Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Fu!

Viešpatie, kodėl jos nepalieka žmonių ramybėje? Kodėl Leslė Berk negali valgyti to, kas jai, po velnių, patinka?

Jis užmiršo, jog ketino valgyti atsargiai, ir garsiai šliurptelėjo pieno.

Vanda Mur atsigręžė, nutaisiusi perdėtai mandagią išraišką.

— Džesai Aronsai. Bjauru klausytis.

Jis dėbtelėjo į ją ir šliurptelėjo dar kartą.

— Tu šlykštus.

Dzindzilin! Suskambėjo skambutis pertraukai. Šūkaudami berniūkščiai susistumdė prie durų.

— Visi berniukai atsisėda. — O Dieve! — O mergaitės sustoja vorele ir pasiruošia eiti į žaidimų aikštelę. Moterys visada turi eiti pirmos.

Berniukai sėdėjo kaip ant adatų, verždamiesi kuo greičiau ištrūkti lauk, nelyginant iš kokono besispraudžiantys drugiai. Ar ji pagaliau leis jiems išeiti?

— Gerai, o dabar, jeigu jūs, berniukai... — tačiau jie nebeleido jai apsigalvoti. Nespėjus mokytojai baigti sakinio, jie buvo aikštelės viduryje.

Pirmieji du ėmė brėžti koja finišo liniją. Nuo liūčių žemė gruoblėta, o po sausros vasaros pabaigoje taip sukietėjusi, kad sportbačiai jos neįveikė, reikėjo griebtis lazdos. Penktokai, jausdamiesi esą kur kas svarbesni negu anksčiau, nurodinėjo ketvirtokams, ką daryti, o mažesnieji dalyviai stengėsi niekam neužkliūti.

— Kas iš jūsų žada bėgti? — reikliu balsu pasiteiravo Geris Fulčeris.

— Aš... aš... aš! — ėmė šaukti visi.

— Per daug. Pirmokai, antrokai ir trečiokai, išskyrus pusbrolius Bučerius ir Timį Voną, nedalyvaus. Visi kiti sustokite palei taką.

Galvos nulinko, bet mažiukai klusniai pasitraukė.

— Gerai. Vadinasi, lieka dvidešimt šeši, dvidešimt septyni — stovėt ramiai! — dvidešimt aštuoni. Ir tu suskaičiavai dvidešimt aštuonis? — paklausė Fulčeris savo šešėlio Grego Viljamso.

— Teisingai. Dvidešimt aštuoni.

— Puiku. Dabar taip. Iškritimo iš varžybų tvarka ta pati kaip visada. Išsiskaičiuojam po keturis. Iš pradžių bėgs pirmieji, paskui antrieji...

— Žinom, Žinom!

Geris, kuris žūtbūt norėjo atrodyti kaip šių metų Veinas Petisas, visus erzino.

Džesas buvo ketvirtas ir tuo visai patenkintas. Nors nekantravo bėgti, bet pasižiūrėti, ką kiti nuveikė nuo pavasario, taip pat buvo nieko prieš. Fulčeris, kaip iniciatorius, žinoma, buvo pirmas. Džesas šypsojosi jam už nugaros ir, laikydamas rankas kišenėse, dešinės smiliumi knebinėjo skylę pamušale.

Pirmąjį bėgimą Geris laimėjo gana lengvai ir dar turėjo kvapo vadovauti antrajam. Keli mažesni berniukai nuėjo žaisti „Kalno karalių“ ant šlaito tarp aukštutinės ir žemutinės aikštelės. Viena akimi Džesas pamatė kai ką leidžiantis žemyn iš aukštutinės aikštelės. Jis nusigręžė ir apsimetė besiklausąs ausį rėžiančių Fulčerio komandų.

— Sveikas, — Leslė Berk sustojo šalia.

— Aha, — burbtelėjo jis šiek tiek pasislinkdamas į šalį.

— Ar tu nebėgi?

— Vėliau.

Jeigu jis nežiūrės į ją, tai gal ji išsinešdins aukštyn, kur jai ir dera būti.

Geris liepė Erliui Votsonui duoti starto ženklą. Džesas žiūrėjo į išsirikiavusius prie linijos berniukus. Iš šito būrio niekas nebėga pakankamai greitai, galvojo jis, sekdamas akimis palinkusias bėgikų nugaras ir švytruojančius marškinių skvernus.

Prie finišo kova užvirė tarp Džimio Mitčelo ir Klaido Dilo. Visi puolė artyn pasižiūrėti. Džesas jautė, kad Leslė Berk neatsilieka nuo jo, bet stengėsi nežiūrėti jos pusėn.

— Klaidas, — paskelbė savo nuosprendį Geris Fulčeris. — Tai buvo Klaidas.

— Lygiosios, Fulčeri, — paprieštaravo vienas ketvirtokas. — Aš stovėjau labai arti.

— Klaidas Dilas.

Džimis Mitčelas sukando dantis.

— Aš laimėjau, Fulčeri. Tu iš taip toli negalėjai matyti.

— Laimėjo Dilas, — nekreipė dėmesio į protestą Geris. — Mes tik gaištam laiką. Išsirikiuoja trečia grupė. Greičiau!

Džimis pakėlė kumščius:

— Taip nesąžininga, Fulčeri.

Geris nusisuko ir nurūko prie starto.

— Klausyk, tegu juodu bėga finale. Niekam tai nesukliudys, — tarė Džesas garsiai.

Geris stabtelėjo ir atsigręžė. Pirmiausia nužvelgė Džesą, tada Leslę Berk.

— Ko gero, — pasakė jis krizendamas, — paskui tau šaus į galvą leisti kokiai nors mergiotei bėgti.

Džesas visas išraudo ir nepagalvojęs atšovė:

— Žinoma, kodėl gi ne?

Jis tyčia atsisuko į Leslę ir paklausė:

— Nori bėgti?

— Žinoma, — pasišaipė ji. — Kodėl gi ne?

— O gal tu bijai leisti mergiotei rungtyniauti, Fulčeri?

Džesui pasirodė, kad Geris tuojau jam trenks. Jis visas įsitempė. Fulčeris neturi įtarti, kad jis bijo gauti kumščiu į dantis. Tačiau Geris apsisuko ir nubėgo prie starto rikiuoti bėgimui trečiųjų.

— Galėsi bėgti su ketvirtaisiais, Lesle, — pasakė jis garsiai, kad Fulčeris girdėtų. „Matai, — pasakė pats sau, — galima pasipriešinti tokiam gyvatei kaip Fulčeris. Visai lengvai.“

Iš trečiųjų be didelio vargo laimėjo Bobis Mileris. Jis buvo stipriausias iš visų ketvirtokų, beveik toks pat greitas kaip Fulčeris. „Bet ne toks greitas kaip aš“, — pagalvojo Džesas. Dabar jis nejuokais pradėjo jaudintis. Tarp ketvirtųjų rimtų priešininkų nebuvo, vis dėlto geriau būtų pagąsdinti Fulčerį ir pasirodyti gerai.

Leslė atsistojo jam iš dešinės. Jis vos vos pasitraukė į dešinę, bet ji, atrodo, nieko nepastebėjo.

Pasigirdus signalui, Džesas šovė į priekį. Bėgo smagiai ir lengvai — net gurvuolių po kojomis nejautė. Skuto kaip reikiant. Jis uoste užuodė, kad Geris Fulčeris stebisi jo pažanga. Žiūrovai rėkė smarkiau negu per kitus bėgimus. Gal visi tą pastebėjo? Jis norėjo atsigręžti, bet atsispyrė pagundai. Pamanys, kad nori pasirodyti. Sutelkė dėmesį į juostelę priekyje. Ji sparčiai artėjo. „Ak, Bese, jeigu tu dabar mane matytum!“

Jis pajuto tą anksčiau negu pamatė. Kažkas lipo jam ant kulnų. Ėmė lėkti greičiau. Bet štai tas kažkas jau bėga greta. Dabar jis jau spaudė iš visų jėgų. Dusdamas ir apsipylęs prakaitu, kuris žliaugė tiesiai į akis, jis vis dėlto įžiūrėjo figūrą priekyje. Išblukę nukirpti džinsai perkirto finišo juostelę per tris pilnas pėdas pirma jo.

Leslė atsigręžė — plati šypsena švietė įdegusiame veide. Jis už kažko užkliuvo ir, netaręs nė žodžio, pusiau žingsniu, pusiau ristele nubidzeno prie starto linijos. Šiandien jis turėjo tapti čempionu — geriausiu bėgiku iš visų ketvirtokų ir penktokų, o net pirmojo bėgimo nelaimėjo. Nė viename lauko gale nesigirdėjo džiūgavimo. Visi berniukai atrodė tokie pat apstulbę, kaip ir jis. Tyčiotis pradės vėliau, tuo jis neabejojo, gerai, kad nors dabar tyli.

— Gerai, — pagaliau atsitokėjo Fulčeris. Jis bandė vaidinti labai svarbų asmenį. — Gerai, vaikinai. Išsirikiuokite finalui. — Jis nuėjo prie Leslės. — Gavai, ką norėjai, o dabar eik žaisti „Klases“.

— Bet aš laimėjau bėgimą.

Geris panarino galvą kaip bulius.

— Mergaitės nežaidžia žemutinėje aikštelėje. Verčiau kopk aukštyn, kol kokia nors mokytoja tavęs nepamatė.

— Aš noriu bėgti, — ramiai atsakė ji.

— Tu jau bėgai.

— Kas tau, Fulčeri? — pratrūko Džesas. Jis nebegalėjo tramdyti įsiūčio. — Kas? Bijai su ja varžytis?

Fulčeris iškėlė kumštį. Tačiau Džesas išsisuko nuo smūgio. Dabar jis tikrai turės leisti jai bėgti. Ir Fulčeris leido — nenoriai ir įpykęs.

Jinai aplenkė jį. Atbėgo pirma ir atsigręžusi žiūrėjo didelėmis spindinčiomis akimis į prakaituotų mulkių šutvę. Suskambėjo skambutis. Džesas pasileido skersai aikštelę susikišęs rankas giliai į kišenes. Leslė jį pasivijo. Jis ištraukė rankas iš kišenių ir pasuko šlaito pusėn. Pakaks nemalonumų. Ji paspartino žingsnį — nesileido atstumiama.