Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Be vandens mes — niekas. Net imperatorius be vandens greitai virstų dulkėmis. Tikrasis valdovas — vanduo, o mes visi — jo vergai.

— Išvežkite gyventojus, — įsakė imperatorius Akbaras.

***

Iki mirties valandos imperatorius manė, kad nepaaiškinamas Fatehpur Sykrio ežero išnykimas — darbas neteisingai paniekinto svetimšalio, kuriam jis nusprendė grąžinti savo palankumą, kai buvo jau per vėlu. Meilės Mogolas su ugnimi kovojo vandeniu ir nugalėjo. Tai buvo labiausiai Akbarą sukrėtęs pralaimėjimas; bet smūgis nebuvo mirtinas. Mogolai kadaise buvo klajokliai ir vėl gali jais tapti. Palapinių kariuomenė, tie išardomų namų meistrai, jau rinkosi, iš viso du su puse tūkstančio, kupranugariai ir drambliai irgi, pasiruošę išžygiuoti, kai tik jis įsakys, ir pasistatyti savo medžiaginius būstus ten, kur jis nuspręs pailsėti. Jo imperija buvo per daug didelė, jo kišenės per daug plačios, jo kariuomenė per daug stipri, kad ją sužlugdytų vienas smūgis, net toks baisus kaip šis. Greta, Agroje, yra rūmų ir tvirtovė. Lahore irgi. Mogolų turtai nesuskaičiuojami. Jis turi palikti Sykrį, turi palikti numylėtą raudoną šešėlių ir dūmų miestą stovėti tuščią staiga išdžiūvusioje žemėje, stovėti amžinai kaip laikinumo, kaip permainos, galinčios ištikti net įtakingiausius žmones ir galingiausius vyrus, simbolį. Tačiau jis išgyvens. Būti valdovu reiškia mokėti atlaikyti permainas. O kadangi valdovas tėra valdinių atspindys, tėra žmogus, pakeltas į beveik Dievo rangą, vadinasi, tai reiškia ir būti žmogumi. Atlaikyti permainas ir keliauti toliau. Dvaras persikels, daugelis tarnų ir didikų irgi, bet valstiečiams šiame paskutiniame iš karavansarajaus iškeliaujančiame karavane nėra vietos. Valstiečiai gavo tą patį kaip visada — nieko. Jie išsisklaidys po milžinišką Hindustaną ir versis kaip išmanydami, jais niekas nepasirūpins. Tačiau jie nesukyla ir mūsų neišžudo , pamanė imperatorius. Jie taikosi su apgailėtinu likimu . Kodėl? Kaip čia yra? Jie mato , kad juos paliekame, ir vis tiek mums tarnauja. Tai irgi paslaptis.

Didžiajam kraustymuisi buvo ruošiamasi dvi dienas. Vandens užteko dviem dienoms. Paskui ežeras ištuštėjo, ir ten, kur kadaise žėrėjo saldusis vanduo, liko tik dumblina dauba. Dar po dviejų dienų dumblas irgi sukeps ir išdžius. Trečią dieną karališkoji šeima ir rūmininkai patraukė keliu į Agrą, imperatorius atlašus ant žirgo, karalienės švytinčios palankinuose. Paskui karališkąją vilkstinę keliavo didikai, įkandin jų — milžiniška tarnų ir išlaikytinių kavalkada. Paskutiniai dardėjo jaučiais kinkyti vežimai su amatininkų turtu. Mėsininkai, kepėjai, mūrininkai, prostitutės. Tokiems žmonėms vietos visada atsiras. Įgūdžius galima perkelti. Žemės ne. Valstiečiai, it būtų virvėmis pririšti prie išdžiūvusios, merdinčios žemės, žiūrėjo, kaip iškeliauja didžioji vilkstinė. Paskui, matyt, pasiryžę naktį prieš viso likusio gyvenimo vargą praleisti smagiai, palikti žmonės kalva užkopė į rūmus. Šią vienintelę naktį prastuomenė galės žaisti pačysį gyvomis figūromis karališkajame kieme ir kaip karalius sėdėti didžiojo akmeninio Asmeninių audiencijų salės medžio viršūnėje. Šią naktį valstietis galės užlipti į viršutinį Panč Mahalio aukštą ir valdyti viską, ką tik akys užmato. Šią naktį, jei norės, jie galės miegoti karalių miegamuosiuose.

Tačiau rytoj jiems reikės sukti galvą, kaip nenumirti.

***

Vienas karališkosios šeimos narys nepaliko Fatehpur Sykrio. Po gaisro Skandos namuose karalienei Man Bai pasimaišė protas; iš pradžių ji klykė ir reikalavo kraujo, o paskui, kai princas Salymas ją subarė, paskendo liūdesyje ir rėksmingame sielvarte, bet netrukus nutilo. Sykriui merdėjant, atsisveikino su pasauliu ir ji. Paskutinių dienų sumaištyje, turbūt slegiama kaltės, atsakomybės už Mogolų imperijos sostinės pragaištį, ji nutaikė ramią valandėlę ir rūmų kampelyje, pasislėpusi nuo tarnaičių, persirūkė opijaus. Paskutinis princo Salymo darbas buvo palaidoti mylimą žmoną. Paskui jis, graužiamas kančios, stojo greta tėvo didžiosios vilkstinės priekyje. Taip baigėsi Man Bai ir Giltinės ilgos nesantaikos istorija.

