Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Gerai, — tarė ji šypsodamasi. — Vis dėlto nemanau, kad Dievas siuntinėja žmones į pragarą.

Jie nusišypsojo vienas kitam, stengdamiesi negirdėti susirūpinusio Mei Belės balselio.

— Bet, Lesle, — neatlyžo ji. — O jeigu tu numirsi? Kas tau bus, kai tu numirsi?

Devintas skyrius Piktieji kerai

Antrąją Velykų dieną vėl prapliupo lietus. Gamtos stichijos tarsi susimokė sugadinti trumpą jų laisvės savaitę. Sukryžiavę kojas Džesas su Lesle sėdėjo Berkų verandoje ir žiūrėjo, kaip važiuodami pro šalį sunkvežimiai teškia purvino vandens sroves ant užpakalinių ratų.

— Varo greičiau negu penkiasdešimt penkias mylias per valandą, — sumurmėjo Džesas.

Kaip tik tuo metu kažkas šmėstelėjo kabinos lange. Leslė pašoko.

— Oro teršėjas! — suriko ji tolstantiems sunkvežimio žibintams.

Džesas taip pat atsistojo.

— Ką tu norėtum veikti?

— Aš norėčiau keliauti į Terabitiją, — ji liūdnai žiūrėjo į šniokščiantį lietų.

— Po galais, eime, — sutiko jis.

— Gerai, — Leslė pralinksmėjo. — Kodėl gi ne?

Ji čiupo batus, lietpaltį, o dėl skėčio suabejojo.

— Kaip manai, ar peršoksim į kitą krantą laikydami išskleistą skėtį?

— Ne, — papurtė galvą Džesas.

— Verčiau užeisim pas tave pasiimti guminius batus ir visa kita.

Jis patraukė pečiais.

— Nieko tinkamo neturiu. Aš eisiu taip, kaip esu.

— Duosiu tau seną Bilo apsiaustą, — pasiūlė ji ir ėmė kopti laiptais į viršų. Į koridorių išėjo Džudė.

— Kas čia darosi, vaikai?

Ir Džeso motina būtų galėjusi taip paklausti, bet jos žodžiai būtų skambėję visai kitaip. Džudės akys tartum žvelgė virš jų, o balsas aidėjo už kelių mylių.

— Atsiprašau, kad tau sutrukdėm, Džude.

— Nieko baisaus. Jau pavargau. Pats laikas atsikvėpti.

Ar valgėt ką nors priešpiečių?

— Nesijaudink, Džude. Mes patys pasiimsime.

Džudės žvilgsnis šiek tiek praskaidrėjo:

— Tu apsiavei guminukus.

Leslė pasižiūrėjo į kojas.

— Tikrai, — atsakė, lyg pati tik dabar būtų pamačiusi. — Norėjom trumpam išeiti į lauką.

— Vėl lyja?

— Taip.

— Mėgdavau vaikščioti po lietų, — nusišypsojo Džudė, panašiai kaip Mei Belė šypsosi per miegus. — Na, jeigu judu galėsit...

— Galėsim.

— Ar Bilas jau sugrįžo?

— Ne. Sakė, kad grįš vėlai ir kad nesirūpintumėm.

— Gerai, — tarė ji. Paskui staiga šūktelėjo: — O! — ir jos akys plačiai išsiplėtė. — O! — Beveik bėgte ji pasileido į kambarį, ir ten bemat pasigirdo rašomosios mašinėlės tarškėjimas.

— Sunkus metas, — nusišypsojo Leslė.

Džesas neįsivaizdavo, kaip gyventų su motina, kuri, užuot žiūrėjusi visokias istorijas per televizorių, kiaurą dieną matytų jas savo galvoje. Jis užkopė laiptais paskui Leslę, kuri jau rausėsi spintoje ieškodama jam drabužių. Padavė rusvą lietpaltį ir keistą juodą vilnonę skrybėlę.

— O batų nėra, — iš spintos gilumos suskambėjo balsas, prislopintas kabančių apsiaustų eilės. — Gal su platformomis tiks?

— Kas?

— Storapadžiai, — ji ištraukė porą milžiniškų batų.

— Ne. Man jie nusmuks, kai brisiu per purvą. Geriau eisiu basas.

— Ei, — tučtuojau išlindo ji, — ir aš.

Žemė buvo šalta. Ledinis purvas gėlė kojas, jie pasileido bėgti šlepsendami per balas ir žliugsinčią purvynę.

Princas Terjenas šuoliavo priešais, kaip žuvis nardydamas iš vienos balos į kitą ir vis grįždamas atgal paraginti jų. Taip jis zujo visą kelią timpčiodamas už klešnių ir dar labiau taškydamas ir šiaip permirkusius džinsus.

Pribėgę upelio krantą jie sustojo netekę žado. Vaizdas kaip televizijos filme „Dešimt Dievo įsakymų“, kai į Mozės praskirtą jūroje kelią siūbtelėjęs vanduo nušlavė visus egiptiečius. Taip ilgai buvusi sausutėlė upelio vaga dabar virto šniokščiančia aštuonių pėdų pločio upe. Jos vandenys nešė didžiules medžių šakas, rąstus ir šiukšles, kurios sukosi aplinkui kaip egiptiečių kovos vežimai, įnirtingai ir godžiai lyžčiodami ar net puldami krantus, kurie bandė juos sulaikyti.

— Oho, — pagarbiai prabilo Leslė.

— Taip, — Džesas žvilgtelėjo į virvę. Ji tebekabėjo apvyniota apie laukinės obels šaką. Staiga jam suvirpėjo pakinkliai.

— Gal šiandien neverta?

— Liaukis, Džesai. Peršoksim.

Leslės lietpalčio gobtuvas buvo nusmukęs, o šlapi plaukai prilipę prie kaktos. Ji nusišluostė akis ir skruostus ir atvyniojo virvę. Kaire ranka atsegė viršutinę lietpalčio sagą.

— Čia, — parodė ji. — Kišk Terjeną man čia.

— Aš pamesiu jį, Lesle.

— Tau jis išslys pro apačią.

Ji nekantravo šokti, tad Džesas griebė permirkusį šunelį ir įtupdė į Leslės užantį.

— Turėsi kaire prilaikyti jį už užpakalio, o dešine įsikibti virvės.

— Žinau, žinau, — ji pasitraukė atgal, kad įsibėgėtų.

— Stipriai laikykis.

— Liaukis, Džesai!

Jis prikando liežuvį. Būtų netgi mielai užsimerkęs, bet prisivertė žiūrėti, kaip ji traukiasi atbula, paskui pabėgėja į priekį, pakyla į orą, švysteli per upelį ir grakščiai nutupia ant žemės kitame krante.

— Gaudyk!

Jis ištiesė ranką, tačiau buvo įsispoksojęs į Leslę su Terjenu, ir virvė, išsprūdusi jam iš pirštų, ėmė siūbuoti virš galvos. Stryktelėjęs aukštyn, Džesas sugriebė ją ir, stengdamasis nežiūrėti žemyn ir nesiklausyti vandens ūžimo, įsibėgėjo ir pasileido priekin. Šaltas vanduo lyžtelėjo nuogas pėdas, Džesas pakilo į orą ir netrukus klestelėjo ant užpakalio kitoje upelio pusėje. Terjenas tučtuojau užšoko ant jo, purvinomis letenomis terliojo lietpaltį ir aštriu kaip švitrinis popierius liežuviu bruože per šlapią veidą.

Leslės akys spindėjo.

— Kelkis, — pasakė ji, tramdydama juoką, — kelkis, Terabitijos karaliau, keliaukime į savo karalystę.

Šniurkšėdamas nosimi ir atgalia ranka šluostydamasis veidą karalius oriai atsakė:

— Atsikelsiu, kai Jūsų didenybė nuims man nuo pilvo šitą kvailą šunį.

Antradienį, paskui ir trečiadienį, jie vėl kėlėsi į Terabitiją, ir Džesui jau pavyko kitame krante nušokti ant kojų. Tačiau netgi pasakų karalystėje valandą išbūti šlapiomis šaltomis kelnėmis nelabai jau smagu.

Džeso baimė šokti per upelį stiprėjo sulig kylančiu vandeniu. Leslė nė sykio nesudvejojo, tad Džesui nebuvo kur trauktis. Nors jis ir priversdavo kūną sekti paskui ją, visa jo esybė veržėsi atgal, trokšdama įsikibti į obelį kaip Džois Ana į mamos sijoną.

Trečiadienį jiems besėdint tvirtovėje, staiga pradėjo taip smarkiai lyti, kad šaltas vanduo ėmė varvėti pro stogą į vidų. Džesas mėgino pasitraukti nuo stambiausių lašų, tačiau įžūlūs įsibrovėliai teškėjo visur.

— Ar žinai, o karaliau, apie ką aš dabar mąstau? — Leslė išpylė vieną pilną skardinę vandens ir pastatė ją ten, kur tekėjo smarkiau.

— Apie ką?

— Man regis, piktosios jėgos užkeikė mūsų mylimą karalystę.

— Prakeiktas orų prognozės biuras.

Prieblandoje Džesas pastebėjo, kaip pasikeitė Leslės veidas: šitaip — perdėm karališkai — ji paprastai žvelgdavo į nugalėtus priešus. Jis tučtuojau pasigailėjo taip nekarališkai išsižiojęs.

Tačiau Leslė nusprendė nutylėti.

— Eikime į girią ir paklauskime dvasių. Kokios tos piktosios jėgos ir kaip mums su jomis kariauti? Turiu pareikšti, kad lietus, prapliupęs virš mūsų karalystės, nėra paprastas lietus.