Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Mama? — kone sušnibždėjo jis, mat norėjo paklausti nepažadinęs. Jeigu ji visai atsibus ir pagalvos, tai greičiausiai neleis.

Ji pašoko išgirdusi jo balsą, bet tuoj pat vėl suglebo, kaip reikiant nepabudusi.

— Mokytoja nori vežtis mane į Vašingtoną, į Smitsono galeriją.

— Vašingtoną? — neaiškiai sumurmeno ji.

— Aha. Dėl mokyklos reikia, — jis paglostė jai ranką. — Iki vėlumos neužsibūsim. Gerai?

— Uhu.

— Nesirūpink, karvę pamelžiau.

— Uhu, — ji užsitraukė antklodę ant ausų ir apsivertė kniūbsčia.

Džesas nutykino atgal prie telefono.

— Gerai, mokytoja. Aš galiu važiuoti.

— Puiku. Užvažiuosiu po dvidešimties minučių. Tik pasakyk, kaip pas jus važiuoti.

Kai tik jis pamatė jos automobilį įsukant į kiemą, per virtuvės duris išbėgo į lietų ir sustabdė ją pusiaukelėje. Mama galės sužinoti smulkmenas iš Mei Belės, kai jis jau ramiai važiuos. Kaip gerai, kad Mei Belė neatsitraukdama žiūri filmukus. Kitaip pažadintų mamą, kol jis dar neišvažiavo. Net automobiliui jau įsukus į kelią jis bijojo atsigręžti, kad nepamatytų motinos, su šauksmais lekiančios iš paskos. Tik pravažiavus Milsburgą jam toptelėjo, kad galėjo paprašyti mokytojos Edmands paimti kartu ir Leslę. Vis dėlto slapta džiūgavo, kad jaukiame mokytojos automobilyje juodu dviese. Ji vairavo labai susikaupusi, abiem rankomis laikydama vairą iš viršaus ir įbedusi žvilgsnį priekin. Tyliai čežėjo ratai, smagiu ritmu brūžavo stiklą valytuvai. Oras viduje buvo šiltas ir prisigėręs mokytojos Edmands kvapo. Džesas sėdėjo sunėręs rankas tarp kelių, su saugos diržu skersai krūtinę.

— Kaip įkyrėjo tas lietus, — pasakė ji. — Iš proto varo.

— Taip, mokytoja, — laimingas atsiliepė jis.

— Tave irgi, ką? — ji šyptelėjo jam.

Svaigdamas nuo tokio artumo jis linktelėjo.

— Ar buvai kada Nacionalinėje galerijoje?

— Ne, tamsta mokytoja. — Jis net ir Vašingtone niekada nėra buvęs, bet tikėjosi, kad šitoji nepaklaus.

Ji vėl nusišypsojo.

— Tai bus tavo pirmasis apsilankymas meno galerijoje?

— Taip, mokytoja.

— Puiku, — pasakė ji. — Vadinasi, gyventa ne veltui.

Jis nesuprato jos, bet neėmė į galvą. Žinojo, kad jai patinka būti su juo, ir tojam pakako.

Net per lietų jis atpažino žymiuosius objektus, kurie nuostabiai panašūs į pavaizduotus knygose — aukštai ant kalvos stūksančius Li rūmus, tiltą, į miestą žvelgiantį Abraomą Linkolną, kurį jie apvažiavo du kartus, kad galėtų geriau įsižiūrėti, Baltuosius rūmus, monumentą Vietnamo karo aukoms ir kitame gale — Kapitolijų. Leslė matė tas vietas milijonus kartų. Ji netgi mokėsi kartu su kongreso nario dukra. Nusprendė vėliau pasakysiąs mokytojai Edmands, kad Leslė draugavo su kongreso nario dukra. Mokytojai Edmands visada patiko Leslė.

Jie įžengė į galeriją tartum į pušyną — milžiniškos marmurinės arkos, gaivūs fontanai ir daugybė žalumos aplinkui. Du vaikai, ištrūkę iš motinų, krykšdami lakstė aplinkui. Džesui nagai niežėjo sučiupti juos ir paaiškinti, kaip reikia elgtis tokioje neabejotinai šventoje vietoje.

O paskui paveikslai — salė po salės, aukštas po aukšto. Jis svaigo nuo spalvų, formų ir dydžių, taip pat ir nuo greta esančios mokytojos Edmands balso ir kvepalų aromato. Kai ji pasilenkdavo priėjo ką nors paaiškinti ar paklausti, vyrai stebeilydavo į ją užmiršę paveikslus, ir Džesas jautė, kad pavydi jam.

Priešpiečius valgė kavinėje. Kai ji užsiminė apie valgymą, jį apėmė siaubas — juk jis neturi pinigų ir nežino, kaip jai paaiškinti, kodėl nepasiėmė — tikriau sakant, nė neturėjo ko pasiimti. Kol jis laužė galvą, ką reikės daryti, ji užbėgo jam už akių.

