą vestuvių dovaną.

– Nupirk, ką tik nori, aš sumokėsiu. – Huang Peiju netikėtai pasidarė ypač dosnus. Jis išties buvo patenkintas Ju vedybomis.

– Meistras Huangas visada dosnus ir geras savo darbuotojams, – meilikaudamas palinksėjo vyriausiasis patarėjas. – Ju kilęs iš varguolių, vien meistro Huango nuopelnas, kad jis tapo tuo, kuo yra.

Huang Peiju prisakė vairuotojui nuvežti Kasiją į „Huada Company“ Nandzingo kelyje, kad už jo pinigus nupirktų dovanų. Eidama iš parduotuvės į parduotuvę, ji aptiko nepaprastai dailią lovą, išraižytą gėlių žiedais. Iš kaštainio, blizgančią ir glotnią, plačiausią iš visų jos regėtų. Kažin, ką Ju pagalvotų ją pamatęs.

Parduotuvės savininkas įsiteikdamas palygino čiužinį.

– Jei panelei lova patinka, kodėl gi ant jos neprigulus?

Kasija atidžiai pažiūrėjo į pardavėją – jis kalbėjo rimtai. Tada nusiavė aukštakulnius ir atsigulė. Lova tikrai buvo patogi, kaip didelė valtis; Kasija jautėsi taip, tarsi plūduriuotų ant vandens žiūrėdama į žydrą dangų. Buvo visiškai nusikamavusi.

Nulipusi nuo lovos, Kasija apsiavė.

– Pone, už kiek parduotumėt šitą lovą?

– Už du šimtus, – atsakė pardavėjas ir paklausė: – Ar perkate sau?

Kasija staiga nuraudo – ji elgėsi ne kaip rinkdama lovą kitiems. Palyginusi lovos užtiesalą pasakė, kad kaina kiek per didelė.

– Jei lova jums patinka, imkite už 180 juanių.

– Man ji patinka ir aš pirksiu. Bet kol kas palaikykite ją šičia. Pranešiu, kada reikės ją nuvežti.

– Žinoma.

Kasija atsiskaitė čekiu. Ji šyptelėjo: ką gi, surizikuos, įdomu, kas galiausiai miegos toje lovoje. Juvelyrinių dirbinių parduotuvėje Ju nuotakai ji nupirko žadeito vėrinį, o „Hengdali“ – kišeninį laikrodį Ju. Galiausiai, užėjusi į gretimą parduotuvę, Huang Peiju nupirko šlepetes, o sau – paties puikiausio plono šilko.

Bet artėjant Ju vestuvėms Kasija vis labiau nerimavo. Vieną naktį išvis neužmigo. Paprašė Siu Fang nupirktas dovanas nusiųsti Ju likus dviem dienoms iki vestuvių, bet tik išgirdo, kad Ju vestuves atidėjo.

– Iki kada?

– Jis nesakė. Ju žmona išties nepriekaištinga – tokia plačiaveidė ir plokščiakrūtinė, visa pastirusi ir išskirtinai atgrasi.

– Jeigu tik ji geras žmogus, – tepasakė Kasija.

– Gera kaip reikiant, išvirė man dubenį kiaušininių makaronų, su trim kiaušiniais. Vos nenusprogau.

Kasija nuėjo į sodą, atidarė bambukinį narvelį ir paleido paukštį.

Ją apėmė liūdesys. Pati savęs klausė: kodėl aš tokia? Neturėčiau šitaip sielotis. Juk abu žinojome, kad galimybės nėra. Tai kodėl kankinuosi? Ji vis labiau blaškėsi. Tarsi kas adata būtų badęs pirštus. Net neapžiūrėjusi žaizdos gerai žinojo, kad niekas negali pasikeisti. Lietaus lašeliai nuruožavo lango stiklą, dangumi lyg gyvatė švystelėjo žaibas.

Tuo metu Kasija įrašė gramofono plokštelę Tolimųjų Rytų įrašų studijai. Tie keli jos įrašyti Šenčiu kūriniai įdainuoti su giliu jausmu.

