Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

— Prisimink, kas atsitiko tapytojui Dašvantui, — tarė karalienė motina.

— Taigi, — pritarė Mariam uz Zamani. — Kai taip dingsta menininkas, nieko baisaus, bet Pasaulio Prieglobsčio mes negalime prarasti.

Jos iš tikrųjų nematė moters, su kuria kalbėjo, bet mielai įsitaisė ant jos kilimų, atsilošė į jos pagalvėles, gėrė vyną, pasiūlytą jos tarnų, ir atskleidė amžinąsias vyrų gundymo paslaptis tuščiai erdvei. Netrukus joms nebeatrodė, kad kraustosi iš proto, abi ėmė elgtis, lyg būtų vienos, prie keturių akių atvirai kalbėjosi apie tai, kas slapta, nesuvaldomai kvatojo iš siaubingos geismo komedijos, absurdiškų dalykų, kurių nori vyrai, ir ne mažiau absurdiškų dalykų, kuriuos daro moterys, kad jiems įtiktų, kol pragyventi metai išnyko, jos prisiminė jaunystę ir kaip kitos griežtos, nuožmios moterys, atskleisdamos šias paslaptis joms, irgi pratrūko linksmai kvatoti, irgi prisiminusios, kaip joms buvo perduotos šios žinios, taigi kambaryje skambėjo daugelio kartų, visų moterų, istorijos juokas.

Taip jos kalbėjo penkias su puse valandos, o baigusios pamanė, kad tai viena laimingiausių jų gyvenimo dienų. Apie Džodhą pradėjo galvoti meiliau. Dabar ji buvo tokia kaip jos, moterų estafetės dalis, nebe vieno imperatoriaus, o iš dalies ir jų kūrinys.

Temo. Įėjo žvakių degiotojos su kamparo žvakėmis sidabrinėse žvakidėse. Buvo įžiebti geležiniai kandeliabrai ant galinės kambario sienos, juose linksmai degė medvilnės aliejus, o ant raudonojo akmens džali šokinėjo abiejų moterų šešėliai. Paskui kitoje Sykrio dalyje imperatoriaus fantazija, chajal , pagaliau atsimainė visam laikui, net Umarui Ajarui Vėjų salėje užgniaužė kvapą, ir po valandėlės Amžinybės Marija ir Rūmų Marija pamatė, ką išvydo jis: ne tik trečią šešėlį tarp džali, bet ir vientisą siluetą, susidarantį iš oro, ryškėjantį, aiškėjantį, užsipildantį, kol prieš juos atsistojo moteris su keista šypsena lūpose.

— Tu ne Džodha, — pratarė karalienė motina.

— Ne, — atsakė šmėkla juodomis žėrinčiomis akimis. — Džodha Bai išnyko, nes imperatoriui jos nebereikia. Nuo šiol aš būsiu jo palydovė. — Tokie buvo pirmieji vaiduoklės ištarti žodžiai.

***

Abi karalienės ėmėsi atsargumo priemonių, bet naujiena, kad įsivaizduojamą karalienę Džodhą Bai pakeitė Kara Kioz šmėkla, žaibiškai pasklido mieste. Vieniems tai buvo paskutinis įrodymas, kad nuslėptoji princesė iš tikrųjų buvo, kad ji tikra, o ne pramanyta, nes tapti šmėkla gali tik moteris, kuri gyveno ir mirė. Kitiems tai buvo dar vienas įrodymas, kad Abūl Fazlas pagrįstai teigia imperatoriaus dieviškumą, nes jis ne tik sukūrė įsivaizduojamą moterį, kuri vaikščiojo, kalbėjo ir mylėjosi nebūdama, bet ir prikėlė iš mirusiųjų tikrą moterį. Daugelį šeimų, susižavėjusių istorijomis apie nuslėptąją princesę, kurias tėvai vis dažniau pasakodavo vaikams prieš miegą, nudžiugino galimybė išvysti ją žmonėse. Pasigirdo ir keletas pasipiktinusių konservatyvių balsų, reikalaujančių, kad Kara Kioz, išėjusi iš moterų pusės, visada nešiotų skraistę; atidengto veido begėdystė, kurią ji sau leido Vakarų gatvėse, nepriimtina padoriems Mogolų sostinės gyventojams.

Be abejo, antgamtinį įvykį žmonės taip santūriai vertino todėl, kad anuo metu, kai tikrovė ir netikrovė nebuvo amžinai atskirtos ir pasmerktos gyvuoti pavieniui, valdomos skirtingų monarchų pagal savas teisėtvarkos sistemas, tokie nutikimai buvo įprasti. Labiau stebina visiškas abejingumas nelaimingajai Džodhai Bai, taip atsainiai atstumtai imperatoriaus, taip žeminamai išgyvendintos iš Vėjų salės karalienės motinos ir vyriausiosios žmonos akivaizdoje. Daugelis miestiečių nebuvo palankūs Džodhai, nes ji atsisakė palikti rūmus. Jų nuomone, jos išnykimas buvo pelnyta bausmė už perdėtą pasipūtimą ir nenorą bendrauti su prastuomene. Kara Kioz greitai tapo žmonių princese, o karalienė Džodha visada laikėsi nuošaliai ir šaltai.

