Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Šiandien nebėgiosi?

— Ne, — jis nubloškė antklodę šalin. — Šiandien skraidysiu.

Kadangi jautėsi pavargęs labiau negu paprastai, prisiversti buvo sunkiau. Bandė įsivaizduoti, kad pirma jo bėga Veinas Petisas, o jis turi neatsilikti. Tapnodamas per grumstus vis įnirtingiau mosavo rankomis. Tuoj pasivys Veiną Petisą. „Laikykis, Veinai, — sušvokštė. — Aš tave aplenksiu. Tu manęs nenugalėsi“.

— Jeigu taip bijai karvės, — išgirdo balsą, — kodėl neperlipi per tvorą?

Jis sustingo ore tarsi sustabdytame filmo kadre ir, vos nepargriuvęs, atsigręžė pasižiūrėti, kas klausia. Ant tvoros iš Perkinsų namo pusės, mataruodama plikomis rudai įdegusiomis kojomis, sėdėjo kažkokia žmogysta. Garbanoti rudi plaukai visai trumpai kirpti, apsivilkusi melsvais apatiniais marškinėliais ir išblukusiais virš kelių nukirptais džinsais. Atvirai pasakius, Džesas nesuprato, ar čia berniukas, ar mergaitė.

— Labas, — pasakė jis arba ji ir kryptelėjo galvą Perkinsų namo link, — mes ką tik atsikraustėm.

Džesas stovėjo kaip įbestas ir spoksojo.

Žmogysta nuslydo nuo tvoros ir priėjo arčiau.

— Gal mums vertėtų susidraugauti. Daugiau aplink nieko nėra.

Mergiotė, nusprendė jis. Tikrai mergiotė, nors nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl taip staiga nebeliko jokių abejonių. Ji atrodė maždaug jo ūgio, nors kai priėjo arčiau, Džesas patenkintas pamatė, kad taip nėra.

— Aš Leslė Berk.

Jis neapsiriko.

— Kas atsitiko?

— Ką?

— Ar kas nors atsitiko?

— Taip. Ne, — jis dūrė nykščiu savo namų pusėn ir nusibraukė plaukus nuo akių. — Džesas Aronsas.

Kaip blogai, kad Mei Belės išsvajotoji mergaitė tokio netinkamo amžiaus. Ką gi.

— Iki, — linktelėjo jis ir pasuko namo. Šįryt daugiau bėgioti neverta. Verčiau pamelš Besę, kad paskui nereikėtų.

— Ei! — šūktelėjo Leslė, stovėdama vidury lauko, pakėlusi galvą ir įsirėmusi rankomis į šonus. — Kur eini?

— Turiu darbo, — burbtelėjo jis per petį. Kai po kiek laiko grįžo su suoleliu ir kibiru, jos jau nebebuvo.

Trečias skyrius Geriausias penktosios klasės bėgikas

Džesas nebematė Leslės Berk, nebent iš tolo, iki pat kito antradienio, kai pirmąją mokslo metų dieną ponas Terneris atvedė ją į penktąją Vieversių upelio pradinės mokyklos klasę pas mokytoją Majers.

Leslė tebebuvo tais pačiais išblukusiais džinsais ir melsvais marškinėlius. Su sportbačiais, o be kojinių. Nuostaba išsiveržė iš mokinių bumų tarsi garas iš radiatoriaus. Visi sėdėjo pasipuošę savo geriausiais sekmadieniniais drabužiais. Netgi Džesas mūvėjo velvetines kelnes ir vilkėjo išlygintus marškinius.

Atrodė, kad vaikų reakcija jai buvo nė motais. Kol mokytoja Majers bėginėjo aplinkui, ieškodama vietos papildomam suolui pastatyti, ji stovėjo prieš juos, išsižiojusius iš nuostabos, tarytum sakydama: „Na, bičiuliai, štai ir aš“. Klasės kambarys pusrūsyje buvo toks mažas, kad jame vos tilpo ir tos penkios eilės suolų po šešis kiekvienoje.

— Trisdešimt vienas, — murmėjo mokytoja, iš susirūpinimo padvigubėjusiu pagurkliu. — Niekur nėra daugiau kaip dvidešimt devyni.

Pagaliau ji nusprendė pastatyti suolą prie šoninės sienos netoli lango.

— Sėskis štai čia... Lesle, bent kol kas. Nieko geriau neturime... kol kas. Šita klasė perpildyta. — Ji įsmeigė žvilgsnį į išeinančio direktoriaus Ternerio nugarą.

Leslė kantriai palaukė, kol suolą atnešęs septintokas šiaip taip pristūmė jį prie radiatoriaus po pirmuoju langu. Nieko nesakiusi ji atitraukė suolą per kelis colius nuo radiatoriaus ir atsisėdo. Tada dar sykį atsisuko į klasę.