Tas įrašas jos gerbėjams tapo kolekcine vertybe. Kalbėta, kad padainavusi Kasija pratrūko raudoti ir kad gerbėjai irgi apsipildavo ašaromis. Jų širdys buvo dar lengviau pažeidžiamos nei jų dievaitės.

Huang Peiju buvo sutaręs su Kasija, kad tą vakarą po vaidinimo pats atvažiuos nuvežti jos į Konoto kelią. Jau buvo beveik dešimt, o jo – nė kvapo. Kai ji jau buvo besupykstanti, suskambėjo telefonas, ir Huang Peiju pasakė:

– Maniau, reikalus sutvarkysiu anksčiau, bet vis dar esu užsiėmęs.

Ragelyje Kasija girdėjo: girti vyrai lošė, moterys juokėsi.

– Tai ir būk užsiėmęs. Paskambink man rytoj. – Kasija vis dar įstengė kalbėti taip, tarsi būtų geros nuotaikos.

Kitame linijos gale supypsėjo. Tik tada ji padėjo ragelį. Trinktelėjo pernelyg stipriai – telefonas pašoko. Ji prisėdo ant stalelio; už nugaros kabėjo dvi eilės sceninių nuotraukų, buvo ir keletas kitokių. Prie lango stovėjo tariamai senovinis medinis minkštasuolis, siaurokas, bet ilgas kaip lova. Su dviem mediniais porankiais, per vidurį – bambukinis paklotas, buvo ir priegalvis, plona dygsniuota antklodė.

Čia miegoti jai patikdavo. Persirengimo kambarys buvo ne toks erdvus ir ne toks didelis kaip miegamasis namie. Šičia buvo daug mažmožių, bet Li Ju mokėdavo viską dailiai sutvarkyti. Ant stalelio gulėjo daugybė grimo reikmenų, stalčiuje – teptukų, lūpų dažų ir skaistalų.

Kasija nusivilko kostiumą – išilgai dryžuotą čipao, nusisegė dirbtinių perlų vėrinį. Susiglostė ir susirišo ilgus plaukus. Pačiupinėjo drabužius ant kabyklų, bet neapsisprendė net peržiūrėjusi abi eiles. Veidrodyje per pusiau permatomus šilkinius apatinius ji regėjo plokščią pilvą ir nugarą, nuogo kaklo linkį. Jos lygi, glotni oda atrodė tarsi padengta šviesos sluoksniu.

Kasijos dėmesį patraukė juoda vakarietiška suknelė, apsiūta lotosų lapais. Ji prisiminė, kad šitą suknelę parūpino Ju, jis nupirko ją ir atsiuntė į Ličos viešbutį po jos pirmosios nakties su Huang Peiju. Paėmusi apsivilko suknelę. Ji jau pirma atrodė ankšta, dabar buvo dar ankštesnė. Apsiglosčiusi Kasija nustebo, kad jos krūtų speneliai sustandėjo. Staiga ji pajuto, kad šiąnakt čia likti nenori.

Ji pažvelgė į save – dvidešimt ketverių metų moterį, dar pačioje jaunystėje. Vyrą ji įsimylėjo vos šešiolikos, ir tas vyras pasakė, kad ji pamišusi dėl sekso; jis nerimavo, kad niekas nepajėgs jos patenkinti. Iš tikrųjų nuo tada daug metų jos kūnas alko; tokios saldžios meilės kaip anuomet ji daugiau nebepatirdavo. Pasijuto sparčiai senstanti. Jei myliu kelis vyrus, aš vis dar jauna. Jei myliu tik vieną – jau pasenusi; jei nieko nemyliu, manęs nebėra. Sumišusi ir apimta nevilties ji patapšnojo per krėslo atkaltę. Tokią vienišą naktį vilkėti suknelę, primenančią vyrą – tą, kuris žino jos dydį, – vien jau šito gana. Pagalvojusi apie jį, Kasija labai jo užsigeidė. Troško, kad jų kūnai liestųsi.