Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Ne, ne. Jis muša ją nuolat. Dėl to mokykloje nebūtų verkus.

— Tai ko?

— Na...

Dieve, čia mėgstamiausias Leslės numeris. Ji tikrai ištampys jam nervus.

— Matai, šiandien ji buvo taip įniršusi ant tėvo, kad pasipasakojo savo draugėms Vilmai ir Bobei Sju.

— Tikrai?

— O tos dvi... tos dvi... — ji negalėjo rasti paniekinamo žodžio, tinkamo Dženisės draugėms, bet pagaliau rado. — Tos dvi išpliurpė viską septintokams.

Staiga jam širdį suspaudė gailestis.

— Netgi mokytoja žino.

— Siaubas, — išsprūdo jam tartum atodūsis.

Mokykloje buvo viena taisyklė, kur kas svarbesnė už tas, kurias puoselėjo ir laikė reikšmingomis direktorius Terneris. Toji taisyklė skelbė, kad namų reikalai mokykloje neaptarinėjami. Jeigu tėvai neturtingi, tamsuoliai, pikti ar nekenčia televizijos, vaikai turi juos ginti. Rytoj visi Vieversių upelio pradinės mokyklos mokiniai ir mokytojai patyliukais prunkščiodami aptarinės Dženisės Eiveri tėvą. Kad jų pačių tėvai guli valstybinėje ligoninėje arba sėdi federaliniame kalėjime — nesvarbu. Vaikai juk neišdavė jų, o Dženisė išdavė.

— Žinai, kas buvo toliau?

— Kas?

— Aš papasakojai Dženisei, kaip visi juokėsi, kai paaiškėjo, kad mes neturime televizoriaus. Pasakiau, kad suprantu, kaip jautiesi, kai visi mano, kad tu nenormali.

— Ką ji atsakė?

— Ji suprato, kad aš sakau tiesą. Netgi prašė, kad patarčiau, ką daryti, lyg aš būčiau Šventasis tėvas.

— O ką tu?

— Pasakiau, tegu paprasčiausiai vaidina, kad nesupranta, ką čia tos Vilma su Bobe Sju nusišneka ir iš kur jos ištraukė tokias nesąmones, ir po savaitės visi tą pamirš.

Staiga sunerimusi Leslė pasilenkė į priekį:

— Kaip manai, ar gerai patariau?

— Dieve, iš kur aš žinau? Ar jai palengvėjo?

— Man rodos, taip. Jai labai palengvėjo.

— Tuomet gerai patarei.

Ji atsilošė laiminga ir atsipalaidavusi.

— Žinai ką?

— Ką?

— Tavo dėka Vieversių Upelio mokykloje dabar turiu pusantro draugo.

Jam pasidarė skaudu, kad Leslei taip svarbu turėti draugų. Kada ji supras, kad jie neverti jos.

— Eik jau, tu turi kur kas daugiau draugų.

— Ne. Tiktai pusantro. Slibingalvės Majers neskaičiuoju.

Čia, jųdviejų slaptavietėje, jausmai Džeso krūtinėje kunkuliavo nelyginant troškinys ant priekrosnio. Protarpiais apimdavo liūdesys, kad ji tokia vieniša, bet paskui vėl užplūsdavo laimės banga. Jis negalėjo nesidžiaugti, kad buvo vienintelis pasaulyje jos draugas, o ji — vienintelė jo draugė. Tą vakarą, kai jis patamsyje, kad neprižadintų sesučių, atsigulė į lovą, netikėtai suskambo spigus Mei Belės balselis:

— Džesai!

— Kodėl tu vis dar nemiegi?

— Džesai, aš žinau, kur su Lesle einate slėptis.

— Ką čia plepi?

— Aš jus pasekiau.

Vienu šuoliu jis prišoko prie jos lovos.

— Nedrįsk manęs sekti!

— Kodėl? — atšovė ji.

Džesas griebė ją už pečių versdamas žiūrėti jam į akis. Ji mirkčiojo prietemoje kaip išgąsdintas viščiukas.

— Klausyk, Mei Bele Arons, — sušnypštė jis. — Pagausiu sekant iš paskos, šlapia vieta iš tavęs liks.

— Gerai jau gerai. Bet koks tu nenormalus. Aš viską mamai pasakysiu.

— Klausyk, Mei Bele, šito tu nepadarysi. Tu nepasakysi mamai, kur mudu su Lesle vaikštom.

Ji tyliai purkštelėjo.

Džesas vėl suėmė ją už pečių. Jį apėmė nerimas.

— Aš nejuokauju, Mei Bele, — įtūžęs sušnypštė jis. — Nedrįsk niekam nieko sakyti! — Ir paleidęs ją pridūrė: Kad daugiau negirdėčiau apie sekiojimus ir skundus mamai, supratai?

— Kodėl?

— Todėl, kad jeigu tu taip padarysi, tai aš pasakysiu Bilei Džinai Edvards, kad tu vis dar šlapiniesi į lovą.

— Nepasakysi!

— Geriau nebandyk, vaikeli, mano kantrybės!

Jis privertė ją prisiekti Biblija, kad niekam nesakys ir nesekios paskui, bet vis tiek ilgai negalėjo užmigti. Argi jis gali patikėti svarbiausius gyvenime dalykus tai šešiametei akiplėšai? Kartais jam atrodydavo, kad jo gyvenimas netvarus kaip pienės pūkas. Pūstels vėjas iš kurios nors pusės, ir nieko nebeliks.

Aštuntas skyrius Velykos

Nors Velykos jau čia pat, retą naktį galėjai palikti Besę lauke. Be to, ištisai lijo. Visą kovą pliaupė. Pirmą kartą po daugelio metų išdžiūvusio upelio vaga prisipildė vandens — ir ne vos vos, bet tiek, kad šokant su virve į kitą pusę buvo baugoka žiūrėti žemyn į kunkuliuojantį vandenį. Džesas įsikišdavo Princą Terjeną į užantį, tačiau šunytis taip sparčiai augo, kad bet kurią akimirką galėjo prasegti užtrauktuką ir nugarmėti į vandenį.

Elė su Brenda jau pešėsi dėl to, ką apsivilks eidamos į bažnyčią. Kadangi prieš trejus metus mama perpyko ant kunigo, Aronsai eidavo į bažnyčią tik per Velykas, ir tai būdavo didelis įvykis šeimos gyvenime. Mama vertino kuklumą, bet sukaupdavo visą išmonę ir nepagailėdavo paskutinių nelengvai sutaupytų pinigų, kad tik jos šeima žmonėse atrodytų nepriekaištingai. Tačiau tą dieną, kai ji ketino nusivežti vaikus į Milsburgo prekybos centrą pirkti naujų drabužių, tėvas iš Vašingtono grįžo anksčiau. Jį atleido iš darbo. Šiemet naujų drabužių nebus.

Elė su Brenda paleido dūdas kaip kokios raganos, vedamos ant laužo.

— Aš neisiu į bažnyčią, ir viskas, — pareiškė Brenda. — Neturiu ką apsivilkti, ir tu tai žinai.

— Todėl, kad labai sustorėjai, — sumurmėjo Mei Bele.

— Ar girdėjai, mama, ką jinai pasakė? Aš užmušiu tą snarglę.

— Brenda, ar tu pagaliau nenutilsi? — piktai nutraukė ją motina ir pavargusiu balsu pridūrė: — Mes turime didesnių rūpesčių negu nauji drabužiai Velykoms.

Tėvelis triukšmingai atsistojo ir įsipylė puodelį juodos kavos iš stovinčio ant priekrosnio kavinuko.

— Kodėl negalima šio to įsigyti skolon? — paklausė Elė pataikūniškai.

— Žinot, kaip žmonės daro? — įsiterpė Brenda. — Pasiima ką nors skolon, padėvi, o paskui grąžina paaiškinę, kad netiko, ar panašiai. Krautuvės mielai priima.

Tada tėvas kad užriks:

— Dar niekada negirdėjau tokios kvailystės! Ar mama tau neliepė užsičiaupti?

Brenda nutilo, bet tyčia čepsėdama žiaumojo gumą, kad visi žinotų, jog ji neketina pasiduoti.

Džesas spruko į tvartą ir dabar džiaugėsi daug mielesne širdžiai Besės draugija. Kažkas pasibeldė.

— Džesai?

— Lesle, užeik.

Ji apsidairė, tada atsisėdo šalia jo suolelio ant grindų.

— Kas naujo?

— Geriau neklausk. — Jis ritmiškai tampė spenius ir klausėsi, kaip pieno srovelės čaižo kibiro dugną — čiurkšt, čiurkšt, čiurkšt.

— Taip blogai, ką?

— Tėtį atleido iš darbo, o Brenda ir Elė šakojasi, kad negaus naujų drabužių Velykoms.

— Še tau, labai gaila. Aš apie tavo tėtį.

Džesas nusišypsojo.

— Ir aš dėl mergiočių per daug nesijaudinu. Pažįstu jas — vis tiek iš ko nors iškaulys naujus drabužius. Apsivemtum pamačiusi, kaip jos išsidirbinėja bažnyčioje.

— Nežinojau, kad jūs einate į bažnyčią.

— Tik per Velykas. — Įbedęs akis į šiltą tešmenį Džesas pridūrė: — Tu turbūt manai, kad tai kvaila ar panašiai.

Ji patylėjo, o paskui pasakė:

— Aš pagalvojau, kad irgi norėčiau nueiti.

Jis nustojo melžęs.

— Kartais tavęs nesuprantu, Lesle.

— Na, niekad nesu buvusi bažnyčioje. Būtų įdomu. Jis vėl timptelėjo spenį.

— Tau nepatiktų.

— Kodėl?

— Nuobodu.