Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Ne, ji nepadarė jam nieko blogo, jis nesutiks nė su vienu taip tvirtinančiųjų. Jam neatrodė nedora nei ji, nei žmogus, kuris ją čia atgabeno. Kaip galima smerkti tokią narsią nuotykių ieškotoją? Tokių moterų kaip Kara Kioz jis niekada nebuvo sutikęs, ji pati kūrė savo gyvenimą nepaisydama galiojančios tvarkos, vien savo valios jėga, taigi buvo moteris, prilygstanti karaliui. Tai buvo nauja jo svajonė, dar nesvajota moters galimybių vizija. Ji kėlė jam nerimą, jaudino jį, svaigino, užvaldė. Taip, Kara Kioz buvo nepaprasta; imperatoriaus nuomone, Vespučis, arba Mogoras dėl Amorė, irgi. Imperatorius jį išbandė ir nutarė, kad vaikinas turi daug privalumų. Jis ne priešas. Jis numylėtinis. Jis nusipelnė pagyrimų, o ne priekaištų.

Akbaras vėl nukreipė mintis tinkama linkme. Jis nėra tobulas žmogus, taip sako pataikūnai, o Abūl Fazlo meilikavimai įpainiojo jį, pasak Mogoro dėl Amorės, į paradoksų voratinklius. Aukštinti žmogų beveik kaip Dievą ir suteikti jam absoliučią valdžią įrodinėjant, kad likimo šeimininkai — žmonės, o ne dievai, yra prieštara, nereikėtų ilgai aiškintis, kad tai suprastum. Be to, tikėjimo kišimosi į žmonių reikalus įrodymų aplink kaip prisėta. Jis neužmiršo seserų angeliškais balsais, Tanos ir Riri, savižudybės — užuot atsisakiusios savo tikėjimo nuostatų, jos pasirinko mirtį. Jis nenori būti dieviškas. Jei niekada nebūtų buvę Dievo, pamanė imperatorius, gal būtų buvę lengviau suvokti, kas yra gėris. Garbinimas, savęs išsižadėjimas Visagalio akivaizdoje tik trukdo susikaupti, yra apgaulingas pėdsakas. Gėris, kad ir kas tai būtų, nėra ritualai, buka pagarba dievybei, o veikiau lėtas, nerangus, klaidomis nužymėtas vieno ar daugelio žmonių kelio tiesimas.

Ir vėl jis iškart įsivėlė į prieštarą. Nenori būti dieviškas, bet mano, kad jo valdžia, jo absoliuti valdžia, teisinga, o kai taip manai, keista mintis apie nepaklusnumo gėrį, kažkaip įsismelkusi į galvą, yra ardomoji. Jis įgijo teisę į žmonių gyvybes juos užkariavęs. Tai neišvengiama išvada, kurią turi prieiti kiekvienas blaiviai mąstantis valdovas: galia yra teisi, o visa kita, kad ir ši begalinė meditacija apie dorybę, tik puošmena. Nugalėtojas yra dorybingas, ir šiais žodžiais pasakyta viskas. Skirtumai išlieka, bus mirties bausmių ir savižudybių, bet neramumus galima numalšinti ir jo kumštis pajėgus tai padaryti. Bet kaip tada vidinis balsas, kiekvieną rytą šnibždantis apie visumos ir jos dalių darną, — ne kvailas mistikų teiginys „visi žmonės yra viena“, o keistesnė idėja. Kad nesantaika, skirtybės, nepaklusnumas, prieštaravimai, nepagarba, klaidatikystė, įžūlumas, net akiplėšiškumas gali būti gėrio šaltiniai. Tokios mintys karaliui netinka.

Jis mąstė apie tolimus svetimšalio pasakojimo kunigaikščius. Jie irgi teigė, kad į savo žemes turi tik nugalėtojo, o ne Dievo duotą teisę. Jų filosofai irgi manė, kad savo amžiaus, miesto, gyvenimo, Bažnyčios centre yra žmogus. Bet jie kvailai priskyrė žmogaus žmogiškumą Dievui, jiems reikėjo Dievo pritarimo ir jų argumentų patvirtinimo šiuo klausimu, svarbiuoju žmogaus klausimu, nors išsivertė be tokios paramos, spręsdami ne tokį svarbų valdžios klausimą. Kokie jie susipainioję ir kokie menki, valdo kažkokį miesteliūkštį Toskanoje ar Romos vyskupiją, o kokie pasipūtę. Jis valdo beribę visatą ir mato aiškiau už juos. Ne, pasitaisė, ne aiškiau, taip teigdamas atrodo it nepakantus siauraprotis. Mogoras buvo teisus. Žmonių padermės prakeiksmas — ne kad esame tokie skirtingi bet kad esame tokie panašūs.

