Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

***

Kelias į rytus jai buvo užkirstas. Dėl piratų keliauti jūra buvo per daug pavojinga. Ji sudegino tiltus į Osmanų pasaulį ir šacho Iš— mailio karalystę. Chorasane būgštavo būti pagrobta to, kas užėmė Šaibani Chano vietą. Nežinojo, kur yra Babaras, bet pas jį grįžti negalėjo. Genujoje, Andrėjos Dorijos namuose prie vandens, kur paprašytas ją nuvežė Agas Vespučis, ji nusprendė nesirinkti to paties kelio, kuriuo atvyko. Pasilikti irgi negalėjo, bijodama Florencijos rūstybės. Senas žilas jūrų vilkas Dorija, akivaizdžiai pasipiktinęs nauja, vyriška Kara Kioz ir Veidrodžio išvaizda, vis dėlto nutylėjo ir mandagiai jas priėmė — nes Kara Kioz dar sugebėjo priversti vyrus elgtis galantiškai, net vyrus, garsėjančius šiurkštumu ir žiaurumu, — ir patikino, kad florentiečiai joms nepadarys nieko blogo, kol jis jas saugo. Dorija pirmasis prabilo apie galimybę pradėti naują gyvenimą už vandenyno.

— Jei berberų piratų, kuriuos reikia išgalabyti, būtų mažiau, — tarė jis, — ko gero, pats galvočiau apie kelionę, sekčiau sinjoro Vespučio garsiojo pusbrolio pėdomis. — Tuo metu jis buvo nužudęs nemažai šių piratų, jo asmeniniame laivyne jau buvo dvylika laivų, daugiausia atimtų iš korsarų, o įgula klausė tik paties Dorijos. Tačiau tikru kondotjeru jis savęs nebelaikė, mat nemėgo kautis sausumoje. — Argalija buvo paskutinis iš mūsų, — paskelbė jis. — Aš esu tik blanki liekana. — Laisvalaikiu, nekariaudamas, jis vaidijosi Genujoje su varžovais iš Adornių ir Fregozių šeimų, mėginančių atimti iš jo valdžią. — Bet aš turiu laivus, — pasakė jis ir pridūrė, nesusivaldęs net damų draugijoje, gal kad damos buvo persirengusios jaunais vyrais, — o jie net pimpalų neturi, tiesa, Čeva?

Čeva Skorpionas, jo išsitatuiravęs padėjėjas, net paraudo ir nedrąsiai atsakė:

— Neturi, admirole, ar bent jau man nepavyko įžiūrėti.

Dorija nusivedė svečius į biblioteką ir parodė daiktą, kurio nė vienas, net Agas, nebuvo matęs, nors tas daiktas tiesiogiai siejosi su jo pusbroliu: benediktinų vienuolio Valdzėmiulerio iš Šen Djė Vogėzuose vienuolyno Cosmographiae Introductio [* „Kosmografijos įvadas“ (lot)] su didžiuliu žemėlapiu, kuris išlankstytas uždengė grindis, o jo pavadinimas buvo ne ką trumpesnis: Universalis Cosmographia Secundum Ptholoemaei Traditionem et Americi Vespucii Aliorumque Lustrationesy „Pasaulio geografija pagal Ptolemajo tradiciją ir Amerigo Vespučio bei kitų keliones“ Šiame žemėlapyje Ptolemajas ir Amerigas buvo pavaizduoti kaip gigantai, kaip dievai, žiūrintys į savo kūrinį, o ant didžiumos Mundus Novus — užrašytas žodis „Amerika“. „Nežinau pagrįstos priežasties, — rašė „Įvade“ Valdzėmiuleris, — nepritarti pavadinimui, išvestam iš Amerigo, atradėjo, įžvalgaus genijaus, vardo.“

Tai perskaitęs, Agas Vespučis labai susijaudino ir suprato, kad likimas per pusbrolį visą gyvenimą jį vedė į naują pasaulį, nors jis visada buvo stumk trauk ir laikė pašėlusį Amerigą palaido liežuvio pirkliu, kurio pasakojimų neverta imti už gryną pinigą. Jis menkai pažinojo Amerigą ir ne per daug stengėsi artimiau susipažinti, nes jie turėjo nedaug bendra. Bet dabar keliautojas Vespučis — įžvalgus genijus, kurio vardu pavadintas naujas pasaulis, taigi nusipelno pagarbos.

