Ахмед Рушди - Florencijos kerėtoja

Vyrams ir moterims, sutiktiems kelionėse, apie save jis tepasakydavo, kad jo istorija keistesnė už visas šias, bet jis galįs ją papasakoti tik vienam žmogui žemėje, kurį vieną gražią dieną pamatys, tikėdamasis gauti tai, kas jam teisėtai priklauso, ir kad jį saugąs galingas užkeikimas, nešantis laimę visiems, kurie jam padeda, ir užtraukiantis bėdą visiems, kurie jam kenkia.

— Pasaulio Prieglobsti, tiesa tokia, kad dėl kintamų chronologinių sąlygų Naujajame pasaulyje, — pasakojo jis imperatoriui Akbarui prie Anūp Talao vandenų, — kitaip tariant, dėl nenusistovėjusio laiko pobūdžio tuose kraštuose mano motina kerėtoja įstengė prasitęsti jaunystę ir būtų galėjusi gyventi tris šimtus metų, jei nebūtų netekusi drąsos, jei nebūtų patikėjusi, kad namo nebegrįš, jei nebūtų sau leidusi užsikrėsti mirtina liga, kad bent aname pasaulyje sutiktų šeimos narius. Kai ji gulėjo mirties patale, pro langą įskrido sakalas ir nutūpė ant lovos. Tai buvo jos paskutinis burtas — šio puikaus paukščio iš anos vandenyno pusės atsiradimas Naujajame pasaulyje. Kai sakalas išskrido pro langą, visi supratome, kad tai jos siela. Tuo metu, kai ji mirė, man buvo devyniolika su puse, o atrodė ji veikiau kaip mano vyresnioji sesuo negu kaip motina. Tėvas ir Veidrodis seno įprastai. Jos kerai nebebuvo tokie paveikūs, kad juodu atsispirtų laiko galiai ar kad pakeistų žemės geografiją. Vidurio sąsiauris nebuvo rastas, ir ji įstrigo Naujajame pasaulyje, kol nusprendė numirti.

Imperatorius tylėjo. Jo nuotaika buvo nepermanoma. Anūp Talao vanduo vis dar drumstėsi.

— Štai kuo tu galų gale prašai mus patikėti, — pagaliau niūriai ištarė imperatorius. — Po visko tik tiek. Kad ji išmoko sustabdyti laiką.

— Savo kūne, — atsiliepė pašnekovas, — ir tik sau.

— Būtų tikras stebuklas, jei tai būtų įmanoma, — atsakė Akbaras, atsistojo ir nuėjo į vidų.

***

Tą naktį Akbaras vienas sėdėjo viršutiniame Panč Mahalio aukšte ir klausėsi tamsos. Svetimšalio pasakojimu jis nepatikėjo. Jis sau papasakos geresnę istoriją. Jis svajonių imperatorius. Jis gali išplėšti iš tamsos tiesą ir iškelti į aikštę. Svetimšalis išvedė jį iš kantrybės, ir imperatorius kaip visada liko vienas. Jis pasiuntė fantaziją aplink pasaulį kaip pašto paukštį ir galų gale sulaukė atsakymo. Dabar tai buvo jo istorija.

Po dvidešimt keturių valandų jis vėl iškvietė Vespučį prie Neprilygstamojo tvenkinio, kurio vanduo neramiai tebevilnijo. Akbaro veidas buvo apniukęs.

— Pone Vespuči, — tarė jis, — ar jūs nusimanote apie kupranugarius? Ar turėjote progų stebėti jų elgseną? — Jo balsas skambėjo kaip tylus griaustinis virš liūliuojančio tvenkinio. Svetimšalis nežinojo, ką sakyti.

— Kodėl klausiate, Džahanpanah ? — tarė jis, ir imperatoriaus akys sužaibavo.

— Nedrįsk mūsų klausinėti. Mes vėl klausiame, ar Naujajame pasaulyje yra kupranugarių kaip Hindustane, ar tarp visų tų grifų ir slibinų esama kupranugarių? — paklausė Akbaras, o pamatęs, kad pašnekovas purto galvą, tildydamas pakėlė ranką ir kalbėjo toliau, vis garsesniu balsu. — Mes manome, kad kūniškasis kupranugario nesivaržymas duoda žmonėms amoralumo pamoką, nes tarp kupranugarių niekas nedraudžiama. Jaunas, neseniai atvestas kupranugariukas siekia poruotis su motina. Suaugęs patinas be jokių dvejonių apvaisins dukterį. Anūkai, seneliai, seserys, broliai — visi tinka, kai kupranugaris ieško poros. Šiam gyvuliui žodis „kraujomaiša“ nieko nereiškia. Tačiau mes ne kupranugariai, tiesa? Kraujomaiša nuo senovės yra draudžiama, o jos nepaisančios poros griežtai baudžiamos — ir teisingai, kaip, tikimės, pripažinsi ir tu.