Ant kilimais užtiestų grindų liejosi dienos šviesa, ir jis atsistojo. Laikas pasirodyti žmonėms prie džarokhos [* Langas su grotelėmis. Valdovas pagal paprotį kasdien pasirodo pro jį žmonėms, kad jie įsitikintų, jog jis sveikas ir gyvas] , kad jie jį pagarbintų. Šiandien žmonės nusiteikę šventiškai — ir ši savybė, šis gebėjimas linksmintis juos sieja su to kito miesto, kurio gatvėmis jis vaikšto per sapną, gyventojais, — juk imperatoriaus gimtadienis, spalio penkioliktoji, ir jo didenybė bus sveriamas dvylika kartų, be kitų daiktų, į kitą svarstyklių lėkštę prikrovus aukso, šilko, kvepalų, vario, lydyto sviesto, geležies, grūdų ir druskos, o haremo moterys nusiųs dovanų kiekvieniems namams. Kiekvienas gyvulių augintojas gaus tiek avių, ožkų ir vištų, kiek karaliui sukako metų. Bus paleista į laisvę daug gyvulių iš skerdyklos savarankiškai manytis. Vėliau hareme jis dalyvaus mazgo užrišimo ant gyvenimo virvelės — joje pažymimas jo amžius — ceremonijoje. Be to, šiandien jis turės nuspręsti, ką daryti su svetimšaliu, tvirtinančiu, kad jis yra Meilės Mogolas.

Imperatoriaus jausmai šiam žmogui buvo daugialypiai: svetimšalis jį linksmino, domino, nuvylė, stebino, stulbino, traukė, erzino, teikė malonumą, trikdė, kėlė įtarimą ir nuobodulį, žadino švelnumą ir vis labiau, reikia pripažinti, patiko ir žavėjo. Vieną dieną valdovas suprato, kad tokius jausmus tėvai jaučia vaikams, nors sūnūs retai būdavo verti jo meilės, o apvildavo, nuliūdindavo ir keldavo įtarimą nuolat. Sosto įpėdinis rengė prieš jį sąmokslus beveik nuo pat lopšio, visi trys sūnūs buvo išgamos, o žmogus, papasakojęs Kara Kioz istoriją, visada elgdavosi pagarbiai, buvo neginčijamai protingas, akivaizdžiai bebaimis, be to, puikus pasakotojas. Pastaruoju metu Akbaras pradėjo puoselėti beveik skandalingą ketinimą dėl Vespučio, kuris jam darėsi vis mielesnis ir taip puikiai pritapo prie dvaro gyvenimo, kad dabar beveik visiems atrodė teisėtai čia įsikūręs. Princas Salymas jo nekentė, kaip ir religinis fanatikas Badajuni, kurio slapta piktų imperatoriaus užsipuldinėjimų knyga kasdien storėjo, o jos autorius vis plonėjo, bet tokie priešininkai darė svetimšaliui garbę. Imperatoriaus motina ir karalienė Mariam uz Zamani, jo nepramanyta vyriausioji žmona, irgi vaikino neapkentė, bet joms trūko fantazijos ir abi nepripažino svajonių pasaulio brovimosi į tikrovę.

Beveik skandalingas ketinimas dėl Vespučio jau kuris laikas nedavė Akbarui ramybės, ir jis nutarė išbandyti svetimšalį, patikėdamas jam tvarkyti kai kuriuos valstybės reikalus. Geltonplaukis „Mogolas“ beveik iškart perprato sudėtingą imperijos valdymo sistemą, sąlygojančią jos gyvavimą, — mansabdari, rangų piramidę; kiekvienas turintis rangą asmuo prireikus pristatydavo tam tikrą skaičių — nelygu kategorija — raitų kareivių, o mainais gaudavo naudotis leną. Per kelias dienas jis išmoko vardus visų imperijos mansabdarų — o pareigūnų rangų buvo trisdešimt trys, nuo karalaičių, kurie vadovavo dešimčiai tūkstančių vyrų, iki žemo rango dešimties kareivių vadų, — be to, pasidomėjo kiekvieno lenininko veikla, todėl galėjo patarti imperatoriui, kuriuos mansabdarus verta paaukštinti, o kuriems reikalavimai per dideli. Tai svetimšalis pasiūlė Akbarui iš esmės pakeisti sistemos, kuri lems imperijos stabilumą šimtą penkiasdešimt metų, struktūrą. Iš pradžių dauguma mansabų [* Tarnyba, pareigos (urdu) - Mogolų karinis laipsnis ir rangas. Mansabda- ras - asmuo, turintis tokį rangą] buvo atiduota arba turaniams, Mogolams giminiškų Centrinės Azijos tautų atstovams, kilusiems iš Ferganos ir Andižano apylinkių, arba persams. Tačiau Akbaras, įkalbėtas Mogoro, įtraukė kitas tautas: radžpūtus, afganus, Indijos musulmonus, ir pagaliau nė viena etninė grupė nebesudarė daugumos. Turaniai tebevyravo, bet po didžiosios reformos jiems bebuvo skirta ketvirtadalis postų, todėl nė viena grupė negalėjo kitoms diktuoti sąlygų, visos buvo priverstos sutarti ir bendradarbiauti. Sulh-i-kul [* Visuotinė taika (urdu)] . Tvirta taika, sąlygota organizavimo.