Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Eik prie prausyklės ir nusiprausk, — paliepė mama, nepakeldama akių nuo viryklės. — Ir paskubėk. Košė jau svyla.

— Oi mama! Ir vėl košė, — suinkštė Brenda.

Dieve, kaip jis pavargo. Visus raumenis skauda.

— Ar girdėjai, ką mama sakė? — sucypė Elė jam už nugaros.

— Nebegaliu pakęsti, mama! — vėl ėmė zirzti Brenda. — Pasakyk, kad nebesmardintų oro ir kur nors pasitrauktų.

Džesas pasidėjo galvą skruostu ant stalo.

— Dže-s-sai! — Mama pagaliau atsisuko į jį. — Ir apsivilk marškinius.

— Gerai, mama, — jis nupėdino prie kriauklės. Šaltas vanduo degino veidą ir rankas. Įkaitusi oda šiurpo nuo ledinių lašų.

Mei Belė stovėjo virtuvės tarpduryje ir žiūrėjo į jį.

— Duok man marškinėlius, Mei Bele.

Ji buvo besižiojanti sakyti „ne“, tačiau suburbėjo: „Nereikia mušti manęs per galvą“ ir klusniai nuėjo atnešti jam marškinėlių. Gera ta Mei Belė. Džois Ana iki šiol būtų klykusi po tokio kepštelėjimo. Keturmečiai — vienas vargas.

— Šįryt turiu jums daug darbo, — pareiškė mama, kai jie baigė valgyti košę su pomidorų padažu. Ji kilusi iš Džordžijos ir iki šiol gamina maistą pagal tenykščius receptus.

— Oi, mama! — sucypė Elė ir Brenda vienu balsu. Tos panelytės sugeba išsisukti nuo darbo vikriau negu sugautas žiogas randa plyšį tarp pirštų.

— Mama, tu pažadėjai, kad mes su Brenda galėsim važiuoti į Milsburgą nusipirkti, ko reikia mokyklai.

— Mokyklos reikmenims nėra pinigų!

— Mama, mes tik pasidairysime. — Dieve, kada ta Brenda liausis zirzusi. — Jėzaumarija, tu visai neleidi mums pramogas.

— Pramogų, — pataisė ją Elė.

— Užsičiaupk.

— Ponia Taimons užsuks mūsų paimti, — neatlyžo Elė. Aš pasakiau Lolei Sandei, kad tu sutinki. Negi dabar paskambinsiu ir pasakysiu, kad apsigalvojai.

— Na gerai, gerai. Bet nesitikėkite gauti iš manęs pinigus!

„Pinigų“, — kažkas sušnabždėjo Džeso galvoje.

— Žinau, mama. Mes tik paimsime penkis dolerius, kur tėtis mums pažadėjo. Daugiau nė cento.

— Kokius penkis dolerius?

— Oi, mama, nejaugi užmiršai? — Elės balsas buvo švelnus kaip pieniškas šokoladas. — Aną savaitę tėtis pasakė, kad mergaitėms reikia... reikia ko nors mokyklai.

— Tiek to, imkit, — piktai tarė motina, siekdama piniginės iš spintelės virš viryklės. Atsegusi sutrūkinėjusią plastikinę piniginę ji atskaičiavo penkis suglamžytus banknotus.

— Mam, — vėl pradėjo Brenda, — ar negalėtum duoti dar vieno? Kad abiem būtų po lygiai, ką?

— Ne!

— Mama, už pustrečio nieko nenupirksi. Netgi vienas sąsiuvinių rinkinys kainuoja...

— Ne!

Elė triukšmingai atsistojo ir pradėjo tvarkyti stalą.

— Tavo eilė plauti indus, Brenda, — pasakė ji garsiai.

— Baik, Ele.

Elė bakstelėjo Brendai šaukštu. Brendos išraiška Džesui buvo gerai pažįstama. Iš jos blizgančių rožiniais dažais dažytų lūpų nebeišsprūdo jokie verkšlenimai. Nebuvo tokia protinga kaip Elė, bet ir ji žinojo, kad nereikia bandyti mamos kantrybės.

Dabar Džesas kaip visada turės vienas viską padaryti. Mažylių mama nesiųsdavo pagalbon, bet jis visada įsigudrindavo, kad Mei Belė ką nors už jį padarytų. Jis pasidėjo galvą ant stalo. Bėgimas šį rytą atėmė jėgas. Neprispausta prie stalo ausis išgirdo, kaip atburzgė senasis Taimonsų biuikas, — išsiilgęs tepalo, pasakytų tėtis, — ir už tinklinių durų nuskardėjo smagus klegesys. Tai Elė su Brenda spraudėsi tarp septynių Taimonsiukų.

— Gerai, Džesai, užteks tinginiauti ir knapsoti ant suolo. Besės tešmuo jau turbūt žeme velkasi. O tau dar reikia nuraškyti pupas.

„Tinginiauti“. Tai jis tinginiauja? Tegu ta nepakeliama galva dar minutę paguli ant stalo.

— Džes-s-sai!!!

— Einu, mama, jau einu.

Mei Belė atėjo prie pupų lysvės pranešti, kad į senąjį Perkinsų namą gretimoje fermoje atsikėlė nauji gyventojai. Džesas nusibraukė plaukus nuo akių ir šyptelėjo.

Jis jau matė. Senas sunkvežimis stovi prie durų. Toks didelis, su priekaba. Žmoneliai, matyt, prisikrovę daug šlamšto. Bet jie čia ilgai neužsibus. Į tokią nušiurusį namą kaip Perkinsų kaimiečiai įsikelia tik tada, kai neturi nieko geresnio, ir išsinešdina iš jo kuo greičiau. Vėliau jis prisimins, kad tądien į kone svarbiausią savo gyvenimo įvykį kažkodėl taip lengvai numojo ranka.

Musės zyzė aplink prakaitu aprasojusį veidą ir pečius. Jis subėrė pupas į krepšį ir delnais sulygino paviršių.

— Atnešk marškinėlius, Mei Bele.

Kas tas sunkvežimis, kai musės taip puola.

Mei Belė nustriksėjo iki lysvės galo, pakėlė numestus ant žemės marškinėlius ir laikydama juos dviem pirštais nešė atkišusi į priekį.

— Fu, kaip dvokia, — pasakė mėgdžiodama Brendą.

— Užsičiaupk, — griebė marškinėlius Džesas.

Antras skyrius Leslė Berk

Septintą Elė su Brenda dar nebuvo grįžusios. Nuraškęs visas pupas Džesas padėjo mamai jas konservuoti. Ji niekad nepaiso, kad svilina karštis, o virtuvėje nuo kunkuliuojančių puodų pasidaro tikras pragaras. Mamos nervai, kas be ko, visai ištampyti, ji klykė ant Džeso visą dieną ir nebeturėjo jėgų išvirti vakarienės.

Džesas sutepė sumuštinių su riešutų sviestu sau ir seserims, ir jie išėjo valgyti į lauką, nes virtuvėje vis dar buvo karšta, o nuo pupų kvapo net pykino.

Sunkvežimis tebestovėjo prie Perkinsų namo. Žmonių nematyti, vadinasi, jau bus įsikraustę.

— Norėčiau, kad jie turėtų mergaitę — šešerių ar septynerių metų. Neturiu su kuo žaisti.

— Turi Džois Aną.

— Negaliu jos pakęsti. Ji dar visai snarglė.

Džois Ana timptelėjo lūpą. Abu žiūrėjo, kaip ji virpa. Paskui jos putlus kūnelis sudrebėjo, ir ji paleido dūdas.

— Kas erzina mažą vaiką? — užriko mama iš už tinklinių durų.

Džesas atsiduso ir sukišo paskutinį savo sumuštinio kąsnį į išžiotą Džois Anos burną. Jos akys išsiplėtė ir ji bemat sukando žandikaulius, priimdama netikėtą dovaną. Dabar nors trumpam bus ramu.

Jis įėjo vidun ir tylutėliai uždaręs duris pratykino pro motiną, kuri sūpuodamasi virtuvės krėsle žiūrėjo televizorių. Įėjęs į kambarį, kuriuo dalijosi su mažylėmis, ištraukė iš po čiužinio pieštukus, piešimo bloknotą, atsigulė ant pilvo ir ėmė piešti.

Džesas piešia, kaip kai kurie žmonės geria viskį. Padrikas mintis pamažu ima gaubti ramybė, apimdama visą pavargusį ir įsitempusį kūną. Dieve, kaip smagu piešti. Ypač gyvūnus. Ne tokius kasdieniškus kaip karvė Besė ar vištos, o paklaikusius, atsidūrusius neįprastoje padėtyje — kažkodėl jam patinka vaizduoti gyvulius neįmanomomis pozomis. Pavyzdžiui, begemotą, krintantį nuo skardžio žemyn ir besivartaliojantį ore, — tą gali suprasti iš įvijos linijos, — o apačioje jūrą, kurioje išsproginusios iš nuostabos akis šokinėja žuvys. Virš begemoto — ten, kur turėjo būti galva, bet iš tikrųjų buvo užpakalis, — jis nupiešė balioną ir įrašė tokius žodžius: „Oi! Man regis, užmiršau akinius“.

Džesas nusišypsojo. Jeigu parodytų piešinį Mei Belei, tai turėtų paaiškinti sąmojį, o tada jinai juoktųsi, kaip juokiasi žiūrovai per televiziją.

Jis labai norėtų parodyti piešinius tėčiui, bet nedrįsta. Kartą pirmoje klasėje pasakė jam, kad užaugęs norėtų būti dailininkas. Manė, kad tėtis bus patenkintas. Bet apsiriko. „Ko jie moko toje prakeiktoje mokykloje? — pasipiktino jis. — Tos senos bobos nori padaryti iš mano sūnaus kažkokį...“ Jis nebaigė sakinio, bet Džesas suprato. Tokio dalyko nepamirši net ir po ketverių metų.