Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Per savo gimtadienį imperatorius, sėdėdamas gyvenimo svarstyklėse ir dvylika kartų sveriamas, į kitą lėkštę prikrovus piene virtų ryžių, mąstė apie ateitį. Vėliau jis užsuko į dailininkų dirbtuves, bet negalėjo susikaupti. Net hareme, apsuptas moterų, gaubiamas jų švelnumo, jis buvo išsiblaškęs. Jautė, kad jo gyvenime tuoj įvyks lūžis, kurio esmė — sprendimas dėl svetimšalio. Pripažinti jį šeimos nariu — ženklas, kad jis iš tikrųjų puoselėja Abūl Fazlo mintį tapti pasaulio karaliumi, kad gali įtraukti į savo dinastiją — į save — žmones, vietas, pasakojimus, galimybes, teikiamas dar nežinomų šalių, kurias irgi galima aprėpti. Jei vienas svetimšalis taps Mogolu, vadinasi, ilgainiui jais tapti galės visi svetimšaliai. Be to, tai būtų dar vienas žingsnis kuriant visa apimančią kultūrą, tą pačią, kurią raušanajų sekta pajuokė pačiu savo gyvavimu: įkūnyta tikroji jo atgijusi vizija, jungianti į vieną didingą mogolišką visumą visas rases, gentis, klanus, tikėjimus ir tautas, visuotinis didingas žemės, jos mokslų, menų, meilių, skirtumų, nelaimių, tuštybių, filosofijų, pramogų, užgaidų susiliejimas. Buvo linkęs padaryti išvadą, kad, suteikdamas Mogorui dėl Amorei farzando titulą, parodys savo stiprybę.

Bet ar tai nebus silpnumas? Sentimentalumas, savęs apgaudinėjimas, lengvatikybė? Susižavėjimas gražiai čiulbančiu prašalaičiu, apie kurį nežinoma nieko, išskyrus jo paties papasakotą neužbaigtą, chronologiškai abejotiną istoriją? Juk garbės vardas iš esmės reikštų, kad tiesa nereikšminga, kad jau nesvarbu, jei jo istorija tėra išradingas melas. Ko gero, valdovui nederėtų taip akivaizdžiai niekinti tiesos. Ko gero, nederėtų ginti tokio požiūrio, nes juo remiantis galima meluoti, kai tai patogu. Trumpai drūtai, ko gero, valdovas turėtų būti abejingesnis, ne taip linkęs į fantazijas ir vizijas. Turbūt vienintelė jam tinkama vizija yra valdžia. Ar svetimšalio išaukštinimas sustiprins imperatoriaus valdžią? Galbūt. O gal ir ne.

O šie klausimai slėpė dar sunkesnius klausimus, keliamus burtų pasaulio, kuriame visi gyveno ne mažiau audringai negu apčiuopiamajame. Kasdien pasirodydamas pro džarokhą, Akbaras sutvirtindavo šį tikėjimą; apačioje būriuodavosi išpažinėjai, klestinčios Žvilgsnio sektos nariai, vėliau skleidžiantys gandus apie stebuklus. Kasdien čia buvo atnešami ligoniai, merdintieji, sužeistieji, ir jei Akbaras dirstelėdavo į kurį nors, jei pamatydavo nors prabėgomis kaip jie jį, sergantieji būtinai pasveikdavo. Žvilgsniu imperatorius perduodavo pamatytajam savo galią. Burtus stebuklingesnis asmuo (imperatorius, burtininkas, ragana) visada perduoda tam, kuris neturi nepaprastos galios: toks dėsnis.

Labai svarbu nepažeisti magijos dėsnių. Moteris tave paliko todėl, kad jos tinkamai neužkerėjai, kad kieno nors kito burtai buvo paveikesni, kad tavo santuoką kažkas prakeikė ir žmoną su vyru siejantis ryšys nutrūko. Kodėl versle tokiam ir tokiam sekasi geriau negu anokiam ir anokiam? Dėl to, kad jis lankosi pas didelį burtininką. Širdies gilumoje imperatorius piktinosi šiomis kvailystėmis: argi ne vaikiška išsižadėti savo galios veikti ir priskirti tokią galią antgamtinėms jėgoms? Jam ir kliuvo Dievas, kad atėmė iš žmonių teisę patiems kurti etines sistemas. Bet magija tvyrojo visur, šito nepaneigsi, ir valdovui neapdairu ją niekinti. Religiją galima pergalvoti, iš naujo peržiūrėti, perkurti, gal net atmesti; magijos taip neįveiksi. Juk tik dėl jos Sykrio gyventojų vaizduotę užvaldė Kara Kioz. Ji paskleidė burtus, jų burtus, kituose pasauliuose, turinčiuose savo magiją, ir pasirodė, kad jos kerai galingesni. Jos kerai. Net jis, imperatorius, jiems neatsispyrė.

Magiškieji klausimai, kylantys dėl svetimšalio Nikolo Vespučio, pasivadinusio Meilės Mogolu, buvo tokie: ar jis neša jiems laimę, ar nelaimę? Ar šitoks jo išaukštinimas padės imperijai suklestėti, ar užtrauks bėdą, nes pažeis kokį nors niūrų lemties dėsnį? Gal svetimšališkumu reikia pasinaudoti kaip gaivinančia galia, šalininkams teikiančia turtų ir sėkmę, o gal jis praskiedžia žmogaus ir visuomenės esmės vientisumą, paskatina irimą, besibaigiantį svetima, netikra mirtimi? Imperatorius tarėsi su nematomų karalysčių sergėtojais: chiromantais, astrologais, pranašais, mistikais ir visokiausiais šventaisiais, kurių sostinėje, ypač prie Salymo Čišti kapo, buvo per akis, bet jų patarimai skyrėsi. Jis neklausė kitų europiečių, tėvų Akvavivos ir Monseratės, nuomonės, nes gerai žinojo apie jų priešiškumą pasakotojui. O Byrbalis, ak, jo mylimas išminčius Byrbalis buvo nebegyvas.

Galiausiai liko vienas. Rinktis gali tik jis.

Diena baigėsi. Jis nieko nenusprendė. Vidurnaktį meditavo po delčia. Ji atėjo pas jį, tyliai, visa sidabrinė, ir apšvietė.

***

Atėjo metas, kai Džodha daugumai pasidarė nematoma. Tarnaitės, be abejo, ją matė, nes joms ji buvo pragyvenimo šaltinis, bet kitos karalienės, kurias ji erzindavo, nebegalėjo Džodhos įžiūrėti. Ji suprato, kad jai darosi kažkas baisaus, ir ją apėmė baimė. Jautėsi blankesnė, kartais net trūkinėjanti, lyg atsirastų ir dingtų, lyg jos būties žvakė būtų užgesinta, uždegta, paskui vėl užgesinta ir uždegta. Byrbalis mirė, o ji tirpsta, pamanė. Pasaulis keičiasi į blogąją pusę. Pastarosiomis dienomis imperatorius ją lankydavo daug rečiau, o kai ateidavo, būdavo išsiblaškęs. Kai juodu mylėdavosi, jai atrodydavo, kad jis galvoja apie kitą.

Eunuchas šnipas Umaras Ajaras, matantis viską, kartais net dalykus, kurie dar tik įvyks, rado ją ilsintis per popietės kaitrą Vėjų salėje, vėsiame trečio aukšto kambaryje, kurio tris sienas iš keturių sudarė džali, ažūrinės akmeninės pertvaros. Buvo diena po imperatoriaus gimtadienio, ir jo judesiai atrodė neįprastai staigūs. Paprastai jie būdavo dailūs, o jis pats — įkūnytas vangus grakštumas. Tačiau šiandien buvo beveik sumišęs, lyg žinia, kurią turėtų pranešti, šokinėtų jame trikdydama pusiausvyrą.

— Klausykite, — paskelbė jis, — didinga akimirka jums. Amžinybės Marija ir Rūmų Marija, Dieviškojo Kalifo, Vienintelio Brangakmenio ir Šimtmečio Chedivo žmona ir motina, ateina jūsų aplankyti.

Amžinybės Marija buvo Mariam uz Zamani, tikroji princo Salymo motina, radžkumari Hyra Kunvari, Ambero Kačhvahų radžpūtų giminės princesė. Rūmų Marija, Mariam Makani, buvo imperatoriaus motina Hamyda Bano. (Kalifas, Brangakmenis ir Chedivas buvo pats imperatorius.) Jei šios kilmingos damos, anksčiau niekada nesidomėjusios nesama karaliene, ateina su ja susitikti į jos kambarius, rengiama kažkas svarbaus. Džodha sukaupė jėgas ir nuolankia poza, sudėjusi rankas ir nuleidusi akis, ėmė laukti.

Netrukus damos įplaukė į salę, nutaisiusios nuostabos ir paniekos minas. Bibi Fatimos, karalienės motinos patikėtinės ir aido, šį kartą nebuvo, mat ji neseniai pasimirė, be to, ponios tyčia atėjo be palydos, išskyrus Umarą Ajarą, kuris mokėjo laikyti liežuvį už dantų. Jos suglumusios apsidairė ir atsisuko į Ajarą pagalbos.

— Kur ji? — sušnypštė Hamyda Bano. — Išėjo iš kambario?

Umaras linktelėjo Džodhos pusėn. Karalienė motina apstulbo, o jaunesnė karalienė piktai supurškė ir atsisuko ten, kur rodė šnipas.

— Didžiai savo nuostabai, esu čia, — tarė karalienė Mariam uz Zamani per garsiai ir per lėtai, lyg kalbėtų su kvailu vaiku, — ir šnekuosi su moterimi, kurios nėra, kurios atvaizdas neatsispindi veidrodyje, kuri man atrodo kaip tuščia vieta ant kilimo. Aš čia su imperatoriaus motina, Išteisinimo Kupolo našle, buvusia mylima imperatoriaus Humajūno, Pasaulio Sergėtojo, kurio buveinė yra rojus, žmona, nes būgštaujame, kad imperatorių, mano didingąjį vyrą, jos garsųjį sūnų, tuoj gali apsėsti baisesnė būtybė už tave. Mūsų manymu, svetimšalis Vespučis, piktasis netikėlių arba velnio tarnas, pakerėjo jį, norėdamas sudrumsti mums ramybę ir mus nužeminti, ir kerai paveikė imperatoriaus vyriškumą, vadinasi, ir protą, taigi pavojus gresia visai karalystei, vadinasi, ir mums visoms. Apie kerus turėjai girdėti — atrodo, tai jau žino visas Sykris! Jie įgavo vadinamosios nuslėptosios princesės, Kara Kioz, pavidalą. Mes, mes pripažįstame... — Čia Amžinybės Marija užsikirto, nes tai, ką turėjo pasakyti, žeidė jos išdidumą. — ...kad kažkokiais savais sumetimais imperatorius tave mėgsta labiau už kitas moteris, — ji nepanorėjo ištarti „karalienes“, — ir viliamės, kad, suprasdama jam iškilusią grėsmę, atliksi pareigą. Atvirai kalbant, norime, kad panaudotum visą savo galią ir išgelbėtum jį nuo apžavų — nuo geismo šiai pragaro demonei moters pavidalu, todėl atėjome čia tau padėti, išmokyti tave visų būdų, kuriais moteris įgyja valdžią vyrui, dalykų, kurių imperatorius, būdamas vyras, negali žinoti, taigi neperdavė ir tau, absurdiškam, o dabar, regis, ir beveik neįžiūrimam kūriniui. Žinom, kad perskaitei daug knygų ir, be abejo, įsidėjai į galvą, kas jose parašyta. Bet esama dalykų, kurie knygose neaprašyti ir perduodami iš lūpų į lūpas, pašnibždom persakomi motinos dukteriai nuo amžių pradžios. Padaryk tai, ir jis vėl bus tavo vergas, ir velnias Fatehpur Sykrio valdovo nenugalės. Mes neabejojame, jog ji yra pagiežingas praeities vaiduoklis, kerštinga šmėkla, pasipiktinusi ilga tremtimi, ir jos tikslas — grąžinti imperatorių laike atgalios, užvaldyti jį ir sunaikinti visų nelaimei. Šiaip ar taip, jei įmanoma, būtų geriau, kad Hindustano imperatorius, apreiškimo ir tikrovės karalius, nesutepto kūno gyventojas, tikėjimo ir dangaus skliauto valdovas nepamestų galvos dėl persimetėlės ir dar velionės savo senelio sesers šmėklos.