Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Ar Huang Peiju išdavė Sun Jatseną? Dėl to Kasija nesuko galvos. Jai buvo aišku: jei Huang Peiju būtų paklausęs jos nuomonės, ji būtų jam pasakiusi, kad savo vardu nedarytų nieko, dėl ko tektų atiduoti Hongo brolijos turtą.

Ji gerai jį pažinojo. Studijuodamas Japonijoje, Huang Peiju įstojo į Sun Jatseno Aljanso draugiją ir buvo atsiųstas į Šanchajų su specialia užduotimi mobilizuoti Hongo broliją, kad prisidėtų prie revoliucijos. Bet netrukus jis apsižiūrėjo, kad brolijoje turi tiek laisvės, kiek niekada neturėjo su revoliucionieriais. Tiesą sakant, tokiam vyrui kaip jis atsibodo žaisti politikoje, kur visuomet turi palaikyti aukštus idealus.

Kartą jis Kasijai sakė, kad atradęs broliją atgijo kaip žuvis vandenyje. Pinklios apeigos, kupinos prieštaravimų ir elementarių klaidų, leisdavo jam jaustis pranašesniam. Iš narių nebuvo laukiama, kad jie tikėtų viskuo, dėl ko duoda priesaiką, jis pats tuo tikėjo dar mažiau. Revoliucija buvo netikra; vienintelis tikras dalykas – gyventi kaip karaliui ir džiaugtis galia. Jam buvo įgrisę pompastiški Sun Jatseno užmojai dėl šalies. Tapęs Hongo brolijos Šanchajuje didžiuoju meistru, Huang Peiju pasijuto taip, tarsi visas brolijos turtas priklausytų jam.

Kad ir kaip ten būtų, Kasijai nė nereikėjo žinoti apie tokius didžius dalykus kaip revoliucija – ji pakankamai gerai pažinojo vyrus. Kasija matė, kad Huang Peiju visiškai kitoks, nei tokie karštakraujai kaip Čang Lisiongas, ir dėl to jį niekino. Ji nemėgo užgaidininkų.

Li Ju pintinę pastatė prie tualetinio stalelio. Kasija žvilgtelėjo vidun ir pagalvojo, kad vėliausiai poryt Huang Peiju tikrai atsiųs Ju jos paguosti.

Kaip tik tada jos išgirdo beldimą į persirengimo kambario duris. Kasija išsiblaškiusi suniurnėjo:

– Taip greit.

Ji nusišluostė veidą ir pažiūrėjo į Li Ju.

Li Ju, pasiėmusi rankinę, išėjo. Į duris tikrai beldė Ju Čijangas.

– Manoji šeimininkė jau miega. Pone Ju, malonėkite ateiti kitą dieną.

Li Ju uždarė duris.

– Tai aš noriu ją pamatyti.

– Deja, prašymas tas pats ir jums. – Li Ju kantriai paaiškino: – Paklausykit manęs. Šįvakar pas ją neikit. Šeimininkė nekaip jaučiasi. – Ji stumtelėjo Ju Čijangą.

– Kiek jau laiko ji čia nakvoja? – paklausė Ju.

Li Ju neatsakė.

Ju Čijangui nebeliko kas daryti, kaip tik išeiti.

Kasija, būdama kambaryje, viską aiškiai girdėjo. Į tą namą ji nebenorėjo grįžti. Atsitempė į persirengimo kambarį žemą sofą ir miegodavo čia. Pagaliau juk galėjo miegoti bet kur. Anaiptol nebuvo prijunkusi prie prabangaus namo, kurį jai padovanojo Huang Peiju. Šičia pasibaigus vaidinimui būdavo išties ramu. Pervertusi porą romanų, ji užmigo ir gerai pailsėjo. Kitą rytą pabudusi vėl galėjo daryti įprastus balso bei kvėpavimo pratimus ir miklintis vaikščioti.

Kitąryt, kai tik ji nulipo nuo scenos, Ju Čijangas puolė lydėti jos į užkulisius, kad ji negalėtų išvengti jo apsilankymo. Jis vilkėjo kostiumą, batai net blizgėjo, bet nors ir puikios išvaizdos, išsipustęs, jis atrodė labai susikrimtęs.

Kasija koridoriuje ėjo pirma, tarsi jo nė nematytų. Ji įėjo į persirengimo kambarį, jis atsekė iš paskos.

– Vėl sąvadauji Huang Peiju? – šiurkščiai paklausė Kasija.

– Girdėjau, nekaip jautiesi. Aš tik norėjau tave aplankyti.

Atrodė, lyg šmaikštusis Ju būtų nusikandęs liežuvį – norėjo tiek daug ką pasakyti, bet nepajėgė pralementi.

– Pamatei viską, ką norėjai, aš sveika, gali drožti ir pranešti naujienas, – atrėžė Kasija ir daugiau nebekreipė į jį dėmesio.

Ju luktelėjo, paskui pasakė, kad Huang Peiju laukia Kasijos Ličos viešbučio šokių salėje.

Kasija pasišaipė:

– Kaip ir sakiau – atėjai čia kaip sąvadautojas!

Pati sau pamanė, kad Ju – bestuburis. Juk Meistras Čangas kitados jį laikė savo įsūniu, nejau neperdavė nė kiek savo vyriškumo?