Jodamas pro duobę, kurioje kadaise tyvuliavo gaivinamasis Sykrio ežeras, Akbaras suprato prakeikimo pobūdį. Prakeikta ateitis, ne dabartis. Dabar jis nenugalimas. Galėtų pastatyti dešimt naujų Sykrių, jei norėtų. Bet kai jo nebebus, viskas, ką jis sugalvojo, viskas, ką sukūrė, jo filosofija ir gyvensena — viskas išgaruos kaip vanduo. Ateitis bus ne tokia, kokios jis tikisi, bet sausringa priešiška vieta, kurioje žmonės iš paskutiniųjų stengsis išgyventi, neapkęs kaimynų, griaus jų šventoves ir vėl žudys vienas kitą, vėl įsiplieskus didžiajam ginčui, kurį jis mėgino amžinai užbaigti, ginčui dėl Dievo. Ateityje viešpataus žiaurumas, o ne civilizacija.

— Jei tai tavo pamoka man, Meilės Mogolai, — mintyse pasakė jis pabėgusiam svetimšaliui, — tai vardas, kuriuo pasivadinai, netinkamas, nes šioje pasaulio versijoje meilės niekur nėra.

Bet tą naktį brokato palapinėje pas jį atėjo nuslėptoji princesė Kara Kioz ir jos grožis degino kaip liepsna. Tai buvo ne vyriška būtybė trumpai kirptais plaukais, kokia tapo, kad pabėgtų iš Florencijos, bet nuslėptoji princesė visame jaunystės puikume, ta pati būtybė, kurios neatsispiriamas žavesys pavergė Persijos šachą Ismailį ir Argaliją Turką, Florencijos janyčarą, Užburtosios Ieties Svaidytoją. Tą Akbaro pasitraukimo iš Sykrio naktį ji pirmą kartą su juo kalbėjo. Dėl vieno dalyko suklydai , pasakė.

Ji nevaisinga. Ji buvo karaliaus ir didžio kario meilužė, bet vaikų nei vienam, nei kitam nepagimdė. Taigi Naujajame pasaulyje ji nepagimdė mergaitės. Ji neturėjo vaikų.

Tai kas buvo svetimšalio motina? — nustebęs paklausė imperatorius. Brokato palapinės sienos, išsiuvinėtos veidrodėliais, atspindėjo šviesą, ir žiburėliai šokinėjo jo akyse. Aš turėjau Veidrodį, atsakė nuslėptoji princesė. Ji buvo panaši į mane kaip mano atspindys vandenyje, kaip mano balso aidas. Mes dalijomės viskuo, vyrais irgi. Bet ji galėjo būti tuo, kuo aš netapau. Aš buvau princesė, o ji tapo motina.

Visa kita buvo maždaug taip, kaip įsivaizdavai, kalbėjo Kara Kioz. Veidrodžio duktė kaip iš akies traukta motina ir moteris, kurios atspindys buvo Veidrodis. Taip, būta mirčių. Moteris, kuri dabar stovi tau prieš akis, kurią tu prikėlei iš numirusių, mirė pirma. Paskui Veidrodis augino dukrą kaip moterį, kuria ši nebuvo, kurią mergaitės motina kadaise atspindėjo ir mylėjo. Kartos susipainiojo, žodžius „tėvas“ ir „duktė“ pakeitė kiti, kraujomaišiški Ir tai, ką manei padarius jos tėvą, tikra buvo. Jos tėvas tapo jos vyru. Buvo nusikalsta prigimčiai, bet aš niekuo dėta, ne mano vaikas buvo suterštas. Gimusi iš nuodėmės, ji mirė jauna, nežinodama, kas tokia yra. Andželika, Andželika, taip. Toks buvo jos vardas. Prieš mirtį ji išsiuntė sūnų pas tave paprašyti, kas jam nepriklausė. Kai ji merdėjo, nusikaltėliai tylėjo, bet kai Veidrodis ir jos šeimininkas stojo prieš Dievą, jų darbai buvo atskleisti.

Taigi tiesa tokia. Nikolas Vespučis, kuriam buvo sakoma, kad yra princesės sūnus, iš tikrųjų buvo Veidrodžio dukters vaikas. Ir jis, ir jo motina nekalti dėl apgaulės. Jie buvo apgautieji.

Imperatorius nutilo ir susimąstė apie padarytą neteisybę, už kurią buvo nubaustas sostapilio sunaikinimu. Nekaltojo prakeikimas ištiko kaltininką. Jis nuolankiai nulenkė galvą. Nuslėptoji princesė Kara Kioz, Juodaakė, atsisėdo jam prie kojų ir švelniai palietė ranką. Naktis prabėgo. Aušo nauja diena. Praeitis beprasmė. Yra tik dabartis ir jos akys. Nuo jų nenugalimų kerų susimaišė, susiliejo, ištirpo kelios kartos. Bet ji jam užginta. Ne, ne, ji negali būti užginta. Kaip jo jausmas gali būti nusikaltimas prigimčiai? Kas drįs uždrausti imperatoriui daryti tai, ką imperatorius sau leidžia? Jis yra teisėjas, įstatymo įsikūnijimas, o jo širdyje nusikaltimo nėra.