Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Taip, taip, pirmyn, kurkim filmus! – Ju šiaip taip ištrūko ir nustebęs pažvelgė į Lili Čang – jos nebeatpažino. Ilgai žiūrėjęs, pasisuko ir atsiprašė Kasijos: – Atleisk, tvarkiau reikalus ir tik šiandien grįžau į Šanchajų. Kaip per tuos keletą metų išgražėjo panelė Lili!

Jis atėjo į priekį atsisėsti prie Kasijos, iš paskos įsikibusi jam į ranką atsekė Lili.

Kasija pajuto reikalą jį pabarti:

– Ju, tuščiai nežadėk. Lili nebe vaikas.

– Ei! – šūktelėjo Lili. – Kaip tu drįsti nesilaikyti žodžio! – Ji apsisuko ir išdrožė tai, ką mėgdavo sakyti Ju būdama vaikas: – Tu pažadėjai!

Ju Čijangas nusišypsojo ir jau ketino paglostyti jai galvą, bet susiprotėjęs, kad ji nebe vaikas, atitraukė ranką. Jis paklausė Liu Dzi:

– Regis, jūs nusimanote apie tų įmonių reikalus. Pasakykit mums, kodėl „Ryškioji žvaigždė“ klesti, o „Melsvasis šešėlis“ turi būti parduotas?

– Rizika tikrai didelė. Pastaraisiais metais atsirado daug įmonių, kurios tesukuria po vieną filmą. Sukurti jį nelengva, o dar sunkiau – kurti sėkmingai. Pagrindinė „Melsvojo šešėlio“ nesėkmės priežastis – pinigų trūkumas; scenarijus ir aktoriai ne tokie svarbūs, – atsakė Liu Dzi. – „Ryškioji žvaigždė“ pradėjusi dirbti neturėjo bėdų dėl scenarijų ir aktorių. Bet jie teturėjo 40 000 juanių kapitalą ir net vieną filmą baigti kurti jiems buvo sunku, jie negalėjo išmokėti algų aktoriams. Tačiau kai sukūrė filmą „Našlaitis išgelbsti savo senelį“, vien Nanjange uždirbo 8000 juanių. Kopijos buvo išplatintos visoje šalyje, ir gavus didelį pelną pradinės investicijos atsipirko keliskart. Visi kalbėjo, kad „Našlaitis“ išgelbėjo įmonę.

– Bet šiais laikais viskas vėl kitaip. Tiek daug įmonių varžosi tarpusavyje. – Kasija pastebėjo, kad visi galvoja vien tik apie galimą sėkmę, ir įsikišo. – Filmai leidžiami vienas po kito. Kliautis, kad filmas išgelbės įmonę, kaip padarė „Našlaitis“, – tas pat kaip lošti, o jūs žinot, kad aš niekad nelošiu!

Lili tuoj atsakė:

– Bet į kiną eina vis daugiau žmonių. Juk žinai, kad Holivudas praturtino Los Andželą.

Visi sužiuro į Ju Čijangą – jis puikus finansininkas, pirmasis Šanchajaus bankininkas ir Hongo brolijos didysis meistras. Vien jo žodis daug reiškė.

Ju Čijangas kiek pagalvojęs tarė:

– Mano nuomone, turėtume perimti „Melsvąjį šešėlį“. Jūs turite baigtą filmą – „Orchidėją dykumos slėnyje“, tereikia jį trupučiuką padailinti; vien šis filmas jau galėtų būti Žui filmų kūrimo įmonės įsteigimo pagrindas. Pardavęs akcijų, aš galėsiu surinkti 80 000 juanių, dėl to neturėtų būti bėdos. Bet taip padarysiu tik jei bus įvykdytos šios sąlygos: pirma, kad viskam vadovaus pati Kasija, nes daugiau niekuo nepasitikiu, antra, Liu Dzi, jūs turėsite man privilioti keletą talentų iš „Ryškiosios žvaigždės“.

Įsikišo Lili:

– Trečia, turėsite padaryti Lili Čang pagrindine aktore.

Bet šįkart Lili persistengė, jos pokštas buvo nevykęs. Matydamas, kad Ju Čijangas su Kasija sutrikę, Liu Dzi pamėgino užglaistyti išsišokimą:

– Rytoj nusivešiu Lili į „Ryškiosios žvaigždės“ filmavimo studiją ir paprašysiu režisieriaus Džengo išbandyti ją prieš kamerą. Gal iš jos galima padaryti žvaigždę – visko gali būti.

Lili iš džiaugsmo pašoko.

– Aš žvaigždė, aš žvaigždė!

Kasija nusiminusi tarė:

– Tai ar aš tebevaidinsiu Šenčiu pjesėse? Mes ketinome repetuoti naują vaidinimą! Ruošiausi paprašyti, kad kas nors pritaikytų žodžiams melodiją, parūpintų muzikantams vakarietiškų instrumentų ir paverstų Šenčiu rytietiška opera; trumpiau tariant, ar aš tebegaliu dirbti savą aktorės darbą?

Ju Čijangas, siekdamas, kad visi būtų patenkinti, pasiūlė jai toliau vykdyti savo teatro sumanymus, tik skirti šiek tiek laiko filmui. Kurį laiką kino salė dar skambėjo – visi reiškė savo nuomonę.

Lili džiaugsmingai tarškėjo su Liu Dzi. Kasija ūmai atsistojo ir nuėjo prie balkono. Niekas nepastebėjo jos pasitraukimo, vienintelis Ju Čijangas. Jis atsekė iš paskos. Kasija sunerimusi pasakė Ju:

– Ar žinai, kad Lili metų metus leidau mokytis, o tada išsiunčiau į Ameriką todėl, kad nenorėjau, jog ji taptų aktore kaip aš? Kai grįžo iš Valstijų, prašiau pabūti namie, o tada ketinau išsiųsti ją į Europą mokytis universitete. Bet ji net nesusitiko su mero sūnumi, nors prašiau. Ji mane labai įskaudino.

Ju paglostė jai nugarą ir pasakė, kad nesvarbu, ko Lili nori – būti dama, turtinga ponia ar mokslininke, – ji turi teisę rinktis.

– Tavo duktė – tavo turtas; jei ji nenorėjo susitikti su tuo vaikinu, tai ir gerai, kad susitikimas neįvyko, nes jei būtų įvykęs, gal ji būtų jį įžeidusi.

– Ką gi, nebekalbėkim apie tai, juk renkasi ji. – Kasija atsiduso. – Jeigu jai skirta vaidinti filmuose, aš padėsiu kiek galėdama. Bet ar tai reiškia, kad mano pačios karjera scenoje turi baigtis?

Ju paguodė ją sakydamas, kad užteks laiko dirbti abu darbus. Bet juk ji neabejotinai nuvargstanti kasdien po tris valandas dainuodama scenoje? Galbūt galėtų į sceną lipti kas antrą dieną, o gal tik šeštadieniais ir sekmadieniais, truputį pasibranginti?

Kasija šyptelėjusi paklausė:

– O kaip pinigai? Tau prireiks tūkstančių.

Ju nusišypsojo.

– Jau seniai turėjai to paklausti. Ką pasakytum apie tokį pasiūlymą: tarkim, Lisiongo bankas tau išduoda 80 000 juanių beprocentę paskolą, kurią reikia grąžinti per trejus metus. Jei gausi pelno, jis visas tavo. Ar dabar patenkinta?

Tik tada Kasijos veidas nušvito tikra šypsena.

– Atrodo, tu nusiteikęs dėl Lili padaryti viską. Kada gi tokią sumą skolinai Žui? – Ji pasirėmė į balkoną ir garsiai pasvarstė: – Tau atrodo, kad pinigų gauti lengva, bet aš vis tiek turėsiu grąžinti paskolą. Jei mums nepasiseks, mes visi prarasime gerą vardą. Ką pasakysi apie tai: noriu, kad būtum Žui filmų kūrimo įmonės valdybos pirmininku. Šanchajaus verslo pasaulis sudėtingas, tik tu gali suvaldyti padėtį.

Ju susimąstęs atsakė, kad Šanchajaus brolijos pajamų šaltiniai seniai pasikeitę – uždirbama nebe iš opiumo, lošimo ir prostitucijos, o iš bankų, cigarečių ir laivininkystės.

– Atrodo, turėtume įsitraukti ir į pramogų verslo rinką. Jei Šanchajus ims leisti pinigus pramogoms, visa Kinija paseks jo pavyzdžiu. – Jis lankęsis Nandzinge, Hefei ir Dzinane, visi tie miestai vadinasi „mažaisiais Šanchajais“ ir skrupulingai seka Šanchajaus madomis. – Filmai? Žinoma, Hongo brolija gali kurti filmus!

Kasija lengviau atsipūtė.

– Jei tu laikysi įmonę sava, man nėra ko būgštauti. Aš nesu Hongo brolijos narė; man neramu, kad gal nebūsiu deramai vertinama.

– Tol, kol stovės Šanchajus, bus ir brolija, – pasakė Ju Čijangas gręždamasis pažiūrėti į džiūgaujančią Lili. – Turėtum būti patenkinta, kad tavo duktė tokia pat graži kaip tu jaunystėje, ji net dar gyvesnė, dar labiau linkusi bendrauti.

Kasija nepažvelgė į Lili, užtat pakėlė akis į Ju. Šis, ištiesęs ranką, patrynė jai petį, o ji, tuoj pat sugriebusi ranką, prispaudė ją sau prie liemens ir sužiuro į jį.

Prie apšviestos palangės glaudėsi du šešėliai – stipriai, artimai. Pagaliau juk jie dvi savaites nesimatė. Atrodė, kad jųdviejų santykiai jau gana akivaizdūs – niekas nė nesistebi.

23 skyrius

– Tu man primeni žuvį, – kartą pasakė jis.

Sode iš stiklinės gerdama pieną, ji žiūrėjo, kaip tvenkinyje džiaugsmingai pirmyn atgal plaukioja auksinė žuvelė – kaip tik tuomet ir prisiminė jo žodžius. Kai Kasija maudydavosi vonioje, jis mėgdavo priklaupti šalia ir ją prausti tol, kol galiausiai pats sušlapdavo ir turėdavo nusimetęs drabužius šokti pas ją į vonią.