Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Valdovas susaistytas ne draugystės ir ne keršto įstatymų. Valdovas turi atsižvelgti į karalystės gerovę. Akbaras žinojo, kad du iš trijų sūnų netinkami paveldėti sostui, nes dėl girtuokliavimo ir ligų veikiausiai greitai mirs. Liko tik Salymas; kad ir ką jis padarė, dinastija neturi nutrūkti. Todėl Akbaras pasiuntė pas Salymą žygūnus, žadėdamas nekeršyti už Abūl Fazlo mirtį ir prisiekinėdamas amžiną meilę savo pirmagimiui. Salymas padarė išvadą, kad Abūl Fazlo nužudymas pateisintas. Dabar, kai to dručkio landūno atsikratyta, tėvas laukia jo išskėstomis rankomis. Salymas pasiuntė Akbarui dovaną, tris šimtus penkiasdešimt dramblių Dramblių Karaliaus pykčiui numalšinti. Paskui sutiko grįžti į Sykrį ir senelės Hamydos Bano namuose puolė tėvui į kojas. Imperatorius pakėlė Salymą, nusiėmė turbaną ir uždėjo sosto įpėdiniui ant galvos rodydamas, kad nepyksta. Salymas apsiverkė. Tiesą sakant, apgailėtinas jis buvo jaunuolis.

Tačiau Salymo mokytojas Badajuni buvo įmestas į nešvariausią giliausio požeminio Fatehpur Sykrio kalėjimo kamerą, ir niekas, nei vyras, nei moteris, išskyrus sargus, jo gyvo nebematė.

***

Po Abūl Fazlo mirties imperatorius sugriežtėjo. Jam lemta nustatyti, kaip žmonės turi gyventi, o jis per ilgai nepaisė šios pareigos. Jis uždraudė prasčiokams parduoti vyną, jei jo nepaskyrė gydytojas. Jis ėmėsi žygių prieš didžiulius prostitučių spiečius, lakstančius po sostinę kaip skėriai, iškeldino jas į Velnio miesteliu pavadintą gyvenvietę atokiau nuo miesto ir įsakė užrašyti kiekvieno ten einančio vyro pavardę ir adresą. Jis smerkė jautienos, svogūnų bei česnakų valgymą ir patarė valgyti tigro mėsą, kad žmonės būtų narsesni. Jis paskelbė, kad kiekvienas gali nevaržomai išpažinti tokią religiją, kokią nori, kad galima statyti šventyklas ir mazgoti lingas [* Falo atvaizdas. Tokiu pavidalu garbinamas dievas Šiva] , bet barzdų nemėgo, nes barzdų žėlimą skatina sėklidžių veikla, todėl jos neauga eunuchams. Jis uždraudė vaikų santuokas, smerkė našlių deginimą ir vergiją, liepė neapsiplauti po sueities. O svetimšalį jis išsikvietė prie Anūp Talao tvenkinio, kurio vanduo neramiai bangavo, nors vėjo nebuvo, — tai reiškė, kad tvarka ir ramybė suardyta.

— Tave vis dar gaubia per daug paslapčių, — irzliai pasakė imperatorius. — Mes negalime pasitikėti žmogumi, kuris nesuveda savo istorijos galų su galais. Taigi papasakok mums viską, būk atviras, o paskui mes nuspręsime, ką su tavimi daryti ir koks likimas tau skirtas, aukštyn į žvaigždes ar žemyn į dulkes. Aiškiai, dabar. Nieko nepraleisk. Šiandien bus priimtas nuosprendis.

— Gali būti, kad tai, ką pasakysiu, nepatiks jūsų didenybei, — atsakė Mogoras dėl Amorė, — nes kalbėsiu apie Mundus Novus , Naująjį pasaulį, ir permainingą laiko pobūdį toje beveik neištirtoje žemėje.

***

Anapus vandenyno, Naujajame pasaulyje, įprasti erdvės ir laiko dėsniai negalioja. Erdvė gali vieną dieną smarkiai išsiplėsti, kitą — susitraukti, todėl sausumos pasidaro dukart daugiau arba dukart mažiau. Skirtingi tyrinėtojai apie atrastųjų žemių dydį, gyventojų būdą ir šio pasaulio ketvirčio elgseną pasakodavo visiškai priešingus dalykus. Buvo pranešta apie skraidančias beždžiones ir upės ilgumo gyvates. Laikas visiškai netvarkingas. Jis užgaidžiai bėga arba užgaidžiai slenka, o tarpais — nors tokiems reiškiniams apibūdinti šis žodis nelabai tinka — ima ir sustoja. Nedaugelis tenykščių gyventojų, išmokusių Europos kalbų, patvirtino, kad jų pasaulis nesikeičia, tai stingulio vieta už laiko ribų , ir jiems taip labiausiai patinka. Galimas daiktas, — kai kurie filosofai tai rėksmingai įrodinėjo, — kad į Mundus Novus laiką kartu su įvairiomis ligomis atvežė Europos keliautojai ir naujakuriai, todėl jis sutriko. Dar neprisitaikė prie naujų aplinkybių. „Laikui bėgant, — kalbėjo Mundus Novus žmonės, — — laikas atsiras.“ Tačiau kol kas reikėjo taikstytis su Naujojo pasaulio laikrodžių nepatikimumu. Didžiausias šio chronologinio netikrumo padarinys buvo skirtingas laiko bėgimo greitis įvairiems žmonėms, net vienoje šeimoje. Vaikai sendavo greičiau už tėvus ir atrodydavo už juos vyresni. Vieniems užkariautojams, jūrininkams ir naujakuriams dieną laiko nuolat trūkdavo, o kiti jo neturėjo kur dėti.

