Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Kodėl tiek daug dalykų laikai viduje? – paklausė Ju.

– Na jau.

Kasija žiūrėjo į keliu važiuojančius automobilius.

– Griaudžia, bet kas pasakys – užlis ar ne? – Pamačiusi, kad Ju ketina grįžti į arbatinę, ji nebesusitvardė: – Juk šįvakar neisi pasimatyti su šeštąja sugulove, tiesa?

Ju Čijangas nustėro.

– Apie ką tu kalbi?

– Paklausyk manęs, neįsivelk.

Ištiesęs kairę ranką, Ju paplekšnojo jai per petį tarsi ramindamas. Kasija tylėjo, todėl jis pasisukęs tarė:

– Nėra taip, kaip vaizduojiesi.

Šitai ją nustebino. Vadinasi, jis elgiasi ne visai kaip nurodyta, turi kitokių užmačių. Iš tikro įsimylėjo, jaučia kažką tai moteriai! O ją, atrodo, ima pavydas. Juk ji slapčia baiminosi, kad šeštoji sugulovė pavergs Ju širdį, ir, pasirodo, buvo teisi. Paprastai jis neprisiliečia net prie jos rankos – nūnai plekšnoja per petį. Tai rodo, kad neturi ko nuo jos slėpti. Kasija tarė:

– Matau, esi visai pamišęs. Bet kad ir ką darytum, nedaryk to Šanchajuje. Šitai sakau tavo paties labui.

Abudu ėjo toliau, nežiūrėdami vienas į kitą.

– O kas, jeigu Šanchajuje?

– Aš turėsiu rūpesčių.

– Kuo tu čia dėta? Neklausinėk apie tai, su kuo tu nesusijusi, nekalbėk, ko neturėtum kalbėti.

Gerai, kad ji nepaklausė, ar tai jis buvo tas vienuolis, kuris apkabino ją iš nugaros. Šitas vyrukas vis dar nenori būti su ja nuoširdus, tebegriežia dantį.

– Ju... – Kasija prikando lūpą ir pajuto keistą kartėlį širdyje. – Žiūrėk savęs. Mudviem abiem sunku.

– Ačiū panelei Kasijai, kad rodo man kelią! – sarkastiškai mestelėjo Ju ir apsigręžęs spruko net neatsisveikinęs. Kai jis taip abejingai nudrožė, ji nesusilaikė nepažiūrėjusi pavymui. Negi jis nejaučia, kad ji stebeilija? Visi tamsūs debesys danguje dabar susispietė aplink ją; nors griaudė, ji nedvejodama numetė Ju įduotą skėtį.

Tą vakarą valgiu Kasija nesidžiaugė. „Times“ atsiuntė du žmones: redaktorių ir redaktoriaus pavaduotoją, pastarasis užsirašinėjo. Redaktorius buvo pakankamai nuovokus – pastebėjo, jog ji išsiblaškiusi, tik spokso į lietų už lango. Jis pasiūlė:

– Gal šiandien tik pavalgykim ir pailsėkim, o interviu paimsime kitą kartą.

Kasija, supratusi, kad elgiasi neprofesionaliai, primygtinai paprašė imti interviu. Vėliau redaktorius iškvietė mašiną, kad parvežtų ją namo.

Lietus liovėsi, ant nelygių akmeninių plokščių susitvenkė vanduo.

Kai Kasija grįžo į 54-ąjį namą Konoto kelyje, Siu Fang jau buvo kaitintuve prišildžiusi vandens. Kasija atsuko čiaupą, pažymėtą raide H, ir paleido vandenį į vonią. Pagalvojo, kad Ju Čijangas dabar tikriausiai lovoje su šeštąja sugulove.

Toliau galvoti nenorėjo. Iš palovio išsitraukė minkštapades siuvinėtas šlepetes, papuoštas ant šakelės tupinčiu rudu paukštuku. Mėgdavo išlipusi iš vonios į jas įsispirti.

Staiga Kasija susizgribo, kad nuolat rūpinasi Ju Čijangu. Nuo tada, kai jie vėl susitiko, pastaruosius porą metų jis vis būdavo jos mintyse. Kai jis užmegzdavo santykius su kitomis moterimis, ji visada širsdavo. Po kiekvieno tokio susidūrimo su juo ilgai geldavo širdį. Reikia visus šituos jausmus pamiršti, nes tarp jų niekados negali nieko būti, abu puikiai suvokia savo padėtį. Ribos nė vienas neperžengs. Abiejų gyvenimai priklauso nuo Hongo brolijos, tik žingsnis į šalį – ir bus blogai.

Toks jau tas likimas, pagalvojo ji. Vieni ant stalo, kiti po stalu. Svarbiausia, kad ji niekad nė nežvilgtelėtų pastalėn.

Kasija pajuto, kad akys labai sudrėkusios, ir prispaudė prie jų medžiagos skiautę. Pagalvojo: „Negi nėra nė vieno, kuris mane iš tikrųjų mylėtų ir kurį aš galėčiau iš tikrųjų mylėti?“

Kitą rytą per pusryčius Kasija sužinojo, kad Ju Čijangas po jų susitikimo pradingo iš Šanchajaus. Tąryt Siu Fang tik ir šnekėjo apie keistybes, kurias krėtė Ju. Kasija paliepė jai girdint jo vardo daugiau neminėti.

