Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Vadinasi, jis turi kitų talentų, ne tik fokusininko ir pasakotojo. Imperatorius, maloniai nustebintas, išmėgino vyruko sportinius ir karinius įgūdžius ir sužinojo, kad atvykėlis moka joti nepabalnotu žirgu, taikliai šaudyti iš lanko, o kardu švaisto net miela žiūrėti. Sporto aikštelėse ir mūšio laukuose tokių paieškoti reikia, gabumais kalboms jis jau seniai garsėjo, o netrukus puikiai išmoko ir populiariausių stalo žaidimų, kaip antai landai mandal [* Akbaro sugalvotas kauliukų žaidimas šešiolikai žmonių] ir gandžyfą, kurią pagyvino spėlionėmis, kokie Sykrio didikai pavaizduoti spalvotuose kortų paveiksliukuose. Ašvapatu žirgų valdovas, stipriausia korta, žinoma, yra pats imperatorius. Dhanpati, lobių valdovas, be abejo, finansų ministras radža Todaras Malis, o Tijapati, moterų valdovė, suprantama, Džodha Bai. Radža Manas Singhas buvo Dalpati, kariuomenės valdovas, o Byrbalis, visų mylimiausias, pirmas tarp lygių, turbūt Garhpati , tvirtovės valdovas. Akbarą didžiai linksmino šie savotiški palyginimai.

— O tu, Meilės Mogolai, — tarė jis, — manau, esi Asrpati. — Taip vadinosi džinų valdovas, fokusininkų ir burtininkų karalius.

Tada svetimšalis išdrįso pasakyti:

— O Ahipati, gyvačių valdovas, Džahanpanah... ar tai ne sosto įpėdinis princas Salymas?

Trumpai tariant, šis žmogus turėjo įvairių privalumų, o tai pagrindinis reikalavimas žmogui, užimsiančiam aukštą padėtį visuomenėje.

— Pasakojimai gali palaukti, — pasakė jam imperatorius. — Tau reikia perprasti čionykštę tvarką.

Taigi Mogoras dėl Amorė iš pradžių buvo nusiųstas pas radžą Todarą Malį, paskui pas radžą Maną Singhą mokytis finansų ir valdymo paslapčių, o kai Byrbalis išjojo į vakarus, kur stūksojo Citorgarho ir Mehrangarho, Adžmero ir Džaisalmero tvirtovės, patikrinti imperijos valdinių ir sąjungininkų tuose kraštuose, svetimšalis lydėjo jį kaip pirmasis padėjėjas ir grįžo akis išplėtęs — taip jį apstulbino imperatoriaus galia, išvydus neįveikiamas tvirtoves-rūmus, kurių valdovus paklupdė karalių karalius. Mėnesiai virto metais, ir visiems pasidarė aišku, kad aukštas geltonplaukis vyrukas jau ne svetimšalis. Meilės Mogolas tapo Didžiojo Mogolo patarėju ir patikėtiniu.

— Beje, saugokis to gyvačių valdovo, — perspėjo imperatorius. — Peilis, kurį jis svajoja įsmeigti į nugarą man, gali įsmigti į tavąją.

Paskui žuvo Byrbalis.

Imperatorius kaltino save, kad patenkino draugo prašymą ir pavedė jam vadovauti kariuomenei. Bet Byrbalį afganų iliuminatų, raušanajų sektos, sukilimas įžeidė asmeniškai — dėl imperatoriaus. Jų vadas pranašas Bajazidas sumaišė hinduizmą su islamu ir pagamino panteistinį amoralumo troškinį. Byrbalis pasišlykštėjo. „Jeigu Dievas yra visur, visi veiksmai yra dieviški, o jei visi veiksmai yra dieviški, išnyksta skirtumas tarp teisingų ir klaidingų, gerų ir blogų darbų, vadinasi, galime daryti, ką norime? — šaipėsi jis. — Džahanpanah, atleiskit man, bet šis nususęs kareiva iš jūsų juokiasi. Jis pagrobė jūsų troškimo rasti visų tikėjimų tikėjimą grožį ir pavertė jį bjaurumu, kad iš jūsų pasityčiotų. Vien už tokį beatodairiškumą reikia jį sutramdyti, net jei neplėšikautų kaip koks barbaras. Žinoma, grobti, jo nuomone, galima, nes raušanajai — Dievo išrinktieji ir paveldės žemę, taigi, jei jie nori pasiimti palikimą šiek tiek anksčiau, kas drįs pasakyti, kad neturi teisės?“

Mintis, kad plėšikauti — religinė pareiga, kad taip išrinktieji pasiima, ką jiems dovanojęs Viešpats, afganų kalniečių gentims labai patiko, ir sekta sparčiai augo. Paskui Bajazidas staiga mirė, ir vietoj jo raušanajams ėmė vadovauti šešiolikmetis Džalaludynas, jauniausias velionio sūnus. Byrbaliui dėl tokių įvykių kraujas užvirė, nes imperatoriaus Akbaro vardas irgi buvo Džalaludynas ir šis sutapimas smarkiai padidino raušanajų įžūlumą. „ Džahanpanah, metas atsakyti į šiuos įžeidimus, kaip jie nusipelnė“, — tarė jis. Akbaras, pralinksmintas tokio nekariško įtūžio, leido Byrbaliui elgtis kaip tinkamam. Bet svetimšalis Mogoras dėl Amorė Byrbalio nelydėjo. „Jis nepasiruošęs karui su afganais, — paskelbė imperatorius Asmeninių audiencijų rūmuose, visiems juokiantis. — Jis turi likti čia, dvare, nes mums reikia draugijos.“

