Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Vadinasi, patenkintas jam šunuodegiauji! – Kasija ilgai tylėjo, paskui it nuodai prasiveržė pyktis: – Tu kaip koks nususęs šuniūkštis, kuris žįs bet kokią kalę, jei tik ta jį žindys. Ne, tokie kaip tu blogesni už šunis.

– Kaip pasakysi, – Ju įsižeidęs pakilo. – Turi pripažinti, kad Huang Peiju išmano, kaip tvarkyti reikalus su vakariečiais, tie juo pasitiki. Jis bendrauja su politikais ir kariuomenės vadais, todėl Hongo brolija Šanchajuje suklestėjo – iš to nauda visiems.

– Nori pasakyti, meistras Čangas buvo ne toks gabus kaip Huang Peiju? – kone pašoko Kasija. Ji tokių žodžių negalėjo klausyti. Jie skambėjo kaip išdavystė.

Ju, pamatęs, kaip sublizgo jos akys tariant meistro Čango vardą, prikando liežuvį. Jis pasakė:

– Kasija, meistras Čangas mane rėmė. Kaipgi galėčiau kada nors pamiršti jo gerumą? Bet laikai pasikeitė, jei mes už jį ir atkeršytume, kas būtų? Kaip gyventume toliau? Kas nutiktų tavo trupei? Kieno padėjėju būčiau aš, kaip pragyvenčiau?

Kasija iš įsiūčio sugriežė dantimis.

Ju pasisuko eiti, prie durų stabtelėjo.

– Būk labai, labai atsargi. Nepulk ko nors daryti. Paklausyk manęs! – Jis akimirką pamąstė, tada grįžo atgal ir jai ant peties uždėjo ranką. Žiūrėdamas tiesiai į akis pasakė: – Kad ir ko imtumeisi, pirma pasitark su manim. Atmink, jei negali pasitikėti net manim, šiame pasaulyje nebėra nieko, kuo galėtum pasitikėti!

Durys trinktelėjusios užsidarė, Kasija iš lėto užlipo į savo miegamąjį. Gulėjo ant lovos sustingusi. Staiga jai dingt – kaipgi meistras Čangas galėjo nežinoti, kad Huang Peiju pavojingas? Jis turėjo žinoti, bet vis tiek nesustojo, aukojosi, nes buvo tikras, kad tas vyras padės jam įgyvendinti svajonę nugalėti Čingo diktatūrą.

Pastaruosius aštuonerius metus Kasija dažnai pagalvodavo, ar gali būti, kad meistrą Čangą pražudė Huang Peiju. Šiandien Ju Čijangas jos įtarimus patvirtino. Mirdamas meistras Čangas buvo visas kruvinas, bet akių neužmerkė. Gal jis bandė jai parodyti, kad imtų ginklą iš jo rankos? Žinojo, kad vienądien ateis jos eilė veikti?

Juk ji tik moteris, kaip galėtų padaryti tai, ko nepadaro vyrai?

Pasivertusi ant nugaros, Kasija girdėjo, kaip užburzgė mašinos variklis, matė, kaip šviesos greitai peršliaužė lubomis ir dingo. Prieblandoje buvo girdėti tylus jos kūkčiojimas, sumišęs su atodūsiais.

– Negi Šanchajuje nebeliko tikrų vyrų? – murmėjo ji sau po nosimi.

Tada netikėtai prisiminė, kaip prieš aštuonerius metus pirmąkart išvydo Huang Peiju. Itin susijaudinęs Huang Peiju į ją nė nežvilgtelėjo, tik kai buvo išdėliotas išplėstinis septynių žvaigždžių kalavijo derinys, ji, pamačiusi jį siekiant ne to vyno puoduko, nejučiomis mirktelėjo, ir vyras, bemat supratęs savo klaidą, išsirinko reikiamą. Todėl meistras Čangas patikėjo, kad šis žmogus – svarbi Hongo brolijos persona. Vėliau, kai jie susitiko Ličos viešbutyje, Huang Peiju paminėjo tai kaip įrodymą, kad Kasija jam šį tą pajuto jau pirmąkart pamačiusi.

Viską prisiminusi, Kasija susiprotėjo, kad mirktelėdama padėjo Huang Peiju išlaikyti paskutinį išbandymą ir meistrą Čangą įtikinti, kad jis savas, – taip ji pražudė meistrą Čangą! Jei nebūtų mirktelėjusi ir Huang Peiju būtų suklydęs, meistras Čangas tikrai būtų jį išvaręs arba bent jau pasisaugojęs, nekvietęs kalbėtis kiaurą naktį. Tada žudikų planas nebūtų išdegęs, nes prieš vidurnaktį dauguma Hongo brolių vis dar buvo Kunigaikštienės paviljone!

Staigus suvokimas Kasiją trenkė it žaibas, ji buvo priblokšta. Tai ji bus lėmusi meistro Čango pražūtį! Mirktelėdama tik pasipuikavo savo puikia atmintimi – meistras Čangas Madam Emeraldai buvo liepęs per dvi dienas išmokyti Kasiją Hongo brolijos taisyklių, ir ji kone akimirksniu viską įsiminė! Buvo per jauna, kad suprastų daugiau. Ta pusė sekundės puikavimosi pražudė meistrą Čangą!

Dabar ji pajuto sąžinės graužatį. Anuomet Madam Emeralda ją pavadino prakeiksmu, moterimi nelaime; ji, aišku, buvo teisi, visiškai teisi.

Kasiją mušė prakaitas, ji sunkiai alsavo. Vos neapalpo. Kai atsitokėjo, viską apgalvojo ir atgavo proto aiškumą.

Padaryti tebuvo galima viena: ji turi užsigydyti šitą žaizdą, kitaip negalės gyventi.

Kitą rytą Li Ju, dešimtą grįžusi iš teatro, Kasijai paruoštus pusryčius rado neliestus. Paprastai šeimininkė tokiu metu būdavo atsikėlusi, nusipraususi, žiūrėk, sėdi sode, valgo ir geria pieną. Li Ju ir Siu Fang buvo pasiskirsčiusios darbus. Li Ju padėdavo Kasijai teatre ir tvarkydavo piniginius reikalus, Siu Fang darbas buvo prižiūrėti namus, tvarkyti kambarius ir skalbti. Jei Kasija valgydavo namie, Siu Fang nupirkdavo daržovių ir paruošdavo valgį; viena rūpinosi namais, kita – kitais reikalais. Bet nesvarbu, Kasija būdavo išėjusi ar ne, kuri nors iš tarnaičių visada likdavo namie.

Abidvi moterys puikiai sutarė ir viena kitai padėdavo. Gal dėl to, kad abi džiaugėsi algomis, o gal dėl to, kad Kasija jomis abiem pasitikėjo, jos viena kitai nepavydėjo.

Li Ju pieną nunešė viršun. Miegamojo durys buvo atlapotos, Kasija vis dar gulėjo lovoje. Li Ju žinojo, kad Huang Peiju nėra. Jei jis likdavo nakvoti, atsikeldavo anksti ir tokiu metu jau būdavo išėjęs.

Kasija išgirdo žingsnius, atsimerkė ir paklausė:

– Kelinta valanda?

– Dar anksti.

– Man truputį skauda galvą. – Kasija atsisėdo lovoje, atsirėmė. Jos plaukai buvo susivėlę, akių vokai paburkę.

Li Ju pridėjo ranką jai prie kaktos, laimė, Kasija nekarščiavo.

– Vakar vakare gėriau vyno.

– Betgi meistras Huangas vakar nebuvo atėjęs. – Li Ju buvo nuovoki – ji bemat sumojo.

– Užtat buvo Ju, – pratęsė mintį Kasija. Nuo tarnaičių tokių dalykų ji neslėpdavo. Vis tiek nebūtų apgavusi.

Li Ju pasisuko.

– Atnešiu sriubos pagirioms, bet pirma išgerkite pieną.

Kasija tepasakė:

– Gali manyti, ką tik nori.

– Jūs visada tokia maloni Ju.

Nurijusi didelį gurkšnį pieno, Kasija nusišypsojo.

– Šįkart ne.

17 skyrius

Kai Kasija, nusilenkusi žiūrovams, grįžo į užkulisius, rado dideliausią pintinę gėlių nuo Huang Peiju ir suprato, kad šitokiu būdu jis atsiprašo. Bet ji vis tiek neatsilieps į jo skambučius ir neis iš teatro, kuriame pastarąsias kelias dienas buvo apsistojusi. Paprašė Li Ju jam paskambinti ir pasakyti, kad ji nekaip jaučiasi ir jai dar nesibaigė mėnesinės.

Li Ju išklojo:

– Buvo atėjęs daktaras kinas, dabar ji jaučiasi trupučiuką geriau.

Žmogus kitame gale padėjo ragelį.

Kasija paklausė:

– Ar jis vis dar vaikšto pas tą prostitutę?

Li Ju atsakė:

– Aš išsiaiškinau, kad ta moteriškė susirgo ir liga pakenkė jos veidui, ji negali priimti lankytojų.

Kasija žinojo, kad iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau. Pastaruoju metu Huang Peiju buvo nekokios nuotaikos. Nacionalistų partijos kampanija prieš Juan Šikai beviltiškai žlugo. Sun Jatsenas, partijos pirmininkas, pabėgo į Japoniją. Jis prašė Huang Peiju surinkti didžiulį fondą jo revoliucinei partijai, siekiančiai „trečiosios revoliucijos“. Huang Peiju manymu, Sun Jatsenas elgėsi kvailai, todėl jis atsiprašė, esą per sunku surinkti tokią sumą. Jųdviejų keliai išsiskyrė. Kai kurie Sun Jatseno šalininkai pradėjo Huang Peiju peikti, esą jis piktnaudžiauja pogrindinio pasaulio vado galia ir šlove, yra morališkai išsigimęs, revoliucijos išdavikas. Jį reikią demaskuoti. Bet Sun Jatseno būta gero politiko – jis suprato, kad Huang Peiju tiesiog tapo kliuviniu ir juo geriau nebesinaudoti.