Lėtai, droviai, baisiai nerimaudamas ir nuolat kartodamas, kad jis iš prigimties sėslus, Agas pradėjo aptarinėti pusbrolio atradimų keliones su admirolu Dorija. Buvo ištarti žodžiai „Venesuela“ ir „Vera Krusas“ Tuo tarpu Kara Kioz tyrinėjo pasaulio žemėlapį. Nauji vardai jai skambėjo kaip užkeikimas, burtažodis, padėsiantis išsipildyti didžiausiam troškimui. Ji norėjo išgirsti vis daugiau. Valparaisas, Nombre de Diosas, „Ugniašikis“ Eskondidas, kalbėjo Agas. Jis ropojo grindimis ir skaitė. Tenočtitlanas , Kecalkoatlis , Teskatlipoka, Montesuma, Jukatanas, pridūrė Andrėja Dorija, paskui dar Espanjola, Puerto Rikas, Jamaika, Kuba, Panama.

— Šie niekada negirdėti žodžiai, — įsiterpė Kara Kioz, — man rodo kelią namo.

Argalija buvo nebegyvas („Bent jau žuvo gimtajame mieste, gindamas mylimąją“, — pasakė Dorija šiurkščią epitafiją ir pagerbė velionį, pakeldamas taurę vyno), Agas buvo varganas tokio žmogaus pakaitalas, bet Kara Kioz suprato, kad geresnio neturi. Į paskutinę kelionę ji leisis su Agu ir su Veidrodžiu. Tai bus paskutiniai jos sergėtojai. Iš Dorijos jie sužinojo, kad dauguma į vakarus plaukiančių jūrininkų, Ispanijos bei Portugalijos valdovai irgi, tiki netrukus rasią kelią į Indiją, tinkamą laivuoti sąsiaurį į Gangos jūrą per Mundus Novus žemyną. Daugelis karštligiškai ieško šio sąsiaurio. Kol kas Espanjolos ir Kubos kolonijose gyventi saugu, naujojoje vietoje, Panamoje, turbūt dar saugiau. Šiuose kraštuose dauguma indėnų, milijonas Espanjoloje, per du milijonus Kuboje, sutramdyti. Daugelis jų atsivertė į krikščionybę, nors krikščionių kalbų nemoka. Pakrantės linija saugi, ir net centrinės sritys įsavinamos. Turint pinigų, galima gauti kajutę karavelėje, išplaukiančioje iš Kadiso ar Palos de Mogero.

— Tai vyksiu, — rimtai paskelbė princesė, — ir lauksiu. Ir kelias į Naująjį pasaulį, kurio taip uoliai ieško tiek daug puikių vyrų, tikrai bus rastas. — Ji stovėjo, atkišusi per alkūnes sulenktas rankas, o veidas spindėjo tokia nežemiška šviesa, kad Andrėjai Dorijai pasirodė panaši į patį Kristų, į Nazarietį, darantį stebuklus, dauginantį duoną ir žuvis ar prikeliantį Lozorių iš mirusiųjų. Kara Kioz veidas atrodė nuvargęs nuo tada, kai ji žavėjo Florenciją, o dabar dar labiau apniukęs iš sielvarto ir netekties. Galios silpo, bet ji ketino paskutinį kartą jomis pasinaudoti kaip niekada anksčiau ir stumtelėti pasaulio istoriją ta kryptimi, kuria jai reikia. Ji kerais ir savo valia sukurs sąsiaurį. Andrėja Dorija pažvelgė į jauną moterį gelsvai žalia tunika ir kelnėmis, trumpais juodais plaukais, pasišiaušusiais aplink galvą it tamsi aureolė, ir buvo nugalėtas. Jis puolė prieš ją ant kelių, pasilenkė paliesti jos zomšinio bato ir valandėlę klūpojo nulenkta galva. Vėlesniais metais Dorija, sulaukęs žilos senatvės, kasdien galvodavo, ką padarė, svarstydamas, ar atsiklaupė prašyti palaiminimo, ar jį duoti, ar norėjo ją pagarbinti, ar apginti, žavėtis ja paskutiniuose šlovės spinduliuose ar atkalbėti nuo tokio likimo. Pagalvojo apie Kristų Getsemanės sode ir kaip Jis atrodė apaštalams, ruošdamasis mirti.

— Mano laivas nugabens jus į Ispaniją, — tarė jis.

***

Rytą baltame rūke „Kadolinas“, legendinis karinis piratų laivas, išplaukė iš naujojo šeimininko Andrėjos Dorijos doko Fasole su trim keleiviais, Čeva Skorpionu prie vairo ir plevėsuojančia Genujos vėliava — Šventojo Jurgio kryžiumi. Atsisveikinant Andrėjai Dorijai pavyko sutramdyti jausmus, andai jį parklupdžiusius.

— Veiksmo žmogaus biblioteka mažai naudojama, — pasakė jis Kara Kioz, — bet tu suteikei prasmę mano knygoms.

Jis nujautė, kad princesė, perskaičiusi Cosmographiae Introductio ir peržiūrėjusi didįjį Valdzėmiulerio žemėlapį, pati įžengė į knygą, iš žemės, oro ir vandens pasaulio persikėlė į popieriaus ir rašalo visatą, kad ji perplauks vandenyną ir atsidurs ne Mundus Novus Espanjoloje, bet istorijos puslapiuose. Buvo tikras, kad šiame ar Naujajame pasaulyje jos nebepamatys, nes mirtis tupi jai ant peties kaip sakalas; kurį laiką mirtis keliaus su ja, kol neteks kantrybės, kol kelionė įkyrės.

— Sudiev, — tarė ji ir ištirpo baltumoje. Čeva laiku parplukdė „Kadoliną“ į Fasolą tokia mina, lyg paskutiniai džiaugsmo pėdsakai būtų visam laikui dingę iš jo gyvenimo. Beveik po dvejų metų Dorija išgirdo naujieną, kad Magelanas atrado audringą sąsiaurį, ir jūrininkai, kuriems pasiseks, galės apiplaukti pietinį Naujojo pasaulio galą. Jis sapnavo košmarus, kad gražioji princesė žuvo Magelano sąsiauryje kartu su palydovais. Per visą ilgą gyvenimą Genujoje jo nepasiekė žinia, kur ji ir koks jos likimas. Tačiau, praėjus penkiasdešimt ketveriems metams po nuslėptosios princesės išplaukimo iš Italijos, jaunas geltonplaukis sukčius, ne vyresnis kaip dvidešimties, prisistatė prie Dorijos vilos vartų, teigdamas esąs jos sūnus. Tuo metu Andrėja Dorija buvo jau trylika metų miręs, namas priklausė jo brolio anūkui Džovaniui, Melfio kunigaikščiui, garsiosios Dorijų-Pamfilijų-Landžių giminės pradininkui. Jei Džovanis kada ir buvo girdėjęs pražuvusios Timūro ir Temudžino dinastijos princesės istoriją, seniai buvo ją pamiršęs ir įsakė vyti driskių šalin. Tada jaunasis Nikolas Antoninas Vespučis, pavadintas dviejų geriausių tėvo draugų vardais, iškeliavo pamatyti pasaulio, tai šen, tai ten įlipdamas į laivą, kartais kaip įgulos narys, kartais kaip nerūpestingas zuikis, išmoko daug kalbų, įgijo įvairių įgūdžių, ne vien teisėtų, ir pats sukaupė daugybę istorijų: apie išsigelbėjimą nuo Sumatros kanibalų, apie Brunėjaus perlus sulig kiaušiniu, apie bėgimą nuo Siuleimano Puikiojo Volgos upe į Maskvą žiemos metu, apie Raudonosios jūros perplaukimą virvėmis suraišiotu burlaiviu, apie poliandriją vienoje Mundus Novus dalyje, kur moterys turi po septynis aštuonis vyrus ir nė vienas vyras neturi teisės vesti skaistuolės, apie kelionę į Meką apsimetus musulmonu, apie laivo, kuriuo plaukė didysis poetas Kamoinsas, sudužimą netoli Mekongo upės žiočių, kai jis išgelbėjo „Luziadus“, nuogas išplaukęs į krantą su Kamoinso epo lapais, viena ranka laikomais virš galvos.