Visa tai imperatoriui pranešė Umaras Ajaras, pridurdamas, kad reikėtų pasisaugoti. Anaiptol ne visiems naujiena patiko. Turanių rajone, persų kvartale ir toje miesto dalyje, kurioje gyveno indai musulmonai, kilo šiokių tokių neramumų. Politeistams nemusulmonams, turintiems nesuskaičiuojamą daugybę dievų, dar viena antgamtinė būtybė buvo nė motais, nes dėl neįtikėtino panteono gausumo niekas nepajėgė jo įsivaizduoti, dievai gyveno visur, medžiai turėjo po dvasią, upės irgi, bala žino, kas dar, galėjo būti net šiukšlių dievas ir išvietės dievas, taigi dėl dar vienos dvasios niekas nesuko galvos. Tačiau monoteistų gatvės pasipiktino. Pradėta šnibždėtis, tylutėliai, taip, kad tik ištempęs ausis išgirsdavai, jog imperatorius susipešė su protu. Slaptajame Badajuni dienoraštyje, kurį Umaras kasnakt, kai mankul grupuotės vadovas miegodavo, vis dar mokydavosi atmintinai, buvo keliamas šventvagystės klausimas: galbūt ir nėra Dievo įsakymo, draudžiančio paversti svajonę tikrove, taigi Džodhos sukūrimas iš bėdos nesmerktinas, bet tik Visagaliui priklauso gyvybė bei mirtis, todėl sugrąžinti moterį iš ano pasaulio tiesiog savo malonumui — akiplėšiška ir nepateisinama.

Tai, ką Badajuni rašė slapta, jo sekėjai pradėjo šnibždėti vienas kitam. Murmama buvo itin tyliai, nes, pasak senos patarlės, Didžiojo Mogolo rūmuose tik kuklus nesuklups. Ir vis dėlto Ajaras manė, kad priežasčių susirūpinti yra, nes pro tykųjį murmesį, giliai giliai, išgirdo niūresnį gausmą, baisesnį Akbaro ir Kara Kioz ryšio pasmerkimą. Iš gilumos Umaro ausis pasiekė silpni garsai, nedrįstantys būti garsai, tariami lūpų, kurios beveik nekrutėjo, išgąsdintos minties apie pasiklausymą. Šie beveik negirdimi virpesiai slėpė tokį galingą žodį, kad jis galėjo smarkiai sumažinti imperatoriui juntamą pagarbą, o gal net sudrebinti sostą.

Tas žodis buvo „kraujomaiša“. Umaras perspėjo laiku, nes netrukus po Kara Kioz pasirodymo Fatehpur Sykryje sosto įpėdinis Salymas išvyko iš sostinės ir iškėlė maišto vėliavą Alahabade, pateisindamas savo veiksmus tokiais kaltinimais kaip šventvagystė ir kraujomaiša. Sukilimas greit išsikvėpė, nors Salymui pavyko surinkti trisdešimties tūkstančių žmonių kariuomenę. Kelerius metus jis šuoliavo po šiaurės Hindustaną, skelbdamas, kad trokšta nuversti tėvą, bet nedrįsdamas susikauti su didžiuoju valdovu mūšyje. Tiesa, jis laimėjo vieną siaubingą pergalę — sėkmingai susitarė nužudyti artimiausią imperatoriui dar likusį patarėją, kurį kaltino iškreipus tėvo mąstymą, skatinus šventvagiškus darbus ir abejingumą Dievui bei jo pranašui, be to, nuolatinėmis pašaipomis nuteikus imperatorių prieš sosto įpėdinį, princą, sūnų. Abūl Fazlas žuvo kaip Byrbalis, pakliuvęs į pasalą. Karalaitis Salymas pasiuntė žinią sąjungininkui, Orčhos radžai Byr Singhui Deo Bundelai, per kurio žemes keliavo Sykrio Brangakmenis, nusiųsk jį į aną pasaulį , ir radža mielai sutiko, nukirto beginkliam ministrui galvą ir nusiuntė Salymui į Alahabadą, o Salymas, kaip paprastai elgdamasis pagal savo skonį bei polinkius, įmetė ją į srutų duobę.

Akbaras sėdėjo Vėjų salėje, atsilošęs į velenėlį ir galbūt išgėręs daugiau vyno, negu dera, ir klausėsi vakarės Kara Kioz šmėklos, dainuojančios liūdnas meilės dainas ir griežiančios dilruba [* Styginis instrumentas] , kai įėjo Umaras Ajaras pranešti apie Abūl Fazlo mirtį. Ši baisi naujiena išblaivė imperatorių. Jis atsistojo ir iškart išėjo iš Kara Kioz kambario.

— Nuo dabar, Umarai, — prisiekė jis, — mes vėl elgsimės kaip pasaulio valdovas, o ne kaip spuoguotas įsimylėjęs vaikėzas.