Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Ačiū, — pasakė ji.

— Ką? — paklausė jis ir pagalvojo: „Už ką?“

— Šitoje sumautoje mokykloje tu esi vienintelis, su kuriuo verta varžytis.

Jam pasirodė, kad jos balsas virpa. Kad jis dar kada nors jos gailėtųsi!

— Tai ir varžykis, — burbtelėjo jis.

Po pietų autobuse jis pasielgė taip, kaip nemanė pasielgsiąs, — atsisėdo šalia Mei Belės. Tik šitaip jis galėjo būti tikras, kad Leslė neklestelės šalia jo. Dieve, ta mergiotė visai nenutuokia, kas įvyko ir ko jau nebeįvyks. Jis žvelgė per langą, bet žinojo, kad ji sėdi čia pat už tarpo tarp sėdynių.

Girdėjo, kaip ji pašaukė jį vardu, bet apsimetė, kad per triukšmą neišgirdo. Kai autobusas sustojo, jis čiupo Mei Belę už rankos ir nusitempė paskui save, jausdamas, kad Leslė seka jiems pridurmui. Tačiau ji nebemėgino jo kalbinti ir daugiau nėjo paskui, o pasileido bėgte į Perkinsų namą. Jis neatsispyrė pagundai ir atsisuko. Ji bėgo taip, lyg bėgti būtų buvę taip lengva, kaip ir vaikščioti. Jos bėgimas priminė jam rudenį išskrendančias į pietus laukines antis. Toks pat lygus ir darnus. „Gražu“ toptelėjo jam, bet jis nuvijo tą žodį šalin ir nuskubėjo namo.

Ketvirtas skyrius Terabitijos valdovai

Kadangi mokslo metai prasidėjo pirmąjį rugsėjo antradienį po Darbo dienos, taigi savaitė buvo trumpa. Ir labai gerai, nes kiekviena nauja diena buvo blogesnė už vakarykštę. Leslė ir toliau per pertraukas prisidėdavo prie berniukų ir kiekvieną kartą laimėdavo. Iki penktadienio dalis ketvirtokų ir penktokų perėjo į šlaitą tarp dviejų aikštelių žaisti „Kalno karalių“. Likusiai saujelei nebebuvo ūpo rungtyniauti. Bėgti pasidarė visai nebeįdomu. Dėl visko buvo kalta Leslė.

Džesas dabar žinojo, kad niekada nebebus ketvirtosios ir penktosios klasių čempionas. Vienintelė paguoda, kad ir Geris Fulčeris nebus. Penktadienį jie dar formaliai surengė varžybas, bet kai Leslė vėl laimėjo, visi žinojo, kad tai paskutinis kartas.

Gerai dar, kad buvo penktadienis ir po atostogų sugrįžo mokytoja Edmands. Penktokams muzikos pamoka turėjo prasidėti tuojau po ilgosios pertraukos. Tądien Džesas jau buvo sutikęs mokytoją Edmands koridoriuje. Ji sustabdė jį ir pradėjo klausinėti:

— Ar piešei per vasarą?

— Taip, tamsta mokytoja.

— Gal galėčiau pamatyti tavo piešinius, ar niekam jų nerodai?

Džesas nusibraukė plaukus nuo įraudusios kaktos ir pasakė:

— Jums parodysiu.

Ji žavingai nusišypsojo, parodė eilę lygutėliu dantų, galvos krestelėjimu nupurtė nuo pečių juodus blizgančius plaukus ir pasakė:

— Puiku! Iki pasimatymo.

Jis linktelėjo ir nusišypsojo jai. Jautė, kaip kaista ir dilgčioja kojų pirštai.

Dabar, kai jis sėdėjo ant kilimo mokytojų kambaryje, vėl visas nukaito išgirdęs jos balsą. Net kai ji paprasčiausiai kalbėjo, sodrus ir melodingas balsas tartum almėjo iš jos vidaus.

Valandėlę ji derino gitarą, visą laiką kalbėdama priveržinėjo stygas ir skimbčiodama apyrankėmis brązgino akordus. Kaip visada su džinsais, sėdėjo sukryžiavusi kojas prieš juos lyg mokytojams tai būtų buvę įprasta. Kelių vaikų ji paklausė, kaip jie laikosi ir kaip praleido vasarą. Tie kažką numykė. Su Džesu asmeniškai nekalbėjo, tik žvilgtelėjo mėlynomis akimis taip, kad jis visas suzvimbė kaip priveržta jos gitaros styga.

Ji pastebėjo Leslę ir paprašė, kad kas nors jas supažindintų. Viena iš mergaičių manieringai pristatė naujokę. Tuomet ji nusišypsojo Leslei, o Leslė nusišypsojo jai — tai buvo pirmas kartas, kai mergaitė nusišypsojo po to antradienio, kai laimėjo varžybas.

— Ką norėtum padainuoti, Lesle?

— Bet ką.

Mokytoja Edmands parinko keletą akordų ir pradėjo dainuoti vieną dainą, tik daug tyliau nei paprastai ją dainuodavo:

Matau aš šalį laisvą, šviesią,

Ir kelią ten matau nutiestą,

Gyvensime joje abu

Už rankų susiėmę — aš ir tu...

Vaikai pritarė, iš pradžių tyliai, prisiderindami prie jos, bet į pabaigą, dainai įsisiūbuojant, jie traukė vis smarkiau. Galiausiai, kai priėjo paskutiniąją eilutę: „Tenai mes jausimės laisvi ir būsim savimi“, visa mokykla juos girdėjo. Pagautas tyro džiaugsmo, kuris apėmė dainuojant, Džesas atsisuko ir susidūrė su Leslės žvilgsniu. Jis nusišypsojo jai. Na ir kas? Kodėl neturėtų to daryti? Ko jis pagaliau bijo? Viešpatie. Kartais jis elgiasi kaip paskutinis mulkis. Linktelėjo jai ir vėl nusišypsojo. Ji atsakė tuo pačiu. Sėdėdamas mokytojų kambaryje ant kilimo, Džesas staiga pajuto, kad nuo šios akimirkos jo gyvenime prasideda naujas tarpsnis ir jis pats nori, kad taip būtų.

Leslei nereikėjo sakyti, kad jo nuomonė apie ją pasikeitė. Jau žinojo. Autobuse įsitaisė ant sėdynės greta ir prisispaudė prie pat, kad liktų vietos Mei Belei. Ji pasakojo apie Arlingtoną, didelę priemiesčio mokyklą, kurią lankė, apie didžiulę muzikos klasę ir mokytojas, tarp kurių nebuvo nė vienos tokios gražios ir nuostabios kaip mokytoja Edmands.

— Ten buvo gimnastikos salė?

— Taip. Kaip ir visose mokyklose. Bent jau daugumoje. Kaip gaila, kad čia nėra, — atsiduso ji. — Man sekdavosi gimnastika.

— Įsivaizduoju, kaip tau čia nyku.

— Aha.

Kurį laiką Leslė susimąsčiusi tylėjo. Džesas nusprendė, kad ji galvoja apie savo buvusią mokyklą, kurią jis įsivaizdavo šviesią ir naują, su tviskančia gimnastikos sale — didesne negu apygardos vidurinėje mokykloje.

— Turbūt turėjai daug draugų?

— Taip.

— Kodėl čia atvykai?

— Mano tėvai keičia savo vertybių sistemą.

— Ką?

— Jie nusprendė, kad buvo per daug prisirišę prie pinigų ir sėkmės, todėl nusipirko šitą fermą. Dabar ketina ūkininkauti ir galvoti apie tai, kas iš tiesų svarbu.

Džesas spoksojo į ją išsižiojęs iš nuostabos. Jis jautė tai, bet nieko negalėjo padaryti. Tai buvo juokingiausias dalykas, kokį jam kada nors buvo tekę girdėti.

— Bet tu už tai turi kentėti.

— Taip.

— Kodėl jie nepagalvojo apie tave?

— Mes viską aptarėm, — kantriai paaiškino ji. — Ir aš norėjau čia atvažiuoti. — Ji nukreipė žvilgsnį į langą. — Iš anksto negali žinoti, kaip iš tikrųjų bus.

Autobusas sustojo. Leslė paėmė Mei Belę už rankos ir padėjo išlipti. Džesas išlipo joms iš paskos, vis dar negalėdamas suvokti, kodėl du suaugę žmonės ir tokia protinga mergaitė kaip Leslė sumanė iškeisti patogų gyvenimą priemiestyje į šitokią vietą.

Autobusas nuburzgė tolyn.

— Šiais laikais iš fermos nepragyvensi, — pagaliau pasakė jis. — Mano tėvas turi važinėti į Vašingtoną, kitaip neišsiverstume...

— Pinigai nesvarbu.

— Tas ir yra, kad svarbu.

— Turiu galvoje mūsų šeimą.

Džesas ne iš karto susigaudę. Jis nepažinojo žmonių, kuriems pinigai nerūpėtų.

— A! — tepasakė jis ir nusprendė ateityje daugiau nekalbėti su ja apie pinigus.

Tačiau Vieversių upelio mokykloje Leslė susidūrė su sunkumais, kuri sukėlė daugiau rūpesčių negu pinigų trūkumas. Nesusipratimas kilo dėl televizoriaus.

Viskas prasidėjo tą dieną, kai mokytoja Majers garsiai perskaitė Leslės rašinėlį apie laisvalaikio pomėgius. Visiems reikėjo parašyti, ką labiausiai mėgsta veikti. Džesas parašė apie futbolą, kurio iš tikrųjų nemėgo, bet jam pakako proto suprasti, kad būtų išjuoktas, jeigu parašytų apie piešimą. Dauguma berniukų prisiekinėjo, kad labiausiai mėgsta žiūrėti televizijos laidą apie Vašingtono raudonodžius. Mergaitės pasidalijo į dvi grupes: tos, kurios per daug nepaisė mokytojos Majers nuomonės, parašė, kad mėgsta žiūrėti televizijos žaidimus, o tokios kaip Vanda Kei Mur, besitaikanti į pirmūnes, parašė, kad mėgsta skaityti geras knygas. Tačiau mokytoja garsiai perskaitė tiktai Leslės rašinį.