Vyras ir moteris išplaukia į ūkaną ir paklysta beformiame Naujajame pasaulyje, kuriame jų niekas nepažįsta. Jie teturi vienas kitą ir tarnaitę. Vyras irgi tarnas, grožio tarnas, o jo kelionė vadinasi meilė. Jie atvyksta į vietą, kurios pavadinimas nesvarbus kaip ir jų vardai. Bėga metai ir jų viltys žlunga. Aplink pilna energingų žmonių. Laukinis pasaulis į pietus ir į šiaurę pamažu, iš lėto tramdomas. Kadaise nekintamai visatai suteikiama būsena, dėsniai, pavidalas, bet šis procesas truks ilgai. Užkariauta teritorija lėtai, lėtai plečiasi Puolama, traukiamasi, vėl puolama, kartais laimima nedidelė pergalė, kartais patiriamas kuklus pralaimėjimas, paskui vėl užgrobiamas nemažas plotas. Niekas neklausia, šis procesas geras ar blogas. Klausimas neteisėtas. Daromas Dievo darbas, be to, kasamas auksas. Kuo didesnis šurmulys aplinkui kuo įspūdingesnės pergalės, kuo siaubingesni pralaimėjimai, kuo kruvinesnis senojo pasaulio kerštas naujajam, tuo tylesni darosi trys nereikšmingi žmogeliai — vyras, moteris ir tarnaitė. Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų jie menkėja ir smulkėja. Paskui moteris suserga ir miršta, palikdama vaiką, mažą dukrelę.

Dabar vyras pasaulyje nebeturi nieko, tik vaiką ir tarnaitę, mirusios žmonos veidrodį. Juodu drauge augina mergaitę. Andželiką. Stebuklingą vaiką. Tarnaitės vardas irgi Andželika. Vyras žiūri, kaip auga mergaitė, tapdama antru veidrodžiu, kaip iš akies lupta motina, gyva motina. Tarnaitė sendama mato nepaprastą augančios mergaitės panašumą, atgimusią praeitį, be to, didėjantį tėvo geismą. Kokie jie visi trys vieniši šiame pasaulyje, dar neturinčiame formos, kur žodžiai reiškia tai, ką nori, darbai irgi, kur reikia iš paskutiniųjų kurti naują gyvenimą. Vyras ir tarnaitė — bendrininkai, nes anuo metu gulėdavo visi trys, ir jiems trūksta trečiosios, kuri mirė. Naujas gyvenimas, persikūnijęs gyvenimas, užpildo tuštumą, kurioje buvo senasis.

Andželika, Andželika. Ateina laikas, kai jų kalba pasikeičia, kai tam tikri žodžiai netenka prasmės, tarkim, užmirštamas žodis „tėvas“ ir žodžiai „mano vaikas“ Jie gyvena kaip pirmykščiai žmonės, malonėje, rojuje, kuriame Pažinimo medžio vaisius dar nesuvalgytas, todėl gėris ir blogis nežinomi. Jaunąją moterį užaugina vyras ir tarnaitė, ir tai, kas tarp jų atsitinka, atsitinka paprastai, atrodo tyra, tad ji laiminga. Ji karališko kraujo princesė iš Timūro ir Temudžino dinastijos, jos vardas Andželika, Andželika. Vieną gražią dieną bus rastas sąsiauris ir ji su mylimu vyru įžengs į savo karalystę. Iki tol jie turi nematomus namus, bevardžius gyvenimus ir lovą, kurioje taip smagiai, taip dažnai, taip ilgai poruojasi visi trys — vyras, tarnaitė ir mergina. Paskui gimsta vaikas, jų vaikas, trijų tėvų atžala, berniukas geltonais kaip tėvo plaukais. Vyras pavadina sūnų artimiausių draugų vardais. Kadaise buvo trys draugai. Jam atrodo, kad, perkeldamas jų vardus per vandenyną, jis atgabeno juos pačius. Jo sūnus yra jo atgimę draugai. Bėga metai. Mergina nežinia kodėl suserga. Kažkas jos gyvenime negerai. Kažkas slegia jos sielą. Ji kliedi. Kas aš, klausia. Paskutinį kartą kalbėdama su sūnumi, liepia jam susirasti šeimą, grįžti pas saviškius ir niekada jų nebepalikti, niekada nebeiškeliauti į pasaulį ieškoti meilės, nuotykių ar savęs. Jis yra karališko kraujo, Mogolų dinastijos princas. Jis turi parvykti ir papasakoti savo istoriją. Pro langą įlekia sakalas ir išskrenda su jos siela. Jaunuolis žvilgiais geltonais plaukais eina į uostą ieškoti laivo. Senis ir tarnaitė lieka. Jie nebesvarbūs. Jų darbas atliktas.

— Ne taip buvo, — tarė Mogoras dėl Amorė. — Mano motina buvo Kara Kioz, jūsų senelio sesuo, didžioji kerėtoja, ir ji išmoko sustabdyti laiką.

— Ne, — atkirto imperatorius Akbaras. — Ne, neišmoko.

***

Rūmų astrologų paskirtą dieną, tų metų isfandarmudho mėnesio penkioliktą dieną pagal naująjį Saulės kalendorių, įvestą imperatoriaus, tai yra vasario tryliktąją, Man Bai, Mariam uz Zamani dukterėčia, radžos Mano Singho sesuo, ištekėjo už ilgalaikio meilužio sosto įpėdinio Salymo jos giminei priklausančioje Ambero tvirtovėje, dalyvaujant jo didenybei padišachui Akbarui, Pasaulio Prieglobsčiui. Vestuvių naktį likusi viena su vyru, kaip paprastai ištepusi karališkąjį įnagį kvapiaisiais aliejais ir pamasažavusi, prieš atsiduodama ji iškėlė dvi sąlygas.