– Eik ir pasakyk Huang Peiju, kad tuoj atvyksiu. Bet nenoriu, kad mane vežtum tu, noriu, kad manęs paimti jis atsiųstų savo vairuotoją.

– Tikriausiai nesutiks.

– Kodėl gi?

– Jam tikrai kils įtarimų, jis pamanys, kad mes stengiamės kažką nuslėpti.

– Tarp mūsų nieko nėra, – pasakė Kasija veidrodžiui. – Nesijaudink, tarp tavęs ir manęs nieko nėra. Bet kadangi taip baiminiesi, šįkart padarysiu, kaip sakai. Kitąkart paprašyk jo atsiųsti ką nors kitą. Palauk manęs mašinoje, ateisiu, kai persirengsiu.

Automobilyje juodu visą kelią nesikalbėjo. Ju Čijangas prisidegė cigaretę. Kasija irgi paėmė cigaretę, prisidegė, bet dūmo neįtraukė. Cigaretė susmilko savaime. Iš tiesų kelias buvo netolimas, bet jie dusyk privažiavo kelininkų užtvaras ir turėjo sukti aplink. Automobilis važiavo ilgai, regėjosi, kad jų santykiai pasiekė aklavietę. Abudu atrodė išblyškę ir išvargę.

Ju palydėjo Kasiją prie Huang Peiju staliuko.

– Brangioji, aš taip tavęs pasiilgau. – Huang Peiju apkabino Kasiją ir pasisodino į kėdę šalia savęs.

– Ar tu ant manęs nepyksti, mano šeimininke? – pasitikslino Kasija.

– Nė kiek, visai nepykstu. Moterys turi teisę kartkartėmis paišdykauti, tai rodo, kad aš tau rūpiu.

– Tai kad tu man nerūpi.

Ju, priėjęs prie Huang Peiju, pasakė turįs važiuoti, nes namie atsiradę šiokių tokių reikalų.

– Kodėl taip staiga suskubai?

Huang Peiju su Kasija susižvalgė ir nusišypsojo.

Ju pranešė, kad atvyko jo sužadėtinė. Kasija apstulbo, mat nė nenumanė, jog jis turi sužadėtinę; Huang Peiju irgi nebuvo apie tai girdėjęs. Jie pakėlė galvas ir sužiuro į Ju Čijangą – tas paaiškino, kad jo velionė motina jam į pačias buvo išrinkusi vienos geros pažįstamos kaimietės dukterį. Dabar motina mirusi, o mergina, kurios jis niekad nematė, virtusi jauna dvidešimt penkerių metų moterimi. Jis jau kadai viską pamiršo, o dabar ji likusi vienui viena, nėra kas ją išlaikytų, ir ji atvažiavusi jo ieškoti. Jei jis neprisiims šios atsakomybės, nebus geras sūnus ir kitame pasaulyje nedrįs pažvelgti savo prisikentėjusiai motinai į akis.

Kasijai apmirė širdis. Tai štai kodėl Ju Čijangas buvo kelis kartus pas ją atėjęs, bet taip ir nesiryžo prabilti. Dabar jis pasinaudojo proga viską iškloti prie Huang Peiju, jai net nėra kaip susisieloti.

– Vadinasi, turim tave sveikinti, – pasakė ji Ju, apsimesdama, kad nieko nenutiko. Kumštelėjo Huang Peiju: – Ar ne?

Huang Peiju bemat susiprotėjo.

– Tikrai, Ju. Manau, laukia didelė šventė. Norėčiau pats ją surengti.

Ju pagarbiai padėkojo ir pasakė turįs vilties, kad Huang Peiju duos kelias laisvas dienas.

Tą naktį Kasija su Huang Peiju grįžo į Konoto kelią. Prieš jam išjungiant šviesą ji pasitiesė rankšluostį bijodama ištepti paklodę – mėnesinių kraujavimas vis nesiliovė. Jie nesimylėjo ir Kasija netrukus užmigo. Huang Peiju paglostė ją, pabraukė ranka žemyn iki paslėpsnių ir užčiuopė juostą iš popieriaus ir audeklo. Įkišo ranką vidun. Tada nuėjo į vonią ir žvilgtelėjo į rankas – tikrai kruvinos. Taigi jis galėjo nusiraminti ir grįžti į lovą. Po kelių minučių užknarkė.

Knarkimas Kasiją pažadino ir ji kurį laiką negalėjo užmigti. Atmerktomis akimis tamsoje žiūrėjo į lubas, kol pradėjo snausti.

Juodu su Ju Čijangu bažnyčioje, kur gieda būrelis angeliškų vaikų. Jos širdis kyla ir krinta sulig giesme. Sutuoktuvių ceremonijai vadovauja kunigas. Kasija pasipuošusi balta vakarietiška nuotakos suknele pagal naujausią madą, o Ju Čijangas vilki fraką. Juodu užmauna vienas kitam žiedus, jis ją pabučiuoja. Fotografas juos fotografuoja, blykstė akina. Juodu meiliai šypsosi vienas kitam, bet kai ji vėl žvilgteli, pasirodo, kad Ju pavirtęs Huang Peiju, o kunigas besąs Čang Lisiongas; sumosavęs balto apdaro rankove, tas ją užsipuola: