Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Bet noriu pati pamatyti. Ar tavo tėvai leistų man eiti su jumis, kaip manai?

— Su kelnėmis negalima.

— Aš turiu suknelių, Džesai Aronsai.

Kas būtų galėjęs pamanyti?!

— Išsižiok, gerai?

— O kam?

— Išsižiok, ir tiek.

Šį kartą ji pakluso. Jis nutaikė pieno čiurkšlę jai tiesiai į burną.

— Džesai Aronsai! — sugargaliavo Leslė, ir pieno srovelės nutekėjo jai per smakrą.

— O dabar užsičiaupk. Gadini gerą pieną.

Springdama ir kosėdama ji ėmė juoktis.

— Gal taip išmoksiu mėtyti kamuolį į krepšį. Leisk dar sykį pamėginti.

Tramdydama juoką, ji užsimerkė ir paklusniai išsižiojo.

Dabar Džesui užėjo toks juoko priepuolis, kad negalėjo rankos tiesiai nulaikyti.

— Mulki! Tu man tiesiai į ausį pataikei?!

Palenkusi galvą Leslė ėmė šluostytis ausį drėgna marškinių rankove. Ir vėl pratrūko kvatoti.

— Prašom baigti melžti ir eiti namo, — staiga pasigirdo tėvo balsas. Jis stovėjo čia pat prie durų.

— Aš geriau jau eisiu, — tyliai tarė Leslė, atsistojo ir nuėjo prie durų. — Atsiprašau.

Tėvas pasitraukė duodamas kelią. Džesas tikėjosi, kad jis pasakys dar ką nors, bet šis tik valandėlę pastovėjo, paskui apsisuko ir išėjo.

Elė pareiškė, kad ji eis į bažnyčią, jeigu mama leis apsivilkti permatomą palaidinę, o Brenda — jeigu jai bus nupirktas bent naujas sijonas. Galiausiai visi gavo kažką nauja, išskyrus Džesą ir tėtį. Jiems tai buvo visai nesvarbu, tačiau Džesui toptelėjo galvon, kad jis dabar turi teisę kai ko mamos paprašyti.

— Kadangi aš negavau nieko naujo, ar Leslė negalėtų eiti su mumis į bažnyčią?

— Ta mergiotė? — jis matė, kaip motina įtemptai ieško rimtos dingsties nesutikti. — Ji netinkamai rengiasi.

— Mama! — jo balsas skambėjo irzliai kaip Elės. — Leslė turi suknelių. Šimtus suknelių.

Motinos veidas ištįso. Ji prikando apatinę lūpą, kaip daro Džois Ana, ir prabilo taip švelniai, kad Džesas vos ją girdėjo.

— Nenoriu, kad nors kaišiotų nosį į mano šeimos reikalus.

Džesas norėjo ją apkabinti, kaip apkabindavo Mei Belę, norėdamas nuraminti.

— Ji nekiša nosies į tavo reikalus, mama. Patikėk.

Mama atsiduso.

— Gerai, jeigu ji padoriai atrodys...

Leslė atrodė padoriai. Plaukai šiek tiek priglostyti, vilkėjo palaidinę su senoviškomis gėlytėmis ir tamsiai mėlyną megztuką. Apsimovusi raudonas kojinaites, apsiavusi blizgančius rudus batus, kurių Džesas niekada nebuvo matęs, nes ji visada būdavo su sportbačiais, kaip ir visi Vieversių upelio mokyklos vaikai. Net elgėsi kukliai. Įprastinio guvumo nė žymės, o kalbėdama su Džeso motina sakydavo: „Taip, ponia“ ir „Ne, ponia“, lyg būtų žinojusi, kad ponia Arons šiurpsta nuo nepagarbaus elgesio. Džesas žinojo, kaip Leslei sunku, nes „ponia“ iš jos lūpų skambėjo nenatūraliai.

Palyginti su Lesle, Brenda ir Elė atrodė kaip povai su dirbtinių plunksnų uodegomis. Jiedvi užsispyrė važiuoti kabinoje, nors, turint galvoje Brendos sudėjimą, ten turėjo būti labai ankšta. Džesas, Leslė ir mažylės laimingi sulipo į kėbulą ir susėdo ant senų maišų, kurių tėvas buvo primetęs palei kabiną.

Dangus buvo apniukęs, bet pirmą kartą po daugelio dienų nepliaupė lietus ir jie dainavo „Ak, Viešpatie, koks rytas“, „Žalumas pievų“ ir „Dainuok, dainuoki dainą!“, kurių išmokė mokytoja Edmands, o paskui dar „Skambėkite, varpeliai“ Džois Anos pageidavimu. Vėjas nešė jų balsus tolyn. Daina skambėjo kažkaip paslaptingai ir Džesui atrodė, kad iš už nugaros išnyrančių kalvų bangavimas paklūsta jo valiai. Kelionė baigėsi per daug greitai, ypač Džois Anai, kuri apsižliumbė, nes „Kalėdų senelis jau važiuoja“ teko nutraukti po pirmo posmelio, o ta dainelė, po „Skambėkite, varpeliai!“, buvo jos mėgstamiausia. Bet kai Džesas pakuteno, ji bemat pradėjo kikenti. Dabar jau vėl laimingi ir įraudę visi keturi išsikepurnėjo iš kėbulo žemėn.

