Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Išvydusi prie tualetinio stalelio sėdinčią ir žiūrinčią save, maždaug dešimt metų jaunesnę, ji apstulbo. Kasija pasijuto lyg sapnuojanti. Bet tuoj atsipeikėjo ir priėjusi apkabino Lili.

– Lili, mano mieloji dukrele, grįžai! Atrodai tokia suaugusi!

Prancūzų koncesijoje, Džesfildo kelyje, prieš dviaukštį namą augo aukšta magnolija. Siena lipo visžaliai vijokliai. Kasija čia gyveno maždaug dešimtmetį.

Po Huang Peiju mirties jo pirmoji žmona, stengdamasi atsiimti namą Konoto kelyje, kelis sykius ten atsivedė žmonių. Pats baisiausias buvo tas kartas, kai jie prie namo sukėlė didžiulį skandalą ir išlaužė duris. Visi Žui trupės vyrai subėgo gelbėti savo viršininkės, ir priešininkai susipešė. Atvykus koncesijos policijai, Kasija pateikė savo vardu išrašytus nuosavybės teisės dokumentus. Policininkai pareiškė, kad jėga veržtis į gyvenamuosius pastatus yra nusikaltimas, ir jau ketino suimti pirmosios žmonos parankinius – ta buvo priversta pasitraukti.

Bet vėliau Kasija pajuto, kad name per daug senų prisiminimų. Nusprendė jį parduoti ir nusipirkti kitą. Viena vokiečių verslininkų pora, dėl savo šalies pralaimėjimo netekusi darbo, sumanė grįžti namo ir suskubo atsikratyti namo koncesijoje. Kaina buvo gera, ir Kasija jį nusipirko.

Pasaulinis karas sukėlė sumaištį Vakarų ekonomikoje, bet Tolimuosiuose Rytuose reikalai taisėsi. Turto kainos Šanchajuje per kelerius metus padvigubėjo. Parduodant vieną ir perkantis kitą namą, savo dalies Lisiongo banke Kasijai nereikėjo liesti, priešingai, ji turėjo nuosavo kapitalo.

Prieš persikraustant namas buvo pertvarkytas, taigi nors iš lauko atrodė kuklus ir paprastas, viduje viskas švytėjo naujumu. Kambariai buvo dideli, erdvūs, čia būta ir palėpės daiktams susidėti. Sodą prieš namą dydžiu lenkė sodas už namo, ten į dangų stiebėsi aukšti medžiai.

Užlipus laiptais dešinėje buvo Kasijos miegamasis ir drabužinė. Pirmas kambarys kairėje buvo Lili, jis būdavo laikomas tuščias net jai išvykus. Kasijos miegamajame stovėjo sofa ir žemas minkštasuolis, taip pat didžiulė lova vidury kambario – vestuvių dovana, kurią ji nupirko Ju Čijangui, ta išraižyta lova, kurią apžiūrinėjo krautuvėje. Jau ten ji atrodė didelė, o kambaryje buvo dar didesnė. Bet išties patogi.

Buvo sutarta, kad vidurdienį visi Žui pramogų įmonės vadovai susirinks Karltono kino teatre. Liu Dzi, kuris jau buvo tapęs žymiu kino režisieriumi, pažadėjo atvykti ir pranešti, kas nuveikta. Lili girdėjo Kasiją atidarant duris ir išbėgant iš kambario. Ji vilkėjo mėlynu kombinezonu ir auliniais batais – taip apsirengusi panėšėjo ir į Šanchajaus fabriko darbininkę, ir į kauboję iš vakarietiško filmo.

– Lili, ką veiki namie? Maniau, tu išėjusi apsipirkti, – atsisukusi paklausė Kasija. Nešina skėčiu ji ėjo į automobilį.

Lili, stovėdama prie vartų ir žiūrėdama į dangų ir dulksną, nekreipė į ją dėmesio. Kai Kasijos automobilis suburzgė, Lili prilėkusi atplėšė dureles.

– Mama, aš važiuosiu su tavim.

Kasija nusijuokė ir pasakė:

– Čia tai bent! Juk kviečiau važiuoti – atsisakei, o dabar, kai jau išvykstu, užsimanei važiuoti kartu. Ateityje kur nors susiruošusi tau neleisiu eiti, o kai nenorėsiu, kad eitum kartu, raginsiu ruoštis!

Lili irgi nusijuokė. Ji įšoko į automobilį ir tik tada pašmaikštavo:

– Mama labai protinga, štai kodėl jos duktė turi apsimesti kvailiuke!

Kine sėdėjo apie tuziną žmonių. Dauguma vadovų turbūt atsivedė savo šeimos narius, nes patalpoje būriavosi minia. Žmonės spaudė vienas kitam rankas ir linkčiojo, paskui kino salė aptemo ir jie pradėjo žiūrėti juodraštinį „Orchidėjos dykumos slėnyje“ variantą. Ši kino salė buvo išnuomota prieš įprastą popietės seansą. Po pusantros valandos filmas baigėsi, buvo uždegtos šviesos. Liu Dzi juostą atsuko atgal. Pakėlus užuolaidas, salę užliejo gaivus oras.

Liu Dzi ilgu drabužiu pasitaisė akinius ant nosies, užlipo ant scenos ir pradėjo ilgą kalbą. Filmas vis dar montuojamas, pranešė jis.

– Režisuodamas jį daug dėmesio skyriau stambiems planams; išryškinau aktorės akis, ašaras. Jos pakeltas veidas – kuo nuostabiausias, jis labai tinka personažui, t. y. ilgai besikankinančiai motinai. Scenoje tokio pobūdžio stambus kadras neįmanomas.

Liu Dzi buvo sukūręs jau tris filmus. Pradėjo „Ryškiosios žvaigždės“ įmonėje, tada perėjo į „Melsvąjį šešėlį“. Liu Dzi neslėpė norintis, kad Žui pramogų įmonė nupirktų „Melsvąjį šešėlį“, kuris ką tik baigė „Orchidėjos dykumos slėnyje“ juodraštinį montažą, bet skendi skolose ir kažin ar beišsilaikys. Norima tą filmą parduoti drauge su visa įmone. Ji jau skolinga Žui pramogų įmonei už autoriaus teises į scenarijus, todėl suprantama, kad ėmus galvoti apie pardavimą pirmas į galvą atėjęs asmuo buvo Kasija.

Liu Dzi užsidegęs mėgino sužavėti sandoriu:

– Ponas Tang Bihongas į „Orchidėją dykumos slėnyje“ daug investavo ir tikėjosi gausiąs 100 000 juanių pelno. Pagrindinė aktorė Jang Naimei yra jaunutė mergina, suvaidinusi Junčian „Juli sieloje“. Šįkart ji atliko blogos moters Roujun vaidmenį. Vien jos vardas garantuos sėkmę.

Lili išpoškino:

– Iš tos Jang Naimei nieko gero.

Liu Dzi paaiškino:

– Jang Naimei turi bėdų namie; jos tėvas mano, kad tai, ką ji padarė, yra įžeidimas ir gėda šeimai. Dabar tėvas ir duktė nebendrauja.

Lili paklausė Kasijos:

– O jei aš vaidinčiau filme, ar tu nutrauktum su manim santykius?

Kasija nusišypsojo.

– Priešingai, aš būgštauju, kad tu, tapusi didele žvaigžde, turbūt nebenorėsi tokios motinos. – Ji pasisuko į Liu Dzi. – Jei bus rodomas filmas, kas benorės eiti žiūrėti mano Šenčiu versijos?

Liu Dzi nulipo nuo scenos ir priėjęs Kasijai paaiškino, kad tuodu kūriniai vienas kitą papildys, reklamuos. Abu turės savų žiūrovų. Pjesę teatre žmonės norės žiūrėti po kelis kartus. Niekas iš nieko neatims žiūrovų. Teatro išlaidos palyginti mažos, pelnas, nors ir nedidelis, garantuotas, o filmui reikia nemenkų investicijų, didesnė rizika, bet didesnės ir pajamos.

Lili vėl ėmė nekantrauti.

– Bet jei leisite filme vaidinti man, netikiu, kad pralošime! Aš galiu varžytis su Holivudo žvaigždėmis! Žinot, kad neturiu gero balso – mama mane visuomet dėl to niekina, – bet filme nereikia nei dainuoti, nei kalbėti.

– Nebūk paika. Filmui sukurti reikia krūvos pinigų. Aš tiek neturiu, – rimtai prašneko Kasija. Ji juto, kad Lili elgiasi kaip amerikietė – pernelyg nesantūriai. Ji norėjo, kad mergina toliau mokytųsi Europoje ir taptų dama.

Lili tuoj išrėžė:

– Betgi tu turi, tikrai! Į Sinhu teatrą investavai 40 000 juanių.

– Na, tokie dalykai kaip teatras priklauso nuo tavo dėdės Ju paramos. Kitaip mes būtume labai išnaudojami.

Lili patenkinta išsišiepė.

– Ką gi, puiku. Aš jo paprašysiu vadovauti Žui filmų kūrimo įmonei. Jis nedrįs atsakyti!

Netikėtai už nugarų pasigirdo vyriškas balsas:

– Žinoma, panelei Lili niekas nedrįsta atsakyti!

Už jų ant kėdės sėdėjo Ju Čijangas. Jos nepamatė, kada jis atėjo. Pastaruosius kelerius metus Ju augino tankią barzdą, kurią dailiai pakirpdavo. Buvo apsivilkęs ilgu apsiaustu. Atrodė kaip subrendęs vyras, tvirtas ir ramus, jaučiantis savo galią. Vis dėlto netoliese stoviniavo keli jo apsaugininkai.

Lili peršoko per kėdės atlošą ir kaip vaikas pakibo jam ant kaklo.

– Dėde Ju, kur tu buvai? Taip ilgai tavęs laukiau! Žinojau, sutiksi, kad su tavim kurčiau filmus.