— Tikiuosi, nesiginčysime dėl to, kas mokės. Esu laisva moteris, Džesai Aronsai. Kai kviečiu kur nors vyriškį, pati ir moku.

Džesas vis bandė sugalvoti, kaip atsisakyti, ir nė nepajuto, kaip sukirto priešpiečius už tris dolerius, nors ketino padaryti jai kur kas mažiau išlaidų. Rytoj pasišnekės su Lesle ir pasitikrins, ar teisingai elgėsi.

Po priešpiečių dulkiant lietui jie nužingsniavo į Smitsono galeriją pasižiūrėti dinozaurų ir indėnų. Ten priėjo prie įstiklinto stendo, kuriame buvo pavaizduota, kaip buivolų odomis apsigaubę indėnai gina buivolų bandą skardžio link, o papėdėje laukia kiti indėnai, pasirengę užsimušusius galvijus išdarinėti ir nudirti jiems odą. Tai buvo košmariškas trimatis vieno jo piešinio atkartojimas. Pasidarė baugu, kad ši scena jam pažįstama.

— Įspūdinga, ar ne? — paklausė mokytoja Edmands, o kai jis pasilenkė arčiau pasižiūrėti, jos plaukai brūkštelėjo jam per skruostą.

Jis pasičiupinėjo skruostą.

— Taip, tamsta mokytoja.

Mintyse jis atsakė: „Man nelabai patinka“, bet pats negalėjo atplėšti akių.

Kai jie išėjo į lauką, švietė skaisti pavasario saulė. Džesas prisimerkė — toks akinantis spindėjimas.

— Oho! — sušuko mokytoja. — Stebuklas! Pasigrožėk saule! Jau maniau, kad įlindo į olą ir prisiekė niekada nebeišlįsti, kaip japonų legendoje.

Jis vėl buvo smagus. Visą kelią namo saulei leidžiantis mokytoja Edmands pasakojo juokingas istorijas, kaip metus mokėsi koledže Japonijoje, kur visi berniukai buvo mažesni už ją, ir nemokėjo naudotis tualetais.

Džesas atsipalaidavo. Jis dabar turi tiek visko papasakoti Leslei ir tiek paklausti. Tegu mama pyksta kiek telpa. Papyks ir praeis. Vertėjo rizikuoti. Už šitą nuostabią dieną jis viską būtų atidavęs.

— Prieš Perkinsų sodybą kelyje duobė, — pasakė jis. — Išleiskite mane šalikelėje. Nedarykite posūkio, galite įklimpti.

— Gerai, Džesai, — atsakė mokytoja ir sustojo prie keliuko, vedančio į jo namus. — Ačiū už nuostabią dieną.

Saulėlydžio saulė blykčiojo pro skydelį ir žilpino akis. Džesas atsigręžė ir pažvelgė tiesiai į panelę Edmads.

— Ne, tamsta mokytoja, — jo balsas buvo kimus ir keistas. Jis atsikrenkštė. — Ne, tamsta mokytoja, jums ačiū. Na... — jis nenorėjo atsisveikinti gražiai nepadėkojęs, bet niekaip negalėjo rasti tinkamų žodžių. Vėliau, žinoma, jie atsiras, kai jis gulės lovoje, arba sėdės tvirtovėje. — Na... — Jis atidarė dureles ir išlipo.

— Iki kito penktadienio.

— Iki, — šypsodamasi linktelėjo ji.

Jis palydėjo automobilį akimis, paskui apsisuko ir tekinas pasileido namo, springdamas iš džiaugsmo ir beveik neliesdamas kojomis žemės — rodos, dar kiek, pakils į orą, kaip būdavo sapne, ir nusklęs virš stogo.

Tik virtuvėje jis suvokė, jog kažkas ne taip. Tėčio pikapas stovėjo lauke prie durų, bet jis neatkreipė į tai dėmesio, kol nepamatė jų visų, sėdinčių čia: tėvai su mažylėmis prie virtuvės stalo, o Brenda su Ele ant sofos. Niekas nevalgė. Ant stalo nebuvo jokio maisto. Niekas nežiūrėjo televizoriaus. Jis net nebuvo įjungtas. Akimirką jis nejudėdamas spoksojo į juos, o jie žiūrėjo į jį.

Staiga motina garsiai ir kraupiai sudejavo:

— O Dieve! O Dieve! — Ji vis kartojo ir kartojo tą patį, pasidėjusi galvą ant rankų.

Tėvas negrabiai uždėjo ranką jai ant pečių, nenuleisdamas akių nuo Džeso.

— Sakiau, kad jis kažkur išvažiavo, — tyliai ir bukai tarė Mei Belė, lyg tuos žodžius būtų kartojusi daugybę sykių ir niekas nebūtų ja tikėjęs.

Jis prisimerkė, lyg būtų norėjęs pro drenažo vamzdį kažką įžvelgti tamsoje. Net nežinojo, kojų klausti.

— Kas?... — pamėgino jis, tačiau jį nutraukė niūrus Brendos balsas:

— Tavo draugė užsimušė, mama manė, kad ir tu negyvas.