Trisdešimt porų akių staiga ėmė stebeilyti išbraižytų suolų paviršių. Džesas smiliumi apvežiojo išpjaustinėtą suole širdelę su inicialais BR + SK, spėliodamas, kas jame anksčiau būtų galėjęs sėdėti. Gal Selė Koch? Penktoje klasėje mergaitės būna didesnės širdžių mėgėjos negu berniukai. BR gali būti Bilis Radis, o pernai pavasarį jam patiko Mima Hoiser. Žinoma, tie inicialai čia gali būti daug senesni, tuomet...

— Džesai Aronsai, Bobi Gregsai. Prašom atnešti aritmetikos vadovėlius, — pasakė mokytoja ir nusišypsojo ypatinga pirmosios mokslo metų dienos šypsena. Aukštesniųjų klasių mokiniai sakydavo, kad mokytojos Majers niekas nemato šypsantis, išskyrus pirmą ir paskutinę mokslo metų dieną.

Džesas atsistojo ir nuėjo į priekį. Jam einant pro šalį Leslė šyptelėjo ir pakrutino pirštus — suprask, pamojavo. Jis atsakydamas linktelėjo. Vis dėlto jam buvo gaila jos. Turbūt nesmagu sėdėti pačiame priekyje taip juokingai apsirengus pirmąją mokslo metų dieną. Ir ničnieko nepažinoti.

Jis padėjo knygas ten, kur mokytoja parodė. Kai grįžo į suolą, Geris Fulčeris grybštelėjo jį už rankovės.

— Ar bėgsi šiandien?

Džesas linktelėjo. Geris patenkintas šyptelėjo. „Tas kvailys mano, kad pralenks mane“, — pagalvojo Džesas, jausdamas, kaip suspurdėjo širdis. Jis juk tikrai stipresnis negu praėjusį pavasarį. Kadangi Veinas Petisas šiemet perėjo į šeštą, tai Fulčeris, matyt, tikisi būti pirmas, bet jis, Džesas, šiandien jam padarys tokią mažą staigmenėlę. Kad tik greičiau, nes iš vidaus kažkas taip kutena, lyg būtų žiogų prisigurkęs.

Mokytoja Majers dalijo knygas lyg kokia Jungtinių Valstijų prezidentė, ištęsdama ceremoniją iki begalybės visokiais parašais ir kitokiomis apeigomis. Džesui toptelėjo, kad ir ji pati nori kuo toliau nustumti mokyklos kasdienybę. Tuo tarpu, kai vadovėlius nešė kiti, Džesas slapta išsitraukė sąsiuvinio lapą ir ėmė piešti. Svajojo padaryti iš piešinių knygą: susigalvoti kokį nors vieną veikėją ir nupiešti visą jo istoriją. Jis nupiešė keletą gyvūnėlių ir ėmė rinkti jiems vardus. Pradžiai reikia sugalvoti kokį nors šaunų pavadinimą. „Susirūpinęs begemotas“? Neblogai skamba „Susirūpinęs begemotas Herbertas“. Dar geriau. „Sukčiaus krokodilo istorija“. Visai nieko.

— Ką paišai? — pasilenkęs virš suolo pasidomėjo Geris Fulčeris.

Džesas uždengė piešinį ranka.

— Nieko.

— Baik. Parodyk piešinį.

Džesas papurtė galvą.

Geris ėmė traukti jo ranką nuo popieriaus lapo.

— „Sukčiaus krokodilo...“ Klausyk, Džesai, aš jo nesugadinsiu, — ir jis trūktelėjo Džesui už nykščio.

Džesas uždengė piešinį abiem rankom ir kulnu spyrė Geriui į kojos nykštį.

— Oi!

— Berniukai! — iš mokytojos veido dingo šypsena.

— Jis užmynė man ant piršto.

— Sėskis į vietą, Geri.

— Bet jis...

— Sėskis!

— Džesai Aronsai. Dar vienas pastaba ir sėdėsi visą pertrauką klasėje. Perrašinėsi žodyną.

Džeso veidas visas išraudo. Jis paslėpė lapą ir užsikniaubė ant suolo. Ir visus metus šitaip. O paskui dar aštuonerius. Kažin, ar ištvers.

Vaikai valgė priešpiečius sėdėdami suoluose. Apygardos valdžia jau dvidešimt metų žada Vieversių upelio mokyklai valgyklą, bet vis nesukrapšto reikiamos sumos. Džesas taip bijojo būti neišleistas per pertrauką, kad net sumuštinį su rūkyta Bolonės dešra kramtė sučiaupęs lūpas ir įbedęs akis į išpjaustinėtą širdį su inicialais. Klasė ūžė. Per priešpiečius būdavo draudžiama kalbėtis, bet šiandien pirmoji diena, netgi Slibingalvė Majers tokią dieną taip tankiai nesispjaudė ugnimi.

— Jinai valgo rūgpienį, — paleido į darbą liežuvį Merė Lu Piplz, už dviejų suolų nuo Džeso sėdinti antroji pagal bjaurumą mergiūkštė iš visų penktokių.

— Jogurtą, kvaiša. Argi nežiūri teliko? — atsiliepė iš visų bjauriausia Vanda Kei Mur, sėdinti tiesiai priešais Džesą.