Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Einu, atnešiu tau karštos arbatos, – paskubomis susakė ji.

Ju vėl prisėdo ant sofos.

Kasijai virtuvėje dingtelėjo: jeigu ji neklysta, šiandien Ju gimtadienis. Li Ju buvo kuo smulkiausiai atpasakojusi Ju istoriją. Koks sutapimas!

Šypsodamasi ji atnešė padėklą su dviem vyno taurėmis, butelį prancūziško raudonojo vyno ir lėkštę pyragaičių.

Ju nusistebėjo. Lyg ir nėra ko taip spindulingai šypsotis.

– Nagi, sakykim tostą – švęsime gimtadienį! – džiaugsmingai pranešė Kasija.

– Tavo? – pradžiugo Ju. – Ne, jis jau praėjęs. Matai, kokia prasta mano atmintis! – Jis pliaukštelėjo sau per kaktą. – Po galais, juk šiandien mano gimtadienis! – prisiminė pagaliau ir palingavo galvą.

Ji suprato, kad šis vyrukas retai kada prisimena gimtadienius, o savojo apskritai nelaiko vertu švęsti. Bet Kasija buvo tokia pat žemakilmė, taigi nieko blogo, jei juodu čia paminės jo buvimo šiame pasaulyje dvidešimtpenkmetį.

– Už gražią sukaktuvininko jaunystę!

– Ne, ne. Už amžiną nuostabiosios gražuolės jaunystę.

Kasija, laikydama taurę vyno, gėrė lėtai. Ju taip pat. Nė vienas iš jų nebuvo didelis gėrėjas. Šį vakarą ji buvo apsirengusi dėl Huang Peiju. Kai nusitraukė šilkinį šalį, pečius apnuoginanti vakarinė suknelė išryškino figūrą. Būdama dvidešimt ketverių, gražaus amžiaus, ji nebuvo pratusi gerti – pasigertų lengvai, o išsiblaiviusi gėdytųsi.

Laikrodis išmušė dvylika. Kasija nusispyrė aukštakulnius ir išsitiesusi ant sofos padėjo galvą ant rankų. Pažvelgusi į Ju tyliai paklausė:

– Ju. Jei nedrįsti paskambinti, tai ką darytum, jei meistras Huangas dabar įžengtų į kambarį? Kaip tada pasiaiškintum?

Ju nerimastingai šyptelėjo. Apsilaižė lūpas, pastatė vyno taurę ir pasiėmė švarką.

– Aš išeinu.

– Vadinasi, nori sprukti? – Kasija, ištiesusi ranką, sučiupo už švarko kraštelio. – O jei aš neleisiu?

Ju pažiūrėjo ir dvejodamas atsistojo.

– Bosas gali pasirodyti bet kurią minutę! – Jis atrodė išsigandęs.

– Tiesą sakai.

Butelis ant arbatos stalelio tebebuvo puspilnis. Jos žvilgsnis nuo arbatos stalelio nukrypo į Ju, ji atsistojo.

– Kaip gimimo dienos dovaną noriu tau padovanoti save, – pasakė.

Ju nunarino galvą.

– Ne, ką tu...

Jis ėmė trauktis.

– Pasakyk man, ar anądien amerikiečių kaukių baliuje vienuoliu buvai apsirengęs tu, visas baltas?

Jis nelinktelėjo, bet ir nepapurtė galvos. Tik stovėjo ir kvailai spoksojo. Po poros sekundžių atsikvošėjo ir vėl pareiškė išeinąs. Bet ji jau buvo priėjusi ir pakėlusi akis įdėmiai žiūrėjo.

– Huang Peiju – vyras, o tu argi ne vyras, Ju Čijangai?

Kasija jį apkabino ir švelniai paguldė ant peties galvą.

Ju rankos, norėdamos išsilaisvinti, tebegniaužė švarką.

– Tu gi žinai – meistras Huangas yra Šanchajaus karalius.

Šitai Kasiją supykdė. Ji stipriai jį pastūmė ir nusisukusi atsitraukė keletą žingsnių.

Pamatęs, kad ją įskaudino, Ju sunerimo. Metęs švarką, prisėlino ir sustojo už nugaros. Juodu girdėjo vienas kito širdies dūžius ir laikrodžio tiksėjimą. Kasija pajuto, kad oras name atvėsęs. Ji vėl išvydo save, stovinčią po persiku Kunigaikštienės paviljone. Ant jų krito mėnesiena ir ji užsimerkusi nevalingai žengtelėjo atgal. Vienas vienintelis žingsnis, ir jie apsikabintų. Paėmusi Ju už rankos, Kasija atsisuko. O tada jį pabučiavo.

Šito ji pernelyg ilgai laukė, per ilgai abejojo. Dabar nenorėjo, kad tai liautųsi. Tarytum ištęsdama bučinį būtų galėjusi vienus po kitų grąžinti visus tuos metus, kai juodu buvo skyrium; dabar jos išlaisvinta aistra turėjo atlyginti už visą beviltiško troškimo laiką. Ji žengė dar kelis žingsnelius ir parvertė jį ant sofos.

– O kodėl tu negali būti Šanchajaus karalius? – Žiūrėdama jam į akis, pasakė: – Kadangi aš esu Šanchajaus karalienė, vyras, kurį įsimylėsiu, bus karalius.

Atrodo, šie žodžiai Ju Čijangui priminė, kokia jo padėtis. Jis išsilaisvino iš Kasijos glėbio ir tylomis susirankiojo nuo žemės drabužius. Kasija, užuot puolusi jo sulaikyti, tylomis atsisėdo ir pasitaisė suknelę, kad dengtų kojas.

Stovėdamas prie sofos, Ju susidrovėjęs pasakė, kad meistras Huangas turįs daug šnipų, kad jis nė nesusvyruotų užsimanęs ką nugalabyti.

– Atsikratyti mudviejų jam būtų tas pat, kaip pasmaugti du paukštelius narvelyje. Iš tikrųjų jam nė nereikėtų nieko daryti, kas nors kitas atliktų darbą už jį. Tereikėtų tik nustatyti laiką bei vietą ir pasirūpinti, kad niekas neužduotų jokių klausimų.

– Žinoma, – sutiko Kasija ir kurį laiką galvojo, tada nežinia kodėl atsargiai rinkdama žodžius pasakė: – Jau seniai jaučiu, kad pasaulyje nėra nieko, ko tas vyras neišdrįstų padaryti.

Ju įdėmiai pažiūrėjo. Paskui paklausė:

– Kiek laiko apie tai galvojai, na, tikrai galvojai?

Kasija krūptelėjo. Jis vis dar įdėmiai sekė ją akimis. Galiausiai Kasija sušnibždėjo:

– Vadinasi, ir tu manai, kad jis prisidėjęs prie meistro Čango žūties?

Visą laiką Kasijos moteriška nuojauta ir meilė Čang Lisiongui skatino tokius įtarimus, bet ji norėjo gauti dar ir galutinį patvirtinimą.

Ju linktelėjo.

Kasija spoksojo į jį laukdama, kad dar ką nors pasakys. Ju prikando lūpą. Galiausiai, regis, apsisprendė.

– Jau seniai tai žinau, – prisipažino. – Taip, tai Huang Peiju susitarė su Čingo brolija dėl žmogžudystės, – atsiduso. – Bet kas gi dabar beatkeršys už meistrą Čangą? – paklausė su kartėliu. – Hongo brolijoje visiems nuo pačių aukščiausių brolių iki žemiausių narių reikia kaip nors šiame mieste pragyventi. Atsirado naujas „imperatorius“, ir jie visi tapo ištikimi jam.

Kasija užsimerkė: į klausimus, taip ilgai kirbėjusius jos mintyse, pagaliau atsakyta. Žinoma, Ju turi rūpėti atkeršyti už meistro Čango mirtį. Taip, jis irgi nori išsiaiškinti tiesą. Ji dėl jo neklydo.

Ju pasakojo toliau: tą naktį prieš aštuonerius metus po susišaudymo su Čingo brolija jis nesekęs paskui kitus Hongo brolius, pasitraukusius į kaimą, bet pabandęs įsiveržti į Čingo stovyklą, norėdamas sučiupti vadeivą ir išklausinėti. Radęs, ko troško, prirėmęs vyrui prie gerklės peilį išgavo prisipažinimą, kad išties buvo nurodyta nušauti visus, išskyrus tą, kuris vadelios arklius.

Tądien, kai Huang Peiju užšoko ant vežiko sėdynės ir paspruko nuo kulkų krušos, Ju Čijangas su trečiuoju meistru taip pat prisikabino prie karietos ir šitaip išsigelbėjo. Visi žavėjosi drąsiu Huang Peiju poelgiu, o dabar paaiškėjo, kad tai buvo tik vaidyba.

– Ką padarei tam vyrui, kurį pričiupai? – paklausė Kasija.

– Nugabenti jo pas vyriausiąjį patarėją nebuvo kaip! Priešai mus greitai vijosi, – nevilties apimtas atsakė Ju. Jis prisiminė, kas nutiko: jam teko nudurti informatorių, dėl to visas apsitaškė krauju. Pirmiausia panoro apie tai papasakoti Kasijai, nes žinojo, kad keršto už meistro Čango mirtį ji trokšta labiau nei kas kitas. Dėl to dar neprašvitus atidūmė į Kunigaikštienės paviljoną. Bet galiausiai pats tapo priklausomas nuo Huang Peiju – juk tas ištraukė jį iš kalėjimo.

Ju užgulė širdį, kurį laiką nė vienas nepratarė nė žodžio. Iš lauko atsklido poros karietų dardesys – vienos, paskui kitos. Jis Kasijai priminė šaudynių naktį, kai tamsoje pradingo ana karieta ir nutolo pašėlęs, žūtbūtinis žirgų kanopų kaukšėjimas. Kambaryje vėl stojus tylai, Ju pasakė:

– Huang Peiju buvo paprasta. Jis pasinaudojo dviejų gaujų varžymusi. Pasitelkė banditus, kad žudytų už jį. O vėliau rėmėsi savo galia koncesijose. Iš tikrųjų jis štai ką padarė: tapdamas didžiuoju meistru, užkariavo Hongo broliją. Visi jam pakluso, – kalbėjo Ju, – tai kam galėjau pasakyti apie sužinotą paslaptį? Ir kas būtų buvę, jei būčiau pasakęs? Vienas ne vietoje ištartas žodis, ir mirsi. Ką jau kalbėti apie tokius kaip vyriausiasis patarėjas ir trečiasis meistras. Aš pats turėjau meilikauti naujajam viršininkui, kad likčiau gyvas.