Jie šiek tiek vėlavo, bet Elė su Brenda dėl to nė kiek nesijaudino — kol jos per visą navą skubės į pirmą bažnyčios suolą, parapijiečių akys bus įsmeigtos į jas ir visose spindės pavydas. Dieve, kokios jos šlykščios. O mama dar baiminasi dėl Leslės. Džesas palenkė galvą ir įsmuko į suolą išsyk po mergaičių. Tėvas atsisėdo šalia iš kitos pusės.

Bažnyčioje viskas vykdavo taip pat. Džesas išmoko neklausyti, kaip darydavo mokykloje, stojosi ir sėdosi drauge su visais susirinkusiais, bet mintimis klajojo kažkokiuose miglotuose toliuose, gal netgi nieko negalvodamas ir apie nieką nesvajodamas, tačiau bent nevaržomas.

Keletą kartų jis prisiminė stovįs su visais, aidint garsiam ir nelabai melodingam giedojimui. Kažkur sąmones gilumoje jis girdėjo Leslę giedant ir snūduriuodamas nusistebėjo, kam jai to reikia.

Pamokslininkas kaip visada kalbėjo klastingai. Kelias minutes murmena, o paskui staiga kad užriks! Kiekvieną kartą Džesas pašokdavo iš vietos ir tik po valandėlės vėl nugrimzdavo į snaudulį. Kadangi žodžių nesiklausė, tai raudonas prakaitu apsipylęs pamokslininko veidas atrodė keistai niūrioje bažnyčioje erdvėje. Panašus vaizdas, kai Brenda užsipuola Džois Aną, jeigu ta prikiša nagus prie jos lūpų dažų.

Elė su Brenda vis sukinėjosi po šventorių, niekaip nenorėjo išeiti. Džesas su Lesle paliko jas ir kiek paėję atsisėdo laukti.

— Žinai, tikrai džiaugiuosi, kad atėjau, — pasakė Leslė.

Džesas netikėdamas atsisuko į ją.

— Geriau negu kinas.

— Juokauji.

— Ne, nejuokauju. — Ir iš tiesų nejuokavo. Džesas matė iš jos veido.

— Juk visa ta istorija apie Kristų baisiai įdomi, ar ne?

— Kuria prasme?

— Žmonės norėjo jį nužudyti, nors jis nepadarė jiems nieko blogo. — Ji patylėjo, paskui pridūrė: — Tikrai labai graži istorija, tokia kaip Linkolno arba Sokrato.

— Jokia jinai ne graži, — įsiterpė Mei Belė. — Ji baisi. Įsivaizduok — vinimi kiaurai prakala ranką.

— Mei Belė sako teisybę. — Džesas ėmė karštligiškai raustis atmintyje. — Mes visi niekingi nusidėjėliai, todėl Dievas pasiuntė Jėzų mirti, — pagaliau išpoškino.

— Manai, kad tai tiesa?

Džesas apstulbo.

— Taip parašyta Biblijoje, Lesle.

Ji pasižiūrėjo taip, lyg būtų norėjusi prieštarauti, bet paskui apsigalvojo.

— Kokia nesąmonė, ar ne? — Ji papurtė galvą. — Tu turi tuo tikėti, bet tau atrodo baisu. Man nereikia tuo tikėti, ir man atrodo gražu. — Ji vėl papurtė galvą. — Nesąmonė.

Mei Belė šnairomis dėbtelėjo į Leslę kaip į kokį nematytą žvėrį zoologijos sode.

— Reikia tikėti Biblija, Lesle.

— Kodėl? — ji paklausė nuoširdžiai, o ne norėdama pasirodyti labai protinga.

— Todėl, kad jeigu netiki Biblija, — išvertusi akis ėmė berti Mei Belė, — Dievas po mirties nutrenks tave į pragarą.

— Iš kur jinai ištraukė tokį dalyką? — atsisuko Leslė į Džesą, lyg kaltindama jį padarius bloga savo seseriai.

Visas iškaitęs Džesas pasijuto jos žodžių ir tono priremtas prie sienos.

Jis nudūrė akis į džiuto maišą ir įniko pirštais taršyti apibrizgusį jo kraštą.

— Bet juk taip bus, ar ne? — spigiu balseliu reikalavo patvirtinimo Mei Belė. — Dievas juk nutrenkia į pragarą, jeigu netiki Biblija?

Džesas nusibraukė plaukus nuo kaktos.

— Na, taip, — sumurmėjo jis.

— Aš tuo netikiu, — pareiškė Leslė. — Net manau, kad tu neskaitei Biblijos.

— Didžiąją dalį perskaičiau, — pasakė Džesas, vis dar pešiodamas siūlus. — Tai vienintelė knyga mūsų namuose. — Ji dirstelėjo į Leslę ir nesmagiai šyptelėjo.