Tačiau sukilimas buvo rimtas dalykas. Kalnų keliai pasidarė beveik nepereinami. Byrbalis, vos spėjęs atvykti iliuminatų pamokyti, buvo iš pasalų užpultas Malandrajaus perėjoje. Vėliau pasklido piktavališkos kalbos, kaip didis ministras mėgino išsukti kailį bėgdamas nuo savo kariuomenės, bet imperatorius patikėjo gandais apie išdavystę. Jis įtarė, kad prikišo nagus sosto įpėdinis, tačiau nieko negalėjo įrodyti. Byrbalio lavonas dingo. Buvo išžudyta aštuoni tūkstančiai jo vyrų.

Po katastrofos Malandrajaus perėjoje imperatorius ilgai sielvartavo, atsisakė valgyti ir gerti, prislėgtas netekties. Jis parašė eilėraštį kritusiam draugui atminti. Byrbali, dalijai bejėgiams, ką galėjai . Dabar esu bejėgis, bet nieko man nebeturi Pirmą ir paskutinį kartą rašė pirmuoju asmeniu, ne kaip karalius, o kaip žmogus, apraudantis mylimą žmogų. Gedėdamas Byrbalio, jis pasiuntė iš pradžių Todarą Malį, paskui Maną Singhą sutramdyti raušanajų. Sykrio rūmuose jam visur vaidenosi ertmės, tuščios vietos vietoj trijų iš jo Devynių Brangakmenių, kurių negalėjo pakeisti menkesni žmonės. Imperatorius dar labiau suartėjo su Abūl Fazių ir dar labiau juo pasikliovė. O paskui jam toptelėjo mintis, beveik skandalinga mintis, ir jis rūpestingai ją tebesvarstė, aštuoniems mėnesiams praėjus po Byrbalio mirties, per savo keturiasdešimt ketvirtąjį gimtadienį, eidamas svertis prie karališkųjų svarstyklių.

Klausimas, į kurį jis ieškojo atsakymo, buvo toks: ar suteikti svetimšaliui Mogorui dėl Amorei, dar vadinamam Nikolu Vespučiu, pramanytų istorijų pasakotojui, piktinamai besiskelbiančiam jo dėde, pasirodžiusiam tokiu puikiu valdytoju ir patarėju, jo taip netikėtai pamėgtam, sūnaus garbės vardą? Farzando titulas buvo rečiausiai suteikiamas ir labiausiai trokštamas garbės vardas imperijoje, kiekvienas jį gavęs iškart tapdavo imperatoriaus artimuoju. Ar šis jaunas nenaudėlis, veikiau jo jaunesnis brolis negu vaikas (ar dėdė), nusipelnė tokio didelio apdovanojimo? Ir — ne mažiau svarbu — kaip bus vertinamas toks paskyrimas?

Jis pasirodė prie džarokhos, ir minia džiaugsmingai jį pasveikino. Meilės Mogolą, mąstė Akbaras, žmonės irgi mėgsta. Imperatorius spėjo, kad vyruko populiarumą lemia ne tik Kara Kioz istorija, bet ir kurtizanių buveinės prie ežero, Skandos namų, kuriuose viešpatauja Giltinė ir Pagalvė, sėkmė, tačiau nuslėptoji princesė nepaneigiamai tapo sostinės legendų personaže ir žmonių domėjimasis ja nemažėjo. Žmonės irgi žinojo, kad karalaičiai nepateisino vilčių, taigi dinastijos ateitis neaiški. Pasak legendos, Mogolų protėvis Timūras, tuo metu smulkus plėšikėlis, keliavo apsimetęs kupranugarių piemeniu, kai jį užkalbino elgeta fakyras, prašydamas duonos ir vandens. „Jei mane pamaitinsi, padovanosiu tau karalystę“, — pažadėjo fakyras, atsivertėlis iš islamo į hinduizmą. Timūras davė jam ko prašomas, paskui fakyras užmetė ant jo apsiaustą ir pradėjo atgalia ranka pliaukšėti per užpakalį. Po vienuolikos smūgių Timūras įsiutęs nusimetė apsiaustą. „Jei būtum ilgiau pakentęs mušimą, — tarė fakyras, — tavo dinastija būtų išsilaikiusi ilgiau. O dabar ji baigsis vienuoliktuoju palikuonimi.“ Imperatorius Akbaras buvo aštuntasis Timūro Šlubio palikuonis, taigi, anot legendos, Mogolai ramiai sėdės Hindustano soste dar tris kartas. Bet su devintąja karta yra keblumo. Ir aštuoniolikmetis, ir penkiolikmetis, ir keturiolikmetis — girtuokliai, be to, vienas — epileptikas, o sosto įpėdinis — ką pasakysi apie sosto įpėdinį? — siaubas, ir tiek.