Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

— Pirma, — tarė Man Bai, — jei dar kartą aplankysite tą šliundrą Giltinę, verčiau kasnakt prieš miegą apšarvuokite pimpalą, nes nežinosite, kurią naktį pasirinksiu kerštui. Antra, nenuleiskite akių nuo geltonplaukio svetimšalio, bjauriojo Giltinės meilužio, nes kol jis Sykryje, jūsų tėvas gali kuoktelėti ir atiduoti jam tai, kas teisėtai priklauso jums.

Po įvykių prie Anūp Talao imperatorius atsisakė minties suteikti Nikolui Vespučiui farzando, arba garbės sūnaus, titulą. Įsitikinęs ir šiek tiek pasišlykštėjęs sava svetimšalio istorijos versija, jis padarė išvadą, kad toks vaikas, amoralaus ryšio vaisius, negali būti pripažintas karališkosios šeimos nariu. Be abejo, Vespučis dėl to nekaltas ir nežino savo tikrosios kilmės, tačiau kad ir koks didelis jo žavesys ir talentai, vien dėl žodžio „kraujomaiša“ vyrukas netinka. Tokiam gabiam žmogui Sykryje tikrai būtų darbo, jei jis norėtų, ir imperatorius davė nurodymus rasti ir pasiūlyti tinkamą tarnybą, bet jų draugystė baigėsi. Lyg patvirtindamas sprendimų teisingumą, Anūp Talao vanduo vėl buvo ramus kaip paprastai. Umaras Ajaras pranešė Nikolui Vespučiui, kad jam leista likti sostinėje, bet uždrausta vadintis Meilės Mogolo pravarde. Jis privalo suprasti, kad ir artimas bendravimas su imperatoriumi jau praeityje. „Nuo šios dienos, — pranešė Ajaras, — tu būsi laikomas paprastu žmogumi.“

Valdovų kerštingumas begalinis. Net tokios didelės nemalonės Man Bai buvo per maža. „Jei imperatoriaus palankumas taip staiga virto pasibjaurėjimu, — samprotavo ji, — vadinasi, jis gali kaipmat apsigalvoti.“ Kol svetimšalis tebėra sostinėje, princo Salymo įpėdinystės teisė nėra garantuota. Didžiam jos pasipiktinimui, sosto įpėdinis nesiėmė žygių prieš nugalėtą varžovą, kuris atsisakė Akbaro pareigūnų pasiūlytos tarnybos ir, įsikūręs Skandos namuose su Giltine ir Pagalve, rūpinosi klientų pramogomis. Man Bai neslėpė paniekos. „Nedvejodamas nudėjote didįjį Abūl Fazlą, — pasakė ji, — tai kas jums trukdo susidoroti su šiuo sąvadautoju?“ Bet Salymas bijojo užsitraukti tėvo nemalonę ir nė piršto nepajudino. Paskui Man Bai pagimdė jam sūnų, princą Chusro, ir padėtis pasikeitė. „Dabar privalote apsaugoti ne tik savo, bet ir savo palikuonio ateitį“, — pareiškė Man Bai, ir šį kartą Salymas neturėjo ko atsakyti.

Mirė Tansenas. Nutilo gyvenimo muzika.

Imperatorius palydėjo draugo kūną į gimtąjį Gvalijarą, palaidojo greta jo mokytojo, fakyro šeicho Muhamado Gauso, kapo ir grįžo į Sykrį, apimtas nevilties. Viena po kitos jo ryškiosios žvaigždės geso. Gal jis neteisingai pasielgęs su Meilės Mogolu, mąstė grįždamas namo, ir Tanseno mirtis — bausmė. Žmogus nekaltas dėl savo gimdytojų piktadarybių. Be to, Vespučis įrodė ištikimybę imperatoriui atsisakydamas išvykti. Vadinasi, jis nėra tik prisitaikėlis bastūnas. Jis čia atkeliavo ketindamas pasilikti. Prabėgo daugiau kaip dveji ilgi metai. Ko gero, laikas grąžinti jam gerą vardą. Kai imperatoriaus vilkstinė slinko pro Hiran Mynarą ir kilo kalva prie rūmų, jis apsisprendė ir pasiuntė žygūną į Skaudos namus pakviesti svetimšalio rytą ateiti į pačysio kiemą.

Apsisaugoti nuo tokio atvejo Man Bai visuose miesto kvartaluose turėjo šnipų tinklą, ir, nepraėjus nė valandai po pasiuntinio atvykimo į Skandos namus, sosto įpėdinio žmona jau žinojo apie gresiančias permainas. Ji iškart nuėjo pas vyrą ir ėmė jį barti, kaip motina bara nusikaltusį vaiką.

— Šią naktį, — paliepė jam, — pasielkit kaip tikras vyras.

Valdovų kerštingumas begalinis.