Imperatorius, klausydamasis Mogoro dėl Amorės pasakojimo, suprato, kad tokių egzotiškų ir antgamtiškų Vakarų kraštų nuobodūs rytiečiai niekada nesupras. Rytuose vyrai ir moterys sunkiai dirba, gerai ar blogai gyvena, gražiai ar negražiai miršta, turi tikybas, kurios skatina didį meną, didžią poeziją, didžią muziką, teikia šiokią tokią paguodą ir smarkiai supainioja. Trumpai drūtai, įprastas žmogaus gyvenimas. Bet pasakiškuose Vakaruose žmonės, matyt, linkę į isteriją — kaip ta raudalių isterija Florencijoje, — kuri ištinka jų šalis kaip epidemija ir nei iš šio, nei iš to viską pakeičia iš esmės. Pastaruoju metu ypatingos rūšies isteriją, tapusią jų istorijos varomąja jėga, sukėlė aukso garbinimas. Akbarui prieš akis iškilo Vakarų šventyklos iš aukso su auksiniais dvasininkais ir auksiniais tikinčiaisiais, atėjusiais melstis ir atnešusiais auksinių aukų auksiniam Dievui. Jie valgo auksą ir geria auksą, o kai verkia, per spindinčius skruostus teka išlydytas auksas. Auksas veja jų jūrininkus dar toliau į vakarus per vandenyną, nors gresia pavojus nukristi nuo pasaulio krašto. Auksas ir Indija , kurioje, jų nuomone, begalė aukso.

Indijos jie nerado, bet rado... tolesnius vakarus. Šiuose tolesniuose vakaruose jie rado aukso ir ieškojo daugiau, auksinių miestų ir auksinių upių, o rado dar neįtikinamesnius ir įspūdingesnius už pačius save, keistus nematytus vyrus ir moteris, kurie dėvėjo plunksnas, kailius ir kaulus, ir pavadino juos indėnais. Akbarą toks pavadinimas įžeidė. Vyrai ir moterys, aukojantys dievams žmones, vadinami indėnais! Kai kurie ano pasaulio indėnai buvo beveik laukiniai; ir net tuos, kurie įkūrė miestus ir imperijas, imperatoriaus nuomone, pražudė kraujo filosofija. Jų dievas buvo pusiau paukštis, pusiau gyvatė. Jų dievas buvo iš dūmų. Jų dievas buvo ropių ir kukurūzų dievas. Jie sirgdavo sifiliu ir manė, kad akmenys, lietus ir žvaigždės gyvi. Laukuose dirbdavo lėtai, net tingiai. Netikėjo permainomis. Šiuos žmones vadinti indėnais, kategoriška Akbaro nuomone, buvo taurių Hindustano vyrų ir moterų niekinimas.

Imperatorius suprato mintyse priėjęs ribą, kuriai peržengti jo supratimo ir domesio nebeužtenka. Buvo salų, vėliau virtusių žemynais, ir žemynų, kurie, pasirodo, buvo tik salos. Buvo upių, džiunglių, kyšulių, sąsmaukų ir kitokios velniavos. Gal tuose kraštuose buvo hidrų, grifų ar slibinų, saugančių milžiniškus lobius, kaip manoma, suverstus į krūvą džiunglių gilumoje. Tegu ispanai ir portugalai juos pasiima. Tiems kvailiems svetimšaliams pradėjo aiškėti, kad jie rado kelią ne į Indiją, o į kažką kitą, nei Rytus, nei Vakarus, kažką tarp Vakarų ir didžiosios Gangos jūros, legendinės lobių salos Taprobanės, Hindustano, Cipango ir Katajaus karalysčių. Jie sužinojo, kad pasaulis didesnis, negu manyta. Sėkmės bastantis po vandenyno salas ir žemynus, stimpant nuo skorbuto, ankilostomidozės, maliarijos, džiovos ir frambezijos. Imperatoriui jie visi įkyrėjo.

Ir vis dėlto ji, lengvabūdė Timoro ir Temudžino dinastijos princesė, Babaro sesuo, Chanzados sesuo, jo kraujo giminaitė, išvyko tenai. Nė viena moteris pasaulio istorijoje neatliko tokios kelionės. Dėl to jis ją mylėjo ir ja žavėjosi, bet sykiu neabejojo, kad kelionė per vandenyną buvo savotiškas merdėjimas, mirtis prieš mirtį, nes mirtis irgi yra išplaukimas iš pažįstamo pasaulio į nežinią. Ji išplaukė į netikrovę, į fantastinį pasaulį, kurį žmonės dar tebesvajojo. Jo rūmuose besivaidenanti šmėkla buvo tikresnė negu praeities moteris iš kūno ir kraujo, išsižadėjusi apčiuopiamo pasaulio dėl neįmanomos vilties, kaip kadaise išsižadėjo šeimos ir pareigos, savanaudiškai rinkdamasi meilę. Svajodama rasti kelią atgal į savo pradžią, susijungti su ankstesne savastimi, ji amžinai pražuvo.