Bet Siu Fang šelmiškai nusišypsojo. Nuėjusi nuo virtuvės lango paėmė bambukinį narvelį ir, regis, ruošėsi išleisti iš jo meilės paukštį.

Kasija ją sulaikė.

– Šitą paukštelį atsiuntė Huang Peiju.

– Bet jį atnešė Ju. Išrinkti turėjo jis.

– Ak tu, kokia šmaikštuolė! – Šįkart Kasija išties suirzo. – Ar iš tikrųjų nori mane supykdyti?

Siu Fang tokios rūsčios šeimininkės, ko gero, dar nebuvo mačiusi. Netarusi nė žodžio, ji išdūlino į sodą ir pakabino paukščiuko narvelį ant šakos.

Kasija pasiuntė šnipus, paprašiusi grįžti, kai tik sužinos ką nors daugiau. Vieną popietę iš savo šaltinių Huango namuose ji išgirdo, kad šeštoji sugulovė pabėgo, nugriebusi Huango santaupas. Huang Peiju apie tai jau pranešęs policijai, kartu oficialiai pareiškęs, kad dabar jie išsiskyrę. Po mėnesio ji išgirdo, kad Ju Čijangas grįžo – vienas.

Kas nutiko, Kasija sužinojo tik vėliau, po daugelio metų, iš paties Ju. Ko gero, juodu buvo vieninteliai žmonės žemėje, apie tai žinantys. Ju dūsaudamas papasakojo jai tą istoriją ir pasakė, kad taip gyventi kaip jis nelengva.

Garlaivio denį gobė tamsi naktis. Ju laikė apkabinęs koketiškąją šeštąją sugulovę. Viskas buvo labai romantiška. Užpakaliniame denyje juodu grožėjosi mėnuliu. Šeštoji sugulovė apsvaigusi palinko prie jo. Jis pasilenkęs ją pabučiavo ir du kūnai ilgai stovėjo susiglaudę. Paėmęs už rankų, nusivedė ją į patį laivūgalį. Ji rankomis apsivijo jo kaklą, pasistiebusi ant pirštų galų jo nepaleido. Smailos viršūnės abipus laivo, rodės, pamažu nutolo, tiesiai iš upės į aptemusį dangų kilo stati uola.

Denyje buvo tamsu, tik kartkartėmis švystelėdavo prožektoriai. Nutaikęs akimirką, kai šeštoji sugulovė iš laimės užsimerkė, Ju Čijangas išsitraukė į audeklą įvyniotą geležinę kuoką. Vienas staigus judesys – ir ji griuvo be sąmonės. Tada jis, viena ranka ją prilaikydamas, kita ant kaklo užnėrė iš anksto pasiruoštą virvę. Paskui čiupo šeštąją sugulovę ir sviedė į upę.

Kai prožektoriai vėl pašvietė, jis jau buvo atsisukęs ir atrodė taip, tartum lauktų mylimosios, nuėjusios šio to pasiimti iš kajutės.

Juoda upė žvilgėjo, galėjai matyti tik propelerio keliamus vandens purslus.

Net po daugelio metų tai prisimindama Kasija krūpčiodavo. Ją pritrenkė ne iki smulkmenų apgalvotas Ju Čijango poelgis. Juk pačios spektakliai būdavo paremti kankinančia, jausminga meile, kad sujaudintų kitus. Ju poelgis privertė ją suprasti, kad ašaros, kurias ji liedavo scenoje, tebuvo tik vanduo, drėkinantis akmenį, į kurį galandami tikri peiliai.

Nuo tada jai pasidarė sunku vaidinti sentimentaliuose meilės vaidinimuose. Tačiau Ju ji pajėgė atleisti – juk jis vienas težinojo, ar jausmai tai moteriai buvo tikri, ar ne, bet net jei ką nors ir jautė, turėjo paklusti įsakymui ją nužudyti.

16 skyrius

Ju Čijangas baltu vakarietišku kostiumu, užsisakęs ložę, žiūrėjo spektaklį „Jaunosios šeimininkės vėduoklė“. Kasija taip apstulbo netikėtai jį čia išvydusi, kad pamiršo žodžius. Laikydama santalmedžio vėduoklę, apėjo visą sceną, neišdainavusi nė žodžio.

Dar kol Ju nebuvo pasprukęs iš Šanchajaus, galvojo Kasija, jis retai ateidavo žiūrėti jos vaidinimų. Grįžęs irgi nėkart nepasirodė. Nors tą akimirką ji dar nežinojo, kaip jam pavyko atlikti Huang Peiju pavedimą, suprato, kad užduotis įvykdyta. Galbūt jis net gavo atlygį ir dabar yra tokios puikios nuotaikos, kad atėjo pažiūrėti spektaklio! Tai jai sukėlė dar daugiau nerimo.

Pamačiusi, kaip Li Ju, žiūrinti iš užkulisių, nerimastingai mojuoja rankomis, Kasija staiga atsipeikėjo ir vėl tapo jaunąja šeimininke – ji palaidūnui pasakė, kad yra pasirengusi su juo bėgti. Palaidūnas atrodė laimingas, bet kai jaunoji ponia nusisuko, nebetryško džiaugsmu. Regis, šioje pjesėje netrūko vyrų, norinčių pažaisti su jaunos moters jausmais.