***

Vidurnaktį imperatorius ramiai sėdėjo Panč Mahalio viršuje, prisimindamas garsiąją naktį, kai Tansenas Skandos namuose dainavo dypak ragą, kai užsidegė ne tik žiburiai, bet ir jis pats. Tą akimirką, kai mąstė apie šį įvykį, vandens pakraštyje toli apačioje pražydo raudonas ugnies žiedas, ir jis, valandėlę bukai paspoksojęs, suprato, kad tamsoje dega namas. Netrukus sužinojęs, kad iki pamatų supleškėjo Skandos namai, jis trumpam sunerimo ir ėmė svarstyti, ar tik ne ugnis jo mintyse sukėlė kitą, pavojingesnį gaisrą. Pamanęs, kad Nikolas Vespučis nebegyvas, labai nusiminė. Bet rūkstančiuose griuvėsiuose svetimšalio palaikų nebuvo. Tarp degėsių nerasta ir Giltinės bei Pagalvės lavonų; tiesą sakant, atrodė, kad visos viešnamio moterys ir jų klientai išsigelbėjo. Man Bai ne vienintelė Fatehpur Sykryje turėjo ilgas ausis. Giltinė per ilgai bijojo buvusios šeimininkės.

Išgirdęs apie svetimšalio dingimą, apie jo paslaptingą išnykimą iš degančio namo ir miestiečių kalbas apie jo antgamtines galias, imperatorius ėmė būgštauti, kad neatsitiktų blogiausia. „Dabar paaiškės, — mąstė jis, — ar tauškalai apie prakeikimą buvo pagrįsti.“

Rytą po gaisro kitame ežero gale buvo rastas paskandintas plokščiadugnis laivas Gundžaiš , vežiojęs ledą, su didžiule skyle dugne, iškapota įtūžusiu kirviu. Nikolas Vespučis, Meilės Mogolas, išvyko visam laikui, paspruko valtimi, o ne burtais, ir išsigabeno kartu abi moteris. Iš Kašmyro atplaukė ledo siunta, o valties nuplukdyti ją ežeru į Sykrį nebuvo. Teko panaudoti prabangesnes karališkąsias kelionines valtis, Asaiš ir Araiš , ir net mažiukė Farmaiš buvo prikrauta ledo gabalų iki vaterlinijos. „Jis baudžia mus vandeniu, — pamanė imperatorius. — Dabar, kai jis išvyko, mes jo trokšime.“ Kai, Man Bai prispirtas, atėjo princas Salymas kaltinti dingusios trijulės namo padegimu, imperatorius išvydo kaltę sūnaus veide taip aiškiai, lyg jam būtų ant kaktos parašyta, bet nieko nepasakė. Kas buvo, pražuvo. Jis paliepė netrukdyti svetimšaliui ir moterims iškeliauti, uždraudė juos persekioti, grąžinti ir nubausti už paskandintą laivą. Tegu išvyksta. Jis linki jiems sėkmės. Vyrui įvairiaspalvių odinių rombų apsiaustu, liesai kaip peilis ir apvalutei kaip sviedinys moterims. Jei pasaulis teisingas, jame atsiras ramus kampelis net tokiems sunkiai pritaikomiems žmonėms kaip šis trejetas. Vespučio istorija papasakota. Jis perėjo į tuščią puslapį po paskutinio puslapio, išėjo už ištapytų tikrojo pasaulio paraščių ir įžengė į mirusių gyvųjų, vargšų, kurių gyvenimas baigtas, nors jie tebekvėpuoja, visatą. Imperatorius ežero pakrantėje palinkėjo Meilės Mogolui laimingo pomirtinio gyvenimo ir neskausmingos mirties. Ir nusisuko.

Man Bai pasiuto, kad reikalas iki galo nepadarytas, ir tuščiai stūgavo reikalaudama kraujo.

— Pasiųskite žmones iš paskos jų užmušti, — suspiegė vyrui, bet šis ją nutildė ir pirmą kartą per savo nereikšmingą gyvenimą pasielgė kaip būdinga puikiam valdovui, kuriuo vėliau taps. Pastarųjų dienų įvykiai smarkiai sukrėtė Salymą, ir jo sieloje prabudo nauji troškimai, kurie suteiks jam jėgų užmiršti aikštingą jaunystę ir tapti subtiliu ir kultūringu žmogumi.

— Man žudymo dienos pasibaigė, — tarė jis. — Nuo šiol manysiu, kad svarbiau gyvybę išsaugoti negu sunaikinti. Niekada neprašyk manęs elgtis taip neteisingai.

Sosto įpėdinis požiūrį pakeitė per vėlai. Fatehpur Sykrio laukė pražūtis. Iš pat ryto imperatorius miegamajame išgirdo siaubo klyksmus, o nuneštas kalva žemyn pro vandentiekio kriokimą ir dar garsesnį šurmulį karavansarajuje išvydo, kad kažkas atsitiko ežerui. Lėtai, pamažu, žmogaus žingsnių tempu vanduo slūgo. Jis iškvietė garsiausius miesto inžinierius, bet jie negalėjo paaiškinti šio reiškinio. „Ežeras mus palieka“, — šaukė žmonės, auksinis gyvybės ežeras, kurį kadaise keliautojas, atvykęs saulėlydžiu, apsirikęs palaikė išlydyto aukso tvenkiniu. Be ežero ledo luitais iš Kašmyro į rūmus nebepateks tyras kalnų vanduo. Be ežero miestiečiai, kuriems Kašmyro ledo neišneša kišenė, neturės ko gerti, kuo skalbti, kur virti, o vaikai netrukus mirs. Dienos kaitra didėjo. Be ežero miestas buvo perdžiūvusi ir susitraukusi aižena. Vanduo tebeslūgo. Ežero mirtis reiškė ir Sykrio mirtį.