Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

Mokytoja Majers jau padėjo jam, suprasdama, kad jis niekada neužmirš Leslės.

Visą dieną jis galvojo, kad jis buvo niekas iki atvykstant Leslei — kvailas, keistas vaikas, kuris piešia juokingus piešinėlius ir laksto po ganyklą, vaizduodamas didelį ir mėgindamas nuslėpti visą tuntą galvoje knibždančių kvailiausių baimių.

Tai Leslė išvedė jį iš ganyklos į Terabitiją ir padarė karaliumi. Štai kas svarbiausia. Kas dar gali būti geriau negu tapti karaliumi? Tik dabar jam atėjo į galvą, kad galbūt Terabitija buvo vieta, į kurią ateini, kad būtum karūnuotas. Pabuvęs ten ir sustiprėjęs turi eiti toliau. Juk Leslė, netgi Terabitijoje, mėgino praplėsti jo sąmonės sienas, kad anapus jų galėtų pamatyti tviskantį pasaulį — didžiulį, bauginantį, gražų ir labai trapų. (Elkis atsargiai su visais, net plėšrūnais.)

Dabar atėjo metas keliauti toliau. Leslės nebėra, tad jis turi eiti už juos abu. Jo pareiga atsidėkoti pasauliui grožiu ir rūpesčiu už svajones ir stiprybę, gautą iš Leslės.

O jeigu ateityje dar bus kokių baisumų — kam apgaudinėti save, kad viskas jau praeity — ką gi, baimei reikia priešintis ir neleisti, kad ji tau rankas kojas pakirstų. Tiesa, Lesle?

Tiesa.

Trečiadienį Bilas su Džude grįžo iš Pensilvanijos sunkvežimiu. Niekas ilgai neužsibūna senajame Perkinsų name.

— Mes atsikraustėme į kaimą dėl jos. Dabar, kai jos nėra...

Jie atidavė Džesui visas Leslės knygas ir piešimo reikmenis su trimis bloknotais tikro akvarelinio popieriaus.

— Ji būtų norėjusi, kad tu juos turėtum, — pasakė Bilas.

Džesas su tėčiu padėjo jiems sukrauti daiktus į sunkvežimį su priekaba, o per pietus mama atnešė iš namų sumuštinių su kumpiu ir kavos. Džesas žinojo, kad jai šiek tiek neramu, ar Berkai norės valgyti jos maistą, bet ji norėjo bent kuo nors pagelbėti. Pagaliau sunkvežimis buvo prikrautas iki viršaus ir Aronsai su Berkais nesmagiai stovėjo šalia, nežinodami, kaip atsisveikinti.

— Ką gi, — pradėjo Bilas. — Jeigu jums kas tiks iš to, ką palikome, prašom pasiimti.

— Ar galiu pasiimti keletą lentų iš galinės verandos?

— Taip, žinoma, ką tiktai nori. — Bilas padvejojo, paskui pasakė: — Norėjau atiduoti Princą Terjeną tau, bet... — jis pasižiūrėjo į Džesą maldaujančiomis vaiko akimis, — bet, atrodo, nepajėgsiu su juo išsiskirti.

— Žinoma. Leslė pritartų.

Kitą dieną po pamokų nuėjęs prie Perkinsų namo Džesas prisirinko tinkamos statybinės medžiagos ir per kelis kartus nunešė lentas prie upelio. Dvi ilgiausias permetė per siauriausią vietą, truputį toliau nuo laukinės obels, aukštupio link. Kuo lygiau jas suklojęs ir įsitikinęs, kad laikosi tvirtai, ėmė kalti ant jų skersinius.

— Ką čia darai, Džesai? — Mei Belė atsekė iš paskos, kaip jis ir tikėjosi.

— Paslaptis, Mei Bele.

— Pasakyk.

— Kai baigsiu, tada, gerai?

— Prisiekiu Biblija, aš niekam nesakysiu. Nei Bilei Džinai, nei Džois Anai, nei mamytei... — dievagojosi Mei Belė, iškilmingai purtydama galvą.

— Dėl Džois Anos nežinau. Kada nors vis tiek norėsi jai pasakyti.

— Pasakyti Džois Anai mūsų paslaptį? — Tokia mintis jai pasirodė siaubinga.

— Na, aš taip manau.

Jos veidelis ištįso.

— Juk Džois Ana dar kūdikis.

— Žinoma, ji iš karto negalės tapti karaliene. Reikės ją visko išmokyti.

— Karaliene? O kas bus karalienė?

— Aš tau paaiškinsiu, kai baigsiu, sutarta?

Kai baigė, prikaišė jai į plaukus gėlių ir nusivedė per tiltą — didįjį tiltą į Terabitiją, kuris kai kam gal atrodytų visai ir nestebuklingas — kelios lentos, permestos per beveik išdžiūvusį upelį.

— Ššš, — pasakė jis jai. — Žiūrėk.

— Kur?

— Nejaugi nematai? — sušnibždėjo Džesas. Visi terabitai stovi pasistiebę, kad pamatytų tave.

— Mane?

— Ššš, tave. Pasklido gandas, kad šiandien atvyksianti graži mergaitė galbūt yra karalienė, kurios jie laukia.