Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

Didžiausia velniava, kad nė vienai mokytojai nepatinka jo piešimas. Kai kuri nors pagauna jį piešiant, tuoj pradeda čirkšti apie laiko, popieriaus ir gabumų eikvojimą. Išskyrus panelę Edmands, muzikos mokytoją. Jai vienintelei išdrįso kai ką parodyti, nors ji dirba mokykloje vos metus, ir jos pamokos tik penktadieniais.

Mokytoja Edmands — viena iš Džeso paslapčių. Jis įsimylėjęs ją. Ne tokia kvaila meile, apie kurią kikendamos tauškia telefonu Elė su Brenda. Jo meilė atrodė tokia tikra ir gili, kad buvo sunku apie ją kalbėti ir net ilgiau galvoti. Jos ilgi šilkiniai juodi plaukai ir mėlynos, mėlynos akys. Ji skambina gitara kaip tikra estrados žvaigždė, o nuo jos švelnaus virpančio balso Džesui sugniaužia širdį. Dieve, ji nepakartojama. Jis jai taip pat patinka.

Kartą praėjusią žiemą Džesas parodė jai vieną savo piešinėlį. Priėjo po muzikos pamokos, įbruko į ranką ir išbėgo. Kitą penktadienį ji paprašė jo pasilikti po pamokos. Pasakė, kad jis „nepaprastai talentingas“ ir neturi leistis nuo to atkalbamas, priešingai, turi „puoselėti tai“. Jos manymu, Džesas išskirtinis, taip jis tą suprato. Tas išskirtinumas nebuvo svarbus nei mokykloje, nei namie, tačiau jis buvo tikras. Savo paslaptį Džesas slėpė giliai viduje kaip piratas lobį. Jis turtingas, labai turtingas, bet kol kas niekam nevalia apie tai žinoti, tik slaptai draugei Džulijai Edmands.

— Atrodo, lyg būtų kokia hipė, — pasakė motina, kai pernai Brenda, tada dar septintokė, nupasakojo jai, kokia yra panelė Edmands.

Gal ir taip. Džesas dėl to nesiginčytų, nors jam mokytoja atrodo nelyginant nuostabi laukinė paukštė, laikinai uždaryta į seną purviną mokyklos narvą, greičiausiai per kokią nors klaidą. Tačiau jis tikisi, meldžia Dievą, kad ji niekados neištrūktų į laisvę ir neišskristų. Jis pasiryžęs iškentėti visą nuobodžią mokyklos savaitę dėl to vieno pusvalandžio penktadienį, kai jie susėda ant susidėvėjusio kilimo mokytojų kambaryje (visame pastate nėra kitos vietos, kur tilptų visos mokytojos Edmands priemonės) ir dainuoja „Mano nuostabusis balionas“, „Ši žemė yra tavo žemė“, „Mudu būsime tenai laisvi“, „Vėjo gūsiai“ ir, direktoriaus pono Ternerio pageidavimu, „Dieve, laimink Ameriką“.

Mokytoja Edmands skambina gitara, o vaikai paeiliui pritaria citra, trikampiais, lėkštėmis, tamburinais ir būgneliais. Siaubas, koks kyla triukšmas! Visi mokytojai nekenčia penktadienių. Daugelis vaikų apsimeta, kad irgi nekenčia.

Bet Džesas žino, kad jie veidmainiauja. Su panieka prunkščiodami jie šaiposi iš mokytojos Edmands nedažytų lūpų ir džinsų kirpimo, vadina ją „hipe“ ir „kovotoja už taiką“, nors Vietnamo karas jau pasibaigęs ir mylėti taiką jau vėl madinga. Beje, per visą pradinės Vieversių upelio mokyklos istoriją ji buvo vienintelė mokytoja, mūvinti kelnes. Vašingtone ar prabangiuose jo priemiesčiuose, net Milsburge, tai būtų visai suprantama, bet Vieversių upelyje mados atsilikusios. Vietiniai gyventojai negreit perima tai, ką mato per televiziją.

Taigi penktadieniais Vieversių upelio pradinės mokyklos moksleiviai sėdi suoluose kaip ant adatų, ir jų širdys spurda iš nekantrumo klausant, kaip iš mokytojų kambario sklinda pašėlęs triukšmas, tarsi ten vyktų pragaro puota. Paskui, praleidę pusvalandį su mokytoja Edmands, pakerėti jos natūralaus grožio ir žvalumo, išeina ir apsimetinėja, kad ta hipė aptemptais džinsais, pasidažiusi tik akis, o lūpų ne, jų neapmulkins.

Džesas tyli. Beprasmiška ginti panelę Edmands nuo tų neteisingų ir veidmainingų išpuolių. Be to, ji tarsi aukščiau tokių niekų. Tos kalbos jos nepasiekia. „Mudu panašūs, — dažnai pagalvoja sau Džesas, — aš ir mokytoja Edmands. Nuostabioji Džulija“. Šis vardas skiemenimis aidi jo galvoje kaip gitaros akordai. „Mudu ne iš Vieversių upelio, Džulija ir aš“. „Tu kaip tas deimantas šiukšlyne“, — kartą pasakė jinai jam, bakstelėjusi jo nosies galiuką tarsi įelektrintu pirštu. Bet iš tikrųjų tai ji buvo tikrasis deimantas, žaižaruojantis purviname, nykiame pilkšvų plytų fone.

