Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

Iš anglų kalbos vertė

Nijolė Chinejienė

Turinys

1 skyrius - Džesas Oliveris Aronsas jaunesnysis

2 skyrius - Leslė Berk

3 skyrius - Geriausias penktosios klasės bėgikas

4 skyrius - Terabitijos valdovai

5 skyrius - Pabaisos milžinai

6 skyrius - Princas Terjenas

7 skyrius - Auksinis kambarys

8 skyrius - Velykos

9 skyrius - Piktieji kerai

10 skyrius - Puiki diena

11 skyrius - Ne!

12 skyrius - Išmestas į svetimą krantą

13 skyrius - Tilto statyba

Parašiau šią knygą

savo sūnui

Deividui Lordui Patersonui,

bet kai jis perskaitė,

paprašė, kad įrašyčiau ir Lizos vardą,

tad taip ir darau.

Skiriu

Deividui Patersonui ir Lizai Hilbanzai

Pirmas skyrius Džesas Oliveris Aronsas jaunesnysis

Dar, dar, dar brum, brum, brum — drrrrrrrr... Gerai. Tėčio pikapas išvažiavo. Dabar jau galima keltis. Džesas iššoko iš lovos ir nerte įsinėrė į kombinezoną. Marškinių nesivilko — vos pradedi bėgti, net ir vėsoku oru, prakaitas žliaugte žliaugia, — batų irgi nereikia, nes kojų padai jau pasidarę kieti kaip nudėvėtų sportbačių.

— Kur tu, Džesai? — mieguistu balsu paklausė Mei Belė, kilstelėjusi galvą dvigulėje lovoje, kurioje miegodavo su Džois Ana.

— Ššš, — tildė jis. Sienos plonos. Mama padūks, jeigu pažadinsi ją tokiu metu.

Jis paglostė Mei Belei plaukus ir patraukė sujauktą antklodę prie pat smakriuko.

— Į ganyklą, — sušnibždėjo jis.

Mei Belė šyptelėjo ir susirangė į kamuoliuką po antklode.

— Bėgsi?

Galbūt.

Žinoma, bėgs. Visą vasarą kasdien keliasi anksčiau ir bėgioja. Jeigu jis dar šiek tiek pasitreniruos, — Dieve, ir kodėl jis nedarė to anksčiau!? — tai prasidėjus mokslams bus geriausias bėgikas penktoje klasėje. Jis turi būti greičiausias — ne vienas greičiausių ir ne antras pagal greitumą, o pats greičiausias. Geriausias bėgikas.

Jis ištipeno ant pirštų galų. Grindys namie girgždėdavo sulig kiekvienu žingsniu, bet Džesas jau patyrė, kad jos tik sunkiai dejuoja, jeigu eini pirštų galais, ir tada gali ištipenti pro duris nepabudinęs nei mamos, nei Elės, nei Brendos ar Džois Anos. Mei Belė — kas kita. Jai beveik septyneri, jinai jį dievina, ir tas jam kartais visai patinka. Kai esi vienintelis berniukas tarp keturių seserų ir vyresniosios tave niekina nuo to laiko, kai nebesileidi aprengiamas ir vežiojamas senu surūdijusiu lėlių vežimėliu, o jaunesnioji paleidžia dūdas, kai tik sužvairuoji akimis, tai labai smagu, kai kas nors tave dievina. Net jeigu kartais tai ir trukdo.

Jis pasileido ristele per kiemą. Iš nosies ir burnos mažais kamuoliukais pukšėjo garas — rugpjūčiui kiek per šalta. Nors, kita vertus, dar anksti. Vidurdienį, kai mama pristatys lauke prie darbo, bus karšta.

Besė mieguistu žvilgsniu žiūrėjo, kaip jis perlipo per krūvą gelžgalių, paskui per tvorą ir atsidūrė ganykloje.

„Mūū“, — sumykė ji, žiūrėdama didžiulėmis rudomis liūdnomis akimis, kurios jam atrodė baisiai panašios į Mei Belės.

— Labas, Bese, — pasisveikino Džesas meiliai. — Miegok toliau.

Besė nudimbino prie žaliuojančio lopinėlio — beveik visa žolė lauke buvo sausa ir parudavusi — ir grybštelėjo gerą kuokštą.

— Gera karvytė, pusryčiauk į sveikatą ir nekreipk į mane dėmesio.

Jis visada pradėdavo nuo ganyklos kampo šiaurės vakaruose, įsiremdamas rankomis į žemę, kaip buvo matęs darant bėgikus per pasaulio sporto kanalą.

— Pykšt! — šūktelėjęs nurūko palei ganyklos tvorą. Besė atrisnojo į lauko vidurį vis dar liūdnai dėbsodama į jį ir iš lėto kramtydama žolę. Ji nelabai protinga, bet pasitraukti Džesui iš kelio galvoj košės užteko.

Geltoni kaip šiaudai Džeso plaukai plaikstėsi apie kaktą, o rankos ir kojos mataravosi kiekviena sau. Jis niekada nesimokė taisyklingai bėgti, bet jo kojos, palyginti su kitų dešimtmečių, buvo labai ilgos, o jau ištvermės visi būtų galėję pavydėti.

Pradinėje Vieversių upelio mokykloje trūko visko, ypač sportinio inventoriaus, ir po priešpiečių per pertraukas visi kamuoliai atitekdavo aukštesniųjų klasių mokiniams. Net jeigu penktokai pradeda žaidimą su kamuoliu, tai, nepraėjus nė pusvalandžiui, jis jau pereina į šeštokų ar septintokų rankas. Vyresnieji žaidimams su kamuoliu užima aukštutinės aikštelės vidurį, kur sausiau, o mergaitės — nedidelį plotelį pačiame gale šokinėjimams per virvutę, „Klasėms“ ir pasiplepėjimams. Taigi žemesniųjų klasių berniukai nusprendė bėgioti. Išsirikiuoja tolimajame žemutinės aikštelės gale, kur paprastai būna purvynė arba gilios ir kietos provėžos, ir kai Erlis Vatsonas — nekoks bėgikas, bet plačiagerklis — surinka: „Pykšt!“, visi šauna priekin ir dumia prie koja užbrėžtos linijos kitame aikštės gale.

Pernai vieną kartą Džesas tapo nugalėtoju. Ne tik po pirmo bėgimo, bet ir po visų. Bet tik vieną kartą. Tačiau to pakako, kad pajustų pergalės skonį. Nuo pat pirmos klasės jis buvo „kvailelis, kuris amžinai velkasi iš paskos“. Bet vieną dieną — tai buvo balandžio dvidešimt antroji, lietingas pirmadienis, — jis aplenkė juos visus kliurksinčiais sportbačiais, pilnais skysto molio, prasisunkusio pro skyles paduose.

Visą tą dieną, ir net iki rytojaus priešpiečių, jis, ketvirtokas, buvo „greičiausias iš trečiokų, ketvirtokų ir net penktokų“. Antradienį, kaip visada, vėl laimėjo Veinas Petisas. Bet šiais metais Veinas Petisas bus šeštoje klasėje. Dabar jis iki Kalėdų žais futbolą, o iki liepos beisbolą su kitais dideliais berniukais. Bet kuris gali tapti geriausiu bėgiku, tačiau šiemet, Besė galės įsitikinti, pirmaus Džesas Oliveris Aronsas Jaunesnysis.

Džesas dar įnirtingiau ėmė mojuoti rankomis ir palenkė galvą tarsi ruošdamasis įveikti kliūtį. Jis jau girdėjo, kaip iš susižavėjimo spiegia trečiokai. Jie sekios jam iš paskos, lyg jis būtų kokia kantri muzikos žvaigždė. Ir Mei Belė vaikščios užrietusi nosį. Jos brolis — greičiausias, geriausias bėgikas iš visų. Kiti pirmokėliai irgi turės apie ką pasišnekėti.

Netgi tėtis juo didžiuosis. Džesas pasuko už kampo. Greitis jau nebe tas, bet kurį laiką dar reikia pabėgėti, kad atgautų jėgas. Apie pergalę tėčiui papasakos Mei Belė, tuomet neatrodys, kad jis, Džesas, pagyrų maišas. Galimas daiktas, tėtis taip didžiuosis, kad net užmirš nuovargį po sunkios darbo dienos ir ilgos kelionės į Vašingtoną ir atgal. Jis atsikels nuo sofos ir jiedu eis imtynių kaip kadaise. Tėtis nustebs, kai pamatys, kaip jis sustiprėjo per porą metų.

Kūnas jau maldavo Džesą sustoti, bet jis nenusileido. Tegu silpni plaučiai žino, kas čia šeimininkas.

— Džesai! — šūktelėjo Mei Belė iš anapus gelžgalių krūvos. — Mama liepė tau grįžti ir pavalgyti! Karvę galėsi pamelžti vėliau.

Pasiutimas. Per ilgai bėgiojo. Dabar visi žinos ir pradės traukti per dantį.

Gerai, einu! — jis apsisuko ir vis dar bėgte pasileido atgal. Nelėtindamas žingsnio peršoko per tvorą, paskui per gelžgalius, kumštelėjo Mei Belei į galvą (“Oi!“) ir risčia nuskuodė namų link.

— Jūs tik pasižiūrėkit į olimpinį čempioną, — Elė su trenksmu pastatė puodelius su stipria juoda kava, kad net stalas aptiško. — Nusivaręs kaip arklys.

Džesas nusibraukė drėgnus plaukus nuo kaktos ir dribtelėjo ant medinio suolo. Įsibėręs du šaukštelius cukraus, mažais gurkšniukais ėmė siurbčioti karštą kavą, kad nenusiplikytų gerklės.

— Fu, mama, kaip jis dvokia! — Brenda manieringai užspaudė nosį smiliumi. — Pasakyk jam, kad nusipraustų.