Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Jaunoji šeimininkė, grįžusi į užkulisius, vėl atvirto Kasija. Li Ju atnešė jai puoduką arbatos. Kasija paprašė dar padažyti lūpas, ir grimuotoja tučtuojau ėmėsi darbo.

Ji žinojo, kad nebėra tokia, kokia buvo, ir kad Ju Čijango taip nebesiilgi. Pastaruoju metu ji daug ką apmąstė.

Scenoje pasirodė aukštuomenės dama – vyro meilužė – ir palaidūnas linksmino ją.

Kasija vėl grįžo į sceną, darkart pavirtusi jaunąja šeimininke. Duetu padainavo su aukštuomenės dama, kiekviena apie savo jausmus. Galop aukštuomenės dama pasiaukojo dėl meilės ir išvyko iš miesto sužeista širdimi, taigi jaunoji šeimininkė galėjo grįžti pas savo vyrą.

Nuvilnijo plojimai. Kasija, dėkodama žiūrovams, nusilenkė ir žvilgtelėjo į Ju ložę. Jo nebebuvo. Ji mažumėlę nusiminė: Ju kaip tas palaidūnas spektaklyje – ateina ir išeina, kada nori. Moterys nusipigina, pagalvojo ji; net pati nesugeba išsipainioti iš tos keistos raizgalynės.

Reikėjo šiek tiek pasistengti, kad pavyktų nebegalvoti apie Ju, bet šiandien jis vos nesužlugdė spektaklio. Anksčiau tokių nutikimų Kasijai nepasitaikydavo. Gerbėjai ją dievino ir ji visuomet stengėsi, kad reginys pranoktų jų lūkesčius.

Bet dar mažiau ji tikėjosi, kad Ju pasirodys vos jai įžengus į persirengimo kambarį. Jo beldimo nesupainiosi – ritmiškasis tuk tuk.

Kasija iškart atspėjo, kas beldžiasi, ir šūktelėjo:

– Kas atsitiko?

Ju, prikišęs lūpas prie pat durų, atsakė:

– Meistras Huangas sako šiąnakt atvyksiąs į Konoto kelią.

Kasija atkakliai tylėjo. Huang Peiju pastaruoju metu būdavo nenuspėjamas. Dažnai blogai su ja elgdavosi, skaitydavosi mažiau negu su savo naminėmis sugulovėmis. Dabar, kai Kasija jau buvo jo, laikė ją lyg ir kokiu senu skarmalu – paimi ir išmeti kada užsinorėjęs. O kai šeštoji sugulovė „su vyriškiu pabėgo iš Šanchajaus“, Huang Peiju elgesys su Kasija pasikeitė iš esmės. Jis pradėjo pastebėti kitas moteris, dažnai lankydavosi Maloniojo pavasario paviljone. Pas Kasiją atvykdavo vis rečiau.

– Aš netgi ne senas skarmalas – gal dabar aš jau batų skuduras? – Ji tėškė arbatos puodukus ant grindų. – Bėk šalin, šunyti!

Ju vis dar stovėjo už durų.

– Kas atsitiko? – paklausė.

Nepaisydama, kad vilki vienais apatiniais, Kasija atplėšė duris ir piktai užriko:

– Bėk ir didžiajam meistrui Huangui pasakyk, kad gali eiti į Si Malu, pasigauti paprastą gatvės prostitutę ir vežtis ją į Konoto kelią! Aš geriau pasiliksiu teatre.

Ji trenkė durimis.

Ju Čijangas luktelėjo, paskui pradėjo belsti. Niekas neatsiliepė. Vėl bilstelėjo. Kasija priėjo, pravėrė duris ir grįžo į savo vietą prie veidrodžio. Ju, įslinkęs vidun, ant jos veido išvydo ašarų pėdsakus: veidas išterliotas dažais, nuo braukymo nosinaite atrodo labai jau keistai. Tačiau plaukai dailiai sušukuoti, pati gražiai apsirengusi. Pečius gobė ilgas šilkinis šalis, po juo – purpurinė vakarinė suknelė.

– Man liepta čia ateiti, – pabandė paaiškinti Ju, bet nežinojo, ką sakyti toliau. Mėgino raminamai nusišypsoti, bet nepavyko.

Kasija nusitraukė šilkinį šalį ir sugniaužė jį rankoje. Tada išbėrė:

– Nejau manai, kad nežinau, jog tai tu lydi jį į Maloniojo pavasario paviljoną? Dediesi tvarkąs reikalus su užsieniečiais, o iš tikrųjų susitikinėji su prostitutėmis. Nemanyk, kad pavydžiu! Ir anksčiau jis keliskart žadėjo ateiti pernakvoti – aš laukiau ir laukiau, bet nė gyvos dvasios. Nei skambučio, nei atsiprašymo. Štai ir šiandien girdėti perkūnija, bet kas žino, ar bus lietaus.

Ju nieko nesakė.

Kasija, į jį nežiūrėdama, nuleido galvą, pasisuko ir išėjo iš persirengimo kambario. Vėl užsimetusi šilkinį šalį, piktai burbtelėjo:

– Tai eime, ko lauki? Mirties?

Automobilį vairavo Ju. Žiūrėdamas į Kasiją per užpakalinio vaizdo veidrodėlį, tyliai tarė:

– Tavo veidas...

Kasija iš rankinės išsitraukė kosmetinę ir dirstelėjo į veidrodėlį. Ju įjungė šviesą, kad ji galėtų apsitvarkyti.

Automobilis pasuko į Konoto kelią ir sustojo prie Kasijos namų. Ji išlipo iš mašinos, iš rankinės išsitraukė raktus. Bet duris atidarė Siu Fang – Kasijai pasidarė aišku, kad Huang Peiju čia nėra.

– Ar meistras Huangas skambino?

Kasija susiraukusi pažiūrėjo į laikrodį ant sienos – beveik vienuolika.

– Ne, neskambino.

Siu Fang nuėjo į savo kambarį.

Staiga Kasiją persmelkė nuojauta. Ji pribėgusi atplėšė duris – Ju Čijango automobilis tebestovėjo. Baltos rožės jau buvo pradėjusios vysti, ant laiptelių krito jų žiedlapiai. Mėnesėta naktis buvo šalta kaip vanduo. Ji truputį pagalvojo, žengė keletą žingsnių ir pamojo Ju Čijangui.

Jis pakėlė akis ir ją pamatė. Parodė pirštu į save, tada į namą. Kasija linktelėjo.

Kelias sekundes padvejojęs, Ju atidarė automobilio dureles ir išlipo.

Svetainėje sofos apmušalas buvo pakeistas šviesiai žaliu, puikiai derančiu prie užuolaidų baltumos. Šviesą kambaryje skleidė vienintelė stalinė lempa. Kasija atnešė Ju puoduką arbatos, atsisėdo.

– Kodėl sumažėjo baldų? – ieškojo ką pasakyti Ju Čijangas.

Žvelgdama jam tiesiai į akis, Kasija pasakė turinti dėkoti šeštajai sugulovei – tai ta viską suniokojusi. Iš pradžių ji ketinusi dar šiek tiek jų pristatyti, bet apsigalvojusi. Pamaniusi, kad gerai turėti mažiau baldų.

– Tiesa. Kambarys atrodo didesnis.

– Tu čia seniai buvai, – tarė Kasija. – Daugiau nei prieš pustrečio mėnesio.

– Tikrai ne taip seniai.

Ju pastatė arbatos puoduką.

Pirma, kai Siu Fang atidarė duris, Kasija pastebėjo, kad mėnulis – artimiausio lango kamputyje. Dabar, kambaryje esant Ju, jis jau buvo pasislinkęs iki lango vidurio. Kasija nežiūrėjo į laikrodį ant sienos – tas rodė dešimt po vienuoliktos. Ji kreipėsi į Ju:

– Gal galiu patrikdyti tave prašymu paskambinti savo bosui? Kuriame jis viešnamyje?

Ju šyptelėjęs paklausė:

– Į kurį skambinti pirmiausia?

– Skambink į visus iš eilės! – Kasija švystelėjo jam telefonų knygą. – Šiąnakt privalai jį surasti. Jis akivaizdžiai iš manęs tyčiojasi. Ne, tu nenori skambinti – paskambinsiu pati!

– Gerai jau, gerai, paskambinsiu, – nusileido Ju. Jis nusivilko vakarietišką švarką, po juo buvo balti marškiniai, o ant jų – kaklaraištis ir vakarietiškų kelnių petnešos. Paskambinęs telefonu kalbėjo lyg neapsimetinėdamas: – Kunigaikštienės paviljonas? Man reikia Madam Emeraldos. Taip, kad ateitų į arbatos vakarėlį. Sena? Ne, ji anaiptol ne sena, visai ne, vis dar tikra gražuolė.

Kasija prapliupo juoktis.

– Nesišaipyk iš senos moters. Metai kiti – ir aš būsiu sena, galėsi juoktis. Gerai, skambink Huangui į namus ir apklausk jas.

Ju laikė telefono ragelį nekrustelėdamas.

Kasija paragino:

– Skambink, kas yra? Jeigu Huangui skambinsiu aš, mirtinai jas išgąsdinsiu!

Ju neryžtingai pasakė:

– Per vėlu. Nekaip atrodys, jei skambinsiu iš čia.

Kasija bemat susivokė. Pakėlusi galvą, žvilgtelėjo į Ju – jis, pasirodo, tikrai protingas jaunuolis, tiesą sakant, pirmarūšis. Atgal sušukuoti plaukai lygūs, visi savo vietoje. Nuovokus ir dailus. Kasija susigriebė, kad jau seniai kaip reikiant į jį žiūrėjo. Kaip ir sakė Li Ju, tiek daug apie jį nebegalvodavo. Galbūt todėl išdrįso jį pasikviesti, o jis išdrįso užeiti.

Ju irgi pakėlė akis. Kurį laiką nė vienas negalėjo kalbėti, nors abudu žinojo, kokie žodžiai ant liežuvio galo. Kasija atsistojo, Ju irgi pakilo.