— Dže-e-esai!!!

Džesas pakišo bloknotą ir pieštukus po čiužiniu ir apmirė jausdamas, kaip širdis daužosi po antklode.

— Ar pamelžei karvę? — suskambėjo motinos balsas prie pat durų.

Džesas pašoko iš lovos.

— Einu.

Jis nėrė pro ją iš kambario ir, pastvėręs prie kriauklės stovintį kibirą, o prie durų — suoliuką, atsidūrė lauke, nespėjus jai paklausti, ką jis veikė.

Senajame Perkinsų name visuose trijuose aukštuose degė žiburiai. Jau beveik tamsu. Besės tešmuo pūpsojo išbrinkęs, ji trypė iš nekantrumo. Jis turėjo čia ateiti prieš porą valandų. Džesas įsitaisė ant suoliuko ir pradėjo melžti. Šilto pieno čiurkšlės čaižė kibirą. Pro šalį pravažiavo sunkvežimis su įjungtais žibintais. Netrukus grįš tėtis ir tos dvi sukčiuvienės — vis dėlto įsigudrino gerai praleisti laiką ir palikti visus darbus jam ir mamai.

Įdomu, ko prisipirko už tuos pinigus. Dieve, jis nežinia ką atiduotų už naują tikrą piešimo bloknotą ir rinkinį spalviklių, kurie piešia vos palietus popierių. Ne kaip tos kietos pastelinės kreidelės mokykloje, jas turi iš visų jėgų spausti, kol nulūžta, o tada kas nors, žiūrėk, jau skundžia tave mokytojai.

Į kiemą įvažiavo automobilis. Taimonsai. Seserys grįžo anksčiau už tėtį. Džesas girdėjo, kaip trinktelėjo durelės ir suskambėjo jų smagūs šūksmai. Mama paduos joms vakarienę, ir kai Džesas sugrįš pamelžęs karvę, ras jas linksmai šnekučiuojančias. Mama užmirš, kad buvo pavargusi ir pikta. Jis vienas turi ištverti visas šitas nesąmones. Kartais jaučiasi toks vienišas tarp jų visų — vienintelis gaidys, ir tas nugaišo, jie nebeįsigijo kito. O tėtis, kuris dirba nuo aušros iki sutemos — kas iš jų pagalvoja, ką jis jaučia? Savaitgaliais ne geriau. Tėtis baisiai nusiplūkia per visą savaitę, o rūpi namus aptvarkyti, bet jeigu ir nieko nedirba, tai miega priešais televizorių.

— Ei, Džesai, — nutraukė jo mintis Mei Belė. Kvaila mergiūkštė, neleidžia net ramiai pamąstyti.

— Ko vėl prireikė?

Jo akyse ji staiga pasidarė perpus mažesnė.

— Noriu tau kai ką pasakyti, — nedrąsiai pratarė Mei Belė ir panarino galvą.

— Tau laikas žygiuoti į lovą, — irzliai atšovė Džesas, niršdamas ant savęs, kad užčiaupė jai burną.

— Elė su Brenda jau namiese.

— Namuose. Jau namuose. — „Kodėl negaliu liautis prie jos kibęs?“

Tačiau Mei Belei taip magėjo papasakoti, kad negalėjo ištverti.

— Elė nusipirko permatomą palaidinę, o mamą ištiko smūgis?

Labai gerai, pagalvojo jis ir pasakė:

— Nėra čia ko džiaugtis.

Brum, brum, brum.

— Tėti! — džiaugsmingai šūktelėjo Mei Belė ir išbėgo į kelią pasitikti. Džesas matė, kaip tėtis sustabdė automobilį ir pasilenkęs atidarė duris, kad Mei Belė galėtų įlipti. Jis nusisuko. Laimės kūdikis. Gali lakstyti paskui jį, apsikabinti, bučiuoti. Džesui visada dilgteli paširdžius, kai tėvas pačiumpa kurią nors mažę, pakelia ant rankų arba pasilenkęs apkabina. Jam atrodo, kad jau nuo pat gimimo jis buvo laikomas per dideliu tokiems dalykams.

Kai kibiras prisipildė, jis paplekšnojo Besę per šoną, kad pasitrauktų. Pasikišęs suoliuką po kaire pažastimi, nešė kibirą taip atsargiai, kad nė lašelis pieno neištikštų.

— Ar ne per vėlai melži, sūnau? — tai vieninteliai žodžiai, kuriuos per visą vakarą tėvas pasakė vien jam.

Kitą rytą jis beveik negirdėjo, kaip išvažiavo tėčio pikapas. Dar gerai neišsibudinęs jautėsi pavargęs. Pasirėmusi galvą alkūne Mei Belė šypsodamasi pasidomėjo: