Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

Per pamoką vien tik pagalvojęs, kokias mintis slepia angeliškas Leslės žvilgsnis, Džesas vos susilaikydavo nenusišypsojęs. Kartą visą rytą — Leslė pati papasakojo per pertrauką — ji įsivaizdavo, kad mokytoja Majers gyvena vienoje iš turtingų Arizonos fermų. Jos fantazijoje ji buvo viena iš tų ėdrūnių, kurios slepia saldainius keisčiausiose vietose — netgi po karšto vandens čiaupu! — tačiau kas nors būtinai juos suranda ir vargšelė turi raudonuoti kitų storulių akivaizdoje. Tą popietę Leslė įsivaizdavo, kaip mokytoją Majers, vien su rožiniu korsetu, lipa ant svarstyklių, o aukšta, prakauli direktorė jai sako: „Vėl norėjai mus apgauti, Gasi!?“ Ir mokytojos Majers akys paplūsta ašaromis.

— Džesai Aronsai! — nutraukė jo svajones šaižus mokytojos balsas.

Jis bijojo pakelti akis ir pasižiūrėti į putlų mokytojos veidą, kad nepradėtų prunkšti, ir įsistebeilijo į jos sijono kraštą.

— Taip, tamsta mokytoja.

Jis tikėjosi paramos iš Leslės. Mokytoja Majers visada pričiupdavo jį, kai jo dėmesys nuklysdavo kur nors kitur, bet niekada net neįtardavo, kad Leslė nesiklauso. Jis iš padilbų dėbtelėjo jos pusėn. Leslė buvo taip įnikusi į geografijos vadovėlį, kad nežinančiam nė į galvą nebūtų šovę tuo suabejoti.

Lapkritį Terabitijoje pasidarė šalta. Tvirtovėje laužo jie nedrįsdavo kurti, bet lauke kartais pasišildydavo prie ugnelės. Kurį laiką Leslė laikė tvirtovėje du miegmaišius, tačiau pirmomis gruodžio dienomis tėvas jų pasigedo, ir ji turėjo parnešti juos namo. Tiesą sakant, Džesas užsispyrė, kad ji nuneštų juos. Ne todėl kad būtų bijojęs Berkų. Leslės tėvai buvo jauni — ir vienas, ir kitas lygiais baltais dantimis ir tankiais plaukais. Leslė vadino juos Džude ir Bilu, ir tuo Džesas niekaip negalėjo atsistebėti.

Žinoma, kas jam darbo, kaip Leslė vadina savo tėvus. Tik kažkodėl sunku prie to priprasti.

Abu Berkai buvo rašytojai. Ponia Berk rašė apsakymus ir, pasak Leslės, buvo labiau pagarsėjusi už tėvą, kuris rašė apie politiką. Lentyna, ant kurios stovėjo jų parašytos knygos, atrodė nuostabiai. Viršelyje ponia Berk vadinosi Džudita Hankok. Iš pradžių tai atrodė kažkokia nesąmonė, bet paskui paskutiniame viršelyje pamatydavai nuotrauką, kur ji atrodė labai jauna ir rimta. Ponas Berkas nuolat važinėdavo į Vašingtoną baigti knygos, kurią rašė su kažkuo kitu, tačiau prižadėjo Leslei, kad po Kalėdų niekur nebekeliaus. Tada sutvarkys namus, pasodins gėlių, užveis sodą, klausysis muzikos, garsiai skaitys knygas, o rašys tik laisvalaikiu.

Neatrodė, kad jie, kaip Leslė tvirtino, tokie jau turtingi, nors net ir Džesas matė, kad jų džinsai nebuvo pirkti pigių rūbų krautuvėje. Televizoriaus Berkai neturėjo, bet namuose stovėjo kalnai plokštelių ir stereoaparatūra, kuri atrodė kaip iš „Žvaigdžių karų“. O automobilis, nors mažas ir dulkinas, buvo itališkas ir taip pat atrodė brangus.

Jie labai maloniai priimdavo Džesą, kai jis užeidavo, o paskui, kai pradėdavo kalbėti apie Prancūzijos politiką, styginius kvartetus (iš pradžių jis manė, kad tai kokios iš stygų padarytos kvadratinės dėžės) arba kaip išgelbėti pilkuosius vilkus, raudonmedžio miškus arba švilpaujančius banginius, jis bijodavo prasižioti ir parodyti savo neišmanymą.

Pasikvietęs Leslę į savo namus taip pat jausdavosi nesmagiai. Džois Ana spoksodavo į juos susikišusi pirštą į burną ir visa apsiseilėjusi. Brenda su Ele amžinai įterpdavo „panelę“, o motina būdavo nesmagi ir įsitempusi, lyg eitų kokiu nors reikalu į mokyklą. Vėliau ji prasitarė, kad Leslė „prastai“ apsirengusi. Ji, girdi, visada mūvi kelnes, net eidama į mokyklą. Jos plaukai esą „trumpesni negu berniukų“. O jos tėvai — „paprasčiausi hipiai“. Mei Belė kibdavo prie jųdviejų arba zirzdavo, kad jie neima jos su savim. Tėvas matė Leslę tik kelis kartus ir linktelėjo galvą parodydamas, kad pastebi ją, bet, mamos įsitikinimu, jis nervinosi, kad vienintelis sūnus nieko daugiau neveikia, tik žaidžia su mergaitėmis, ir jiedviem esą neramu, kas iš to išeis.

Džesas nekvaršino sau galvos, „kas iš to išeis“. Kaip niekad anksčiau gyvenime, atsibudęs rytą jis žinodavo, kad jo kažkas laukia. Leslė buvo jam daugiau negu draugė. Ji buvo kita, daug įdomesnė, jo paties dalis — jo kelias į Terabitiją ir į visus pasaulius už jos.

Terabitija buvo jų paslaptis, ir labai gerai, nes jis nebūtų galėjęs jos nusakyti jokiam pašaliniam žmogui. Jau leisdamasis nuo kalvos miško link, jis jaučia, kaip kūną užlieja šilta ir maloni banga. Kuo arčiau išdžiūvusio upelio ir laukinės obels su kabančia virve, tuo smarkiau tuksi širdis. Su pašėlusiu džiaugsmu pasičiupęs virvę, jis perskrieja upelį ir iš lengvo nutupia kitoje pusėje — išsyk tarytum paūgėjęs ir sutvirtėjęs toje paslaptingoje šalyje.

Mėgstamiausia Leslės vieta prie tvirtovės buvo pušynas. Medžiai ten susiglaudę taip tankiai, kad net saulę užstojo. Patamsyje neaugo nei krūmai, nei žolė, tad žemė buvo nuklota pageltusiais spygliais.

— Anksčiau maniau, kad čia vaidenasi, — prisipažino jis Leslei tą pirmąją dieną, kai įsidrąsinęs atsivedė draugę čionai.

— Bet juk taip ir yra, — atkirto ji. — Tik nereikia bijoti. Vaiduokliai nepavojingi.

— Iš kur žinai?

— Jaučiu. Paklausyk.

Iš pradžių jis girdėjo tik tylą. Tai buvo ta pati tyla, kuri visada jį baugino, bet šį kartą jį tokia pat, kaip būna, kai mokytoja Edmands baigia dainuoti ir nutyla paskutiniai gitaros akordai. Leslė sakė tiesą. Jie stovėjo čia, nejudėdami, bijodami, kad po kojomis trekštelėję spygliai neišsklaidytų kerų. Toli, iš jųdviejų ankstesnio pasaulio, ataidėjo į pietus išskrendančių žąsų gagenimas.

Leslė giliai įkvėpė.

— Tai ne paprasta vieta, — sušnabždėjo ji. — Netgi Terabitijos valdovai ateina čia tik didžiausio liūdesio arba džiaugsmo valandą. Turime išsaugoti jos paslaptį. Dvasių trikdyti nevalia.

Jis linktelėjo ir abu tylėdami grįžo atgal prie išdžiūvusio upelio ir tokie pat rimti sėdo drauge valgyti sausainių ir džiovintų vaisių.

Penktas skyrius Pabaisos milžinai

Leslė mėgdavo kurti pasakas apie pabaisas milžinus, kurie kėsinasi į Terabitijos ramybę, bet juodu žinojo, kad tikrasis milžinas jų gyvenime — tai Dženisė Eiveri. Žinoma, ji persekiojo ne tik Džesą su Lesle. Ji turėjo dvi drauges, tokias pat dičkes kaip ir ji — Vilmą Din ir Bobę Sju Henšou, — ir visos trys slampinėdavo po žaidimų aikštelę, atiminėdamos iš mažiukių akmenėlius „Klasėms“, arba įsibėgėjusios lėkdavo per ištemptas antrokėlių gumas, kvatodamos iš to, kaip mažylės klykia. Negana to, kiekvieną rytą jos stovėdavo prie mergaičių tualeto ir neleisdavo mažylėms įeiti, kol neatiduos savo pinigų pienui.

Deja, Mei Belė to nesuvokė. Tėtis parvežė jai pakelį valgomos gumos saldainių ir ji taip tuo didžiavosi, kad vos tik įlipo į autobusą, bemat užmiršo viską pasaulyje ir šūktelėjo kitai pirmaklasei:

— Atspėk, ką aš šiandien atsinešiau priešpiečiams, Bile Džiną?

— Ką?

— Valgomos gumos! — suriko ji taip garsiai, kad ir kurčnebylis ant paskutinės sėdynės būtų išgirdęs. Kryptelėjęs akis, Džesas pamatė, kaip sukluso Dženisė Ei veri.

Kai jie atsisėdo, Mei Belė vis dar šūkaliojo apie tėvelio atvežtus saldainius, perrėkdama net variklio riaumojimą:

— Tėtis man parvežė jų iš Vašingtono!

Džesas vėl žvilgtelėjo į užpakalinę sėdynę.

— Mažiau pliurpk apie tuos saldainius, — sušnibždėjo jis seseriai į ausį.

— Pavydi, nes tėtis